Pokalbis apie gyvenimą

Su BTV režisieriumi Augustinu Griciumi (Guga) kalbasi Barbora Palaitytė

Mes taip dažnai sutikto žmogaus klausiame: “Kaip gyvenimas?” Tai įaugę į kraują. Atsakymas standartiškumu nenusileidžia klausimui – įvairūs “gerai”, “po truputį”. Pokalbį su Baltijos Televizijos režisieriumi Augustinu Griciumi irgi pradedame banaliai. Bet, galų gale, gi visa gyvenimo tiesa yra banali…

Kaip gyvenate?

Šiuo metu man nieko blogo (girdisi trigubas beldimas į medį), o tai jau labai gerai. Nesergu, turiu darbą, kartais jis būna įdomus. Stengiuosi visus darbus daryti taip, kad man būtų įdomu, ir kartais tai pasiseka. O tai jau velniškai gerai. Čia aš visiškai egoistiškai kalbu tik iš savo pozicijų.

Ko reikia, kad jaustumeisi visiškai laimingas?

Naktį atsikeli, nubėgi virtuvėn, atplėši šaldytuvo dureles ir pamatai jį… Visame gražume, dar nenupjauta “galva” – kondensuoto pieno su cukrumi indelį.

Kas ragina rytais atsikelti, kai labai nesinori?

Taip nebūna. Aš visada keliuosi su džiaugsmu. Vienintelis atvejis, kai negaliu atsikelti, tai kai man būna baisios baisios pagirios… Bet pareigos jausmas verčia iš lovos, kaip negera bebūtų. O šiaip man kiekvienas rytas – šventė.

Su kokiu filmo herojumi save sutapatini?

Nesakysiu (ir džiugiai kikena). Na taip, kartais žiūriu filmą ir man atrodo, kad va į šitą herojų aš esu labai panašus. Ar tai kokį bendrą charakterio bruožą randu ar kartais paprasčiausiai išvaizda sutampa. Na, mes su žmona Jūrate nusprendėme, kad esu kažkiek panašus į “Niujorko istorijų” pirmosios novelės “Gyvenimo pamokos” herojų dailininką. Man patiktų taip gyventi, kaip jis, jei galėčiau.

Ekskursija į filmą: Apgriuvusi salė. Šviesos srovė, suraižoma kolonų, vargais negalais metasi ant būsimų paveikslų. Į antrą gyvenimo pusę įžengęs dailininkas drastiškais potepiais margina drobę. Po akiniais žybsi karštligiškai degantis žvilgsnis. Nudribusios velveto kelnės nusėtos dažų pėdsakais, taip pat kaip ir kiti daiktai dirbtuvėje: viskio taurė, suniurkyti teptukai, kasetinis magnetofonas. Kaip liūto karčiai plaikstosi pusilgiai riešutų spalvos plaukai. Skamba į visą jo buitį įaugusi daina “Whiter shade of pale”. Gyvenimą jis mato pagal save. Tai ne žmonės, ne daiktai – tai detalės. Vaizdą jis skanuoja dalimis. Matydamas gražią moterį, jis fokusuoja žvilgsnį į jos kaklą, plaukus. Šalia jo visada yra mūza – jauna, žavi mergina, kuri susižavi galimybe dirbti genijaus asistente. Jo sąlygos tokios – darbas studijoje ir …gyvenimo pamokos: “…life lessons are priceless”.

Jeigu nereikėtų galvoti apie pinigus, kuo užsiimtum?

Turbūt didesnę laiko dalį pieščiau (šiuo metu ant Gugos stalo gulėjo nebaigtas paveikslas kompozitoriui V.Balsiui gimtadienio proga). Režisūrinį darbą rinkčiaus tik tokį, kuris MAN būtų įdomus.

Kuri Vilniaus vieta tau mieliausia?

Kaštonų gatvė (čia Guga praleido visą savo gyvenimą). Man Senamiestis labai patinka: kavinės, parodos, čia gyvenantys draugai. Užupis taip pat traukia, nes čia verda labai įdomus gyvenimas. Tiesiog jei išeinu pasivaikščioti, tai patraukiu ne į Seimo pusę, o žemyn Gedimino prospektu. Kojos pačios neša… O tai labai svarus argumentas.

