Lietuvos šokių kultūra atsilieka nuo pasaulio
Klaipėdos muzikinio teatro baleto solistė, šokių mokyklos “Coda” įkūrėja ir dėstytoja Inga Briazkalovaitė neseniai lankėsi vienoje didžiausių šokio industrijos parodų Londone “Move It 2010”.
“Move It” – šokių paroda, seminaras, mugė. Papasakokite apie šį renginį daugiau.
“Move It” atskleidžia tai, kuo šiandien gyvena šokių pasaulis – nuo naujų judesių iki šokio batelių. Ten kasmet susirenka visi šia sritimi besidomintys ir joje dirbantys žmonės – vyksta atviros šokių pamokos, prisistato šokių mokyklos ir koledžai, suvažiuoja garsiausių šokėjų agentūrų atstovai iš viso pasaulio, parduotuvės. Parodos mastas tikrai daro įspūdį – 156 parodos stendai, 12 seminarų bei šokių repeticijų salių, pasirodymus pagrindinėje scenoje vienu metu galėjo stebėti iki 5000 žiūrovų. Per 4 renginio dienas įvyko 100 pasirodymų.
Šokių judėjimas Lietuvoje labai populiarėja. Daugėja šokių mokyklų, rodomi TV šou su žvaigždėmis ir pan. Kaip mes atrodome, palyginti su viso pasaulio šokio kultūra?
Vis dėlto esame gan stipriai atsilikę profesionaliosios šokių kultūros srityje. Kalbu apie šokių mokyklas, ruošiančias šokėjus profesionalus. Profesionalių šokėjų paslaugos labai paklausios visame pasaulyje. Matėme daug prodiuserių iš įvairių šalių, ieškančių šokėjų įvairių lygių miuziklams, kruiziniams laivams, TV programoms, reklamos agentūroms ir pan. Tai įdomus darbas ir gyvenimas. Jaunimas tai žino ir mokosi profesionalių šokio pagrindų, kuriuos suteikia daugybė įvairių šokio mokyklų. Beje, vienoje garsiausių (“Tiffany”) mokykloje mokslas kainuoja daugiau negu universitetuose (8 000 svarų per metus) ir yra pilna studentų.
Pas mus labiausiai išpopuliarinti yra pramoginiai arba sportiniai šokiai, gal dar modernusis šokis, yra daug šokio studijų, kuriose žmonės mokosi šokių žingsnelių savo malonumui. Tai labiau panašu į klubinį judėjimą ir laisvalaikio užsiėmimą. O šokio mokyklų, kurios profesionaliai mokytų įvairių stilių, Lietuvoje trūksta.
Kas padarė patį didžiausią įspūdį šokio parodoje?
Šokio mokyklų gausa ir įvairovė, jų populiarumas, juodaodžių kultūros įtaka visiems judesiams ir emocingumas scenoje. Jie mažiau kreipia dėmesio į judesio tikslumą ar sinchroną, svarbiausia – emociškai paveikti žiūrovą. Tam naudojamos įvairios priemonės – akrobatiniai triukai, rūbai, muzika, dramaturgija ir pan. Vis dėlto emocinė įtaiga šokyje atsiranda tik tada, kai šokėjai turi gerus choreografinius pagrindus – jie visi tiksliai atlieka įvairius judesius, sėdi špagatuose, yra be galo lankstūs ir dar dirba kaip tikri aktoriai!
