Šito vyruko galva, man rodos, turėjo būti kamera, į kurią jis įrašinėjo savo knygą eidamas juodai industriniais peizažais ir tuneliais, smegenų vingiais: labai kinematografiškas stilius, labai greitas kalbėjimas, skaitymas, kurio fone netyčia girdi Dust Brothers dūžius – turbūt klystu, nes pažiūrėjau filmą prieš knygą. Parulskis dėjo ant kūrinio už neoriginalias, atgyvenusias anarchijos idėjas, bet pavadinus jas antiglobalistinėm viskas atrodo geriau; iš tiesų Palahniuk’as dangoraižius sugriovė anksčiau už binladenus. Šiaip ar taip, man rūpėjo ne tai, o naujas, gerai užvestas, užkabinantis stilius, struktūra, tematika. Siužetas ištemptas tarp dviejų to paties vaizdo/veiksmo atspindžių: dangoraižio stogas, Tailerio pistoletas įkištas į herojaus gerklę; herojus neištaria balsių; herojaus pistoletas, įkištas į jo paties gerklę.

Nereikia susiraukti: poezija. Regis, antra trisdešimtmečio giganto, kurį Jakimavičius vadina liet. poezijos viltim ir ateitim, knyga. Epitetai, pirmiausiai ateinantys į galvą: industrinis, barokinis, liaudinis, visoks. Pritariu Gedai, kuris apie Šimonį sako: juk nerašysi šitaip visą gyvenimą. Čia labai daug literatūros (ir ne vien) parodijos, nuo kurios galiausiai darosi koktu. Jokių banalybių ar sentimentų, negali pasitikėti nė vienu žodžiu, daug įmantrių (genialių?) galvosūkių, kurių iškart “nepagausi” (vieno Šimonio gabalo priedainis). Ir vis dėlto mintis lankstoma magiškai. Paspausčiau ranką, jei apimčiau. Sodrūs įvaizdžiai, postmodernistinis tonas.

Kai įkala, šitas barzdotas jaunuolis gerai varo per mikrofoną, mačiau Druskininkuose. Visada juokiuosi ir ploju. Čia – rimti, bet lengvi tekstai, primenantys užsisvajojimą, bet su potekstine misija ir šalia vertimais į anglų kalbą, kas neva yra labai novatoriška. Medinė knyga neėda laiko ir neapkrauna smegenų, tik atsiduoda rudeniu ir įspūdžiu, kad plauki aukštielninkas upės dugnu ir debesies kraštu. Pliusas (nors mūzų malūno R. Gerbutavičius, prisimenu, turėjo savo viziją šiuo klausimu).

Jei neklystu, tai buvo vadinama lūžiu lenkų prozoj; ir iš tikrųjų, stilius tikro bestselerio, tik tos tarakonų potvynio fobijos labai primena Stephen King… Knyga padalinta į dvi besikeičiančias linijas: frigidiškos lavonės (komoje) kliedesius ir jos bukoko vyro psicho-detektyvinę paiešką. Skaityti greita ir įdomu, bet ar ką nors įdeda į galvą? Vis vien jaučiasi tas post-tarybinis tragedijos-iš-nieko prieskonis, arba, tiksliau, tragedija labai paprastai sukonstruota: liga, koma, smurtas vaikystėj. Taigi dar ir kalifornietiškas Los Angeles kalvų modelis. Baisus sadistas die-vas? Tiek to, pliusas už šitą idėją.

Perskaičiau, nes kažkada liepė liet. k. mokytoja, be to, labai kompaktiškas leidinys, ir tam, kad visiems pasakyčiau: neimkiet ir neskaitykiet. Turbūt tai vaikams, bet pažinojau ir kelis suaugusius vyrukus iš stuomens ir liemens, kuriuos šita knyga paėmė. Tai paistalai apie laikiną kūną ir reikšmingą dvasią… apie paukščius, kylančius aukštyn… jei tai ištveriate, esate minkštųjų širdžių didvyriai.

“Valio! Medžioklės metai baigėsi. Štai jau keturias savaites ir penkias dienas palaikau prasmingus santykius su brandžiu vyriškiu, tuo aiškiai įrodydama, jog nesu tokia nevykėlė meilės srityje, kaip buvau maniusi”. Atsiprašau, damos, bet bus truputis šlykštaus šovinizmo. Ši citata turbūt turėjo būti panašiai juokinga, kaip ir visas romanas, kurio ji įtikino mane neskaityti. Mano apgailėtina erudicija kalta dėl to, kad “moterų literatūra” (nes normali literatūra negali būti skirstoma į vyrišką ir moterišką) man siejasi su plepalais, moterų žurnalais ir TV laidomis, kuriose atleidžiama ir paskatinama. Kaip “Prozaco kartoje”, Elizabeth Wurtzel toniniame opuse: jautiesi apvyniotas telefono viela, įkalintas tiesiog stebuklingai smulkmeniškoje ir beprasmiškoje vieno gyvenimo istorijoje: kaip kažkokia sudvisus mergelė savaitę negalėjo atsikelti iš lovos, nes jai buvo depresija. Arba lieknėjimas storėjimas, arba “tie vyrai”, arba dar kažkas. Atleiskit. Tai iš tų neįkainojamų vertybių, kurios man nesuvokiamos.

