Rūke – režisierius Henrikas Šablevičius
Apie režisierių, pedagogą, visuomenės veikėją Henriką Šablevičių sukurtas filmas, pavadinkime jį dokumentiniu. Kinematografininkai taip retai pagerbia (gerbia) gyvus savuosius, kad faktas bemaž unikalus. Kolegos jo galėtų pavydėti. Fakto. Deja, kaip paprastai, įsiamžino filmo apie H. Šablevičių režisierius. Deja, turime dar vieną lietuviškos dokumentinės vaizdų demagogijos pavyzdį. Formaliai Henrikas Šablevičius čia niekuo dėtas. Argi jis, tas, kurio kūryba asocijuojasi su autorinės dokumentikos pradžia, kuris sukūrė vieną iš labiausiai estetizuotų formalistinių ekrano pavyzdžių Lietuvoje („Atspindžiai”), galėjo kada nors įtarti tokį rafinuotą, kartu lyg ir nekaltą kerštą?
Režisierius, Prahos kino mokyklos FAMU mokinys Ramūnas Greičius tikrai nieko bloga nenorėjo. Ką reikėtų kaltinti dėl to, kad pas mus dokumentinį kiną reiškia tik jį kuriančiojo aspiracijos? Kas kaltas dėl to , kad nebemokame kalbinti žmogaus, pagaliau – kalbėtis (tai apskritai aukštai pilotažas)?
Kartodami – vaizdas, vizualu, estetiška – ekraną pavertėme visai nesiskaitančiu su realybe monstru, vis dažniau nuslepiančiu ir daiktų, ir žmonių progimtį. Kiekvienas į kiną ateinantis žmogus žino, kad jis turi kažką „tokio” sugalvoti, antraip bus apkaltintas nesuprantančiu, kad kinas – tai vaizdas. Ši nuvalkiota banalybė jau seniai pradėjo riboti mūsų režisierių ekrano suvokimą. Ir kartu – dokumentinio kino personažus.
Paradoksalu – R. Greičius renkasi autorinio kino priemones, kurios apie jį, kaip autorių nieko nesako. Gal tik tiek., kad jis – manieringas. Bet manieros – veikiau paviršius; viena ar kita maniera gali būti padiktuota visai skirtingų autoriaus savybių.
Ką reiškia filmo pavadinimas „Baltoji iliuzija”? Tai – Šablevičius? Jo kinas? Kinas – kaip užsiėmimas? Kinas ir gyvenimas? Viskas ir niekas. Bet skamba gražiai. Tinka. Prie to dirbtinio rūko, kurį filmo pradžioje gamina režisieriaus pagalbininkai. Ir kuriame, tapusiame lietuvių kino simboliu, dingsta realūs žmonės, jų kūryba, biografijos, likimai.
„Baltoji iliuzija” visa tai pradangina akinamo baltumo interjeruose, kur akinamo baltumo kostiumu aprengtas kino režisierius skaidriai (vos neparašiau – akinamai baltai) filosofuoja apie darbo ir gyvenimo prasmę. Nenoriu sumenkinti H. Šablevičiaus kalbėjimo. Jis – garbaus amžiaus kūrėjas, kuris gali ir turi teisę šnekėti, ką nori. Jo samprotavimai padiktuoti patirties, kuri ir reiškia žinojimą. Režisierius palieka herojų su jo mintimis tarsi vieną. Nuotrupos kažką reiškia tik H. Šablevičiui…
Beje, Ramūnas Greičius, matyt, ir pats jaučia savo pasirinktos priemonės – to baltumo – ribotumą, netalpumą. Ne veltui filme jis palieka H. Šablevičiaus repliką garso operatoriui Viktorui Juzoniui, kad matyt, per tuos troleibusus už lango nieko nesigirdi. Replika sufleruoja, jog filosofavimai skirti tik kinui, kad Šablevičius „perkandęs” visas to pastatyminio dokumentinio kino gudrybes. „Ar ilgai čia mus dar kankinsit?”
Nestebina jauno režisieriaus estetizmo užgaidos – kada gi maivytis, jei ne jaunystėje? Labiau glumina jo nesmalsumas. Šablevičius jam sako: „Penki mano filmai nebuvo meno tarybose „priimti”, ir tik 1989-aisias juos „priėmė”. Kurie filmai „nepriimti”, kas jų „nepriėmė”? Jau neklausiu kodėl – aišku, jog dėl ideologinių sumetimų. Gal įdomios būtų tų sumetimų formuluotės? Ir kaip tie „nepriėmimai” dera su ilgiausia režisieriaus filmografija? Filmografijos sąrašas titrų gale – geriausias kadras, nepalyginti su tais keliais iš H.Šablevičiaus filmų ištrauktais neraiškais epizodėliais (jau iš „Apolinaro” išties buvo galima ištraukti ką nors įdomesnio; na nors švietėjiškais tikslais).
Kas Henriko Šablevičiaus kūrybinėje biografijoje imponuoja režisieriui? Disidentizmo prieskonis? Originalu. Kodėl R.Greičiaus akiratyje būtent H. Šablevičius? Todėl, kad mokytojas? Filme Šablevičius panašus veikiau į mediumą. Norisi duoti R. Greičiui H. Šablevičiaus telefono numerį, kad jis prisimintų ir įsitikintų, jog Henrikas Šablevičius – gyvas žmogus, raštus į Kultūros ministeriją dėl studentų filmų finansavimo siuntinėja…
Ir dar. Sterili „Baltoji iliuzija” – aplink personažą nevyksta gyvenimas. Nevyko, nevyks? Personažas baltas baltas, nesusitepęs. Ne iš šio pasaulio. Banalesnę klišę menininkui apibūdinti sunku surasti. Pagaliau sąlyčio su realybe nebuvimas tiesiog kompromituoja bet kokį menininką, ką jau kalbėti apie do-ku-men-ti-nio kino režisierių. Niekas visuomenėje menininkui tiek kiaulysčių neprikrėtė, kiek nuostata „jie oru gyvi”. Paskui visuomenė ir aiškina, kad „jie dangų dažo”. Nerimta. Ir visai netinka Henrikui Šablevičiui.
Rasa Paukštytė
“Kinas”, 1999 žiema, p. 21