Ar turi šiame mieste kažką savo?

Turiu “savo” ubagą. Iš visų ubagų jis man pats įdomiausias. Jei praeini ir neduodi pinigų, jis iškelia rankas, pasibėdavoja ir vėl, susitaikydamas su “sunkiu gyvenimu”, jas nuleidžia. Sėdi Gedimino prospekte, netoli Centrinio gastronomo. Bet jis manęs neatsimena. Sausio pirmąją dieną daviau du litus Naujų metų proga, kokį dešimt minučių prašnekėjom, palinkėjom vienas kitam laimės ir t.t. (Po vakarykščio) toks gyvas pokalbis užsimezgė… Po pusantros valandos, grįžtant iš senamiesčio, dar kartą praeinu, o manęs ubagas vėl prašo pinigų. Pasipiktinęs klausiu: ar tu prisimeni mane? O jis atvirai žiūri rimtom akim ir griežtai sako: ne. Įtariu, kad jis net neprisimena, kas toks esąs.

Artėja balandžio 1-oji…

Tai ne mano šventė. Būtų mano valia, tai ją iš vis uždrausčiau. Ta šventė vyksta 300 su viršum dienų per metus. Melas, neteisinga informacija – tai tiesiog pražūtinga.

Kas yra šventė?

O… Tokio dalyko nesuplanuosi. Iš anksto numatyta šventė – gimtadienis, vardadienis – gali būti iki ašarų nuobodi ir neįdomi. Kartais tiesiog susitinki gatvėj prietelių ir įvyksta šventė. Lai tai bus kad ir minutė. Ji gali būti smagesnė už kelias valandas. Ją reikia sutverti. Atsimenu, su draugų kompanija iš Konservatorijos buvome Armėnijoje: A. Klova, V. Balsys, nemažai mano bendrakursių. Kaip pradėjom per pietus juoktis, taip be sustojimo “žvengėm” iki gilios nakties. Galėjai net pirštą parodyti ir tai visi būtų mirę juokais… Gyvenime gal tik du kartus taip buvo. Kitą dieną V. Balsys negalėjo nuo šaligatvio bortelio nulipti, nes jam skaudėjo pilvas. O čia tai buvo šventė. Tokius dalykus lemia aplinkybės.

Ar kada planuoji savo ateitį?

Į tolimą – ne. Mano planai tik utilitariniai. Darbus planuoju minučių tikslumu, bet apie kitus metus negalvoju. Daugiausia trys savaitės į priekį. Mane baisiai erzina, jei bendradarbiai yra nepareigingi, nepunktualūs, trikdo rimtą darbą. Ėda laiką tų, kurie planuoja savo gyvenimus. Su kolegomis elgiuosi pagarbiai ir noriu iš jų sulaukti to paties. Juk tai teisėtas noras. Nekenčiu diletantų… Bet gyvenime yra daugiau žmonių, kuriuos mėgstu. Nekenčiu konfliktų. Darau viską, kad jų nebūtų. Galiu nusileisti, laviruoti. Konfliktas man viską stabdo. Tačiau yra žmonių, kurie taip nuveikia visus darbus.

Kuo tiki gyvenime?

Ufonautais tikiu… Gi ne mes, žmogeliai, pasaulio bambos. Šiaip kredo ar religinių įsitikinimų neturiu. Didelio tikslo taip pat. Galima gyventi ir be tikslo. Nors gal jį ir turiu, bet nesugebu įvardinti. Viena dieną jis toks, kitą – kitoks.

Kas Lietuvoje piktina?

Daug neteisybės (pokšteli atidaromas alaus butelis). Ji klesti visame kame. Pikta, liūdna dėl to.

Kokią naujieną dabar norėtum išgirsti?

Gerą. Nors galiu pateikti tikslesnį sąrašą. Kokie 25 dalykai išeitų.

Štai išgirdote, kaip gyvena vienas žmogus. Būkite visada pasirengę išgirsti aplinkinius. Amen (chi chi chi…)