Filme pagal šitą veikalą vaidino ex-supermenas, dabar virtęs liūdna statula Ch. Reeves ir lietuvių kilmės, bet extra meksikietiškų bruožų Ch. Bronsonas – tai apakimo priepuolių kamuojamas ruonių medžiotojų laivo kapitonas, pusiau terorizuojantis, pusiau globojantis laive atsidūrusius paukštelius – džentelmeną ir ledi. Džentelmenas apsėstas kvailų pseudo-humanistinių XIX a. idėjų, todėl kapitonas priverstas jį mokyti praktiškai ir teoriškai, kad tikrovėje galioja brutalios jėgos įstatymas. Na, mūsų didvyriai dar nežino apie visagalius niekelius – finansus, informacijos amžių, internetą ir nokia. Ir tuo metu, kai jie taip pat buvo “neegzistuojantys”, o pasaulyje tebuvo vienas LTV kanalas su besibalotiruojančiomis Orwell’o kiaulių galvomis bei amžinas kefyro ir troleibusų ruduo, šitas klasikinis nuotykių-jūrose-su-lobiais + love story opusas, tobulas produktas su Londono (Baltoji iltis juodoji ausis?) parašu buvo nepamainomas. Po Vinetu, aišku.

“Kiekvienas menas visiškai nenaudingas”. Ir: “Nėra moralių ar nemoralių knygų. Knygos esti gerai arba blogai parašytos. Ir viskas”. Tikriausiai vieno iš didžiausių gėjų, bent jau iš XIX a. ir bent jau literatūroje (arba talentingiausias iš sėdinčių šioje kėdėje, sakytų Jimi Hendrix), paradinis romanas išleistas dar kartą. Fantastinio prieskonio pasakojimas apie gražiausią iš grėjų – Dorianą, berniuką džentelmenams, turintiems skonį, t.y., dailininkui Beziliui, kuris yra baiminga vienuolė, primenanti Hesse herojus, ir lordui Henriui, įkūnijančiam viską, kas nepadoru, nusikalstamai drąsu ir anti-banalu, greičiausiai reprezentuojančiam paties Wilde’o pasaulėžiūrą. Pirmasis nutapo mūsų didvyrio nuotrauką, antrasis įvilioja į gyvenimo būdą be “etinių simpatijų”, diktuojamą egocentrizmo, perpinto su narcisizmu, ir išprovokuoja Grėjų sudeklamuoti entuziastingą užkeikimą: tuomet jis tampa nemirtingu mcLeod, o senti už jį ima portretas. Romane galima susekti gėjalumo ir genialumo užuominų, meistrišką dialogų apipavidalinimą, humorą ir urmu srūvančias tiesas, skirtas turbūt aforizmų maniakams. Jas apibrėžia pats Wilde’as: “įnoringi paradoksai”. Dvelkia XIX a., bet dramatizmas ir aistra – super.

Vos išlukštenus viršelio kokoną, angliška kirmėlė Fowles’as – juodmedžio magas, liūdnai pagarsėjęs prancūzų leitenantas, prirašinėtų drugių kolekcionierius, suleidžia iltis į smegenis, įsigraužia kaip virusas su savo pradine fantazija: nebylių raitelių vilkstine neišraiškingame gamtovaizdyje. Šis sutvėrimas žieduotas ir nariuotakojis, sulipdytas iš pabaigoj ištirpstančios detektyvinės gijos, juvelyriškos XVIII a. dialogų, mentaliteto, manierų imitacijos, charakteringų charakterių ir lemtingų likimų, net man regis, saikingos laiko mašinų fantastikos. Istorijos fone gliaudomas angliškos visuomenės būdas, religinio fanatizmo – ar greičiau mąstymo klišių ir sustabarėjimo – mechanizmas; skaitant gali toptelti, kad Fowles’as bando skiepyti kažkokias religines išvadas, bet nieko panašaus tikrai nėra. Tik požeminė simpatija istorinei disenterių/šeikerių sektai, pasižyminčiai tikėjimo grynumu, daugianarė vikšro metafora (žaismas, teksto-drugio trynys) ir kibi intriga, išsiritusi iš literatūrinio eksperimento.

Stebėtinai greito tempo biografinė savianalizė. Norite paskaityti apie mažyčio Žano Polio vaikystės fobijas ir iliuzijas? Susidaro įspūdis, kad norima pasakyti: jos nulemia visa gyvenimą. Kaip ir turi būti, daug kas panašu į Camus schematiką: savižudybė, mirtis, gyvenimo prasmė, kabinimasis už iliuzijų, melas ir tiesa, tiesa ir melas. Iš tikrųjų labai daug tiesos apie melą, nuoseklios ironijos, staigių paradoksų, kurie naudojami kaip įrodymai: verta susipažinti. Nedaug Žodžių.