Ekskursija į filmą: Apgriuvusi salė. Šviesos srovė, suraižoma kolonų, vargais negalais metasi ant būsimų paveikslų. Į antrą gyvenimo pusę įžengęs dailininkas drastiškais potepiais margina drobę. Po akiniais žybsi karštligiškai degantis žvilgsnis. Nudribusios velveto kelnės nusėtos dažų pėdsakais, taip pat kaip ir kiti daiktai dirbtuvėje: viskio taurė, suniurkyti teptukai, kasetinis magnetofonas. Kaip liūto karčiai plaikstosi pusilgiai riešutų spalvos plaukai. Skamba į visą jo buitį įaugusi daina “Whiter shade of pale”. Gyvenimą jis mato pagal save. Tai ne žmonės, ne daiktai – tai detalės. Vaizdą jis skanuoja dalimis. Matydamas gražią moterį, jis fokusuoja žvilgsnį į jos kaklą, plaukus. Šalia jo visada yra mūza – jauna, žavi mergina, kuri susižavi galimybe dirbti genijaus asistente. Jo sąlygos tokios – darbas studijoje ir …gyvenimo pamokos: “…life lessons are priceless”.

Šalia Paul Wegener filmų nenuginčijamu vokiečių ekspresionistinio kino šedevru yra laikomas “Das Cabinet des Dr.Caligari” (Daktaro Caligari kabinetas), nors jame konkuruoja bei vienas kitą slopina skirtingiausi motyvai ir ideologiniai ketinimai. Filmo atsiradimo istorija prasidėjo 1918 metų vasarą Berlyne, susipažinus dviems rašytojams – čekui Hans Janowitz ir austrui Eugen Roberts – bei teatro referentui Carl Mayer. Teatro žvaigždės Gilda Langer paskatinti, jie suvienija pajėgas ir pradeda rašyti būsimo filmo scenarijų. Abudu negali pakęsti imperialistinės karo mašinos: Janowitz, pėstininkų pulko karininkas, tapo užkietėjusiu pacifistu, o Mayer jau karinio patikrinimo metu pareiškė esąs netinkamas tarnybai ir privalėjo nuolatos varstyti psichiatrų duris.

Kai kurie aktoriai šneka, kad vaidinimas reklamose ir serialuose yra žeminantis darbas. Su šia nuomone visiškai nesutinku. Čia V. Masalskis mėgsta taip pašnekėti. Žinoma, po mano pasirodymo reklamoje, kolegos ir pažįstami porą – trejetą dienų traukė per dantį, bet paskui aprimo. Negyvenu gi vienas, turiu šeimą išlaikyti. Negaliu sėdėti rankų sudėjęs. Lietuva ne ta šalis, kur aktoriai vilki vienuolių abitas ir laukia išganymo. Be to esu įsitikinęs, kad darbas TV, pvz. reklamoje, taip pat reikalauja didelio meistriškumo. Kaip yra aukštoji mada, taip pat yra ir geras reklamos filmukas. Aš pats stengiuosi neatsisakyti bet kokio pasiūlymo. Visi darbai yra geri, jei juos dirbi gerai.

Fantastinis kinas ir komiksai yra glaudžiai susiję. Tiek personažai tiek idėjos migruoja nuo popieriaus lapų į didįjį ekraną, ir atvirkščiai. Visi žymiausi super herojai pirmiausiai gimė komikse, o tik po to sulaukė savo valandos ir kino teatrų ekranuose. Atitinkamai ir kino filmai sulaukdavo savo tęsinio (ar priešistorės) komikso formatu. Vienas pirmųjų buvo “Star Wars” filmas, kuris sulaukė savo tęsinio komikse. Po to sekė “Indiana Jones”, bei “Star Trek” serija. O iš komiksų į kiną atėjo tokie veikėjai kaip Superman, Flash Gordon, Buck Rodgers, Batman, Spawn, Dick Tracy ar Teenage Mutant Ninja Turtles.

Tarptautinis Oberhauzeno trumpametražių filmų festivalis yra seniausias pasaulyje tokio pobūdžio festivalis. Jį 1954 m. įkūrė Hilmaras Hoffmanas. Tada fesrivalis vadinosi Vakarų Vokietijos kultūros filmų festivaliu (“Westdeutschen Kulturfilmtage”). 1959 m. pavadinimas pakeistas į Vakarų Vokietijos trumpametražių filmų festivalį (“Westdeutsche Kurzfilmtage”). Nuo 1991- ųjų festivalis vadinamas Tarptautiniu Oberhauzeno trumpametražių filmų festivaliu (“Internationale Kurzfilmtage Oberhausen”).
Oberhauzeno festivaliui tenka ypač reikšminga vieta vokiečių kino istorijoje. Būtent 8-ajame festivalyje 1962 m. vasario 28 dieną 26 jauni režisieriai paskelbė Oberhauzeno manifestą, pranešųsį apie Vokietijos kino atgimimą.

Sauliaus Macaičio, tikiuosi, pristatinėti nereikia. Gana aršus ir turbūt garsiausias Lietuvoje kino kritikas yra nusipelnęs daugelio žiūrovų bei skaitytojų pagarbą, nors vargu ar meilę. Tokia jau kritikų dalia. Manau, panašiai daugelis žiūrime ar žiūrėsime ir į jo knygą – “100 žymiųjų pasaulio filmų”. Dar įžangoje autorius nedviprasmiškai pasisako, kokie knygos rašymo principai: pirmasis, kad tai – ne kino istorija ir jo apžvelgiamų filmų pasirinkimas gana subjektyvus, nesvarbu, patiks tai skaitytojui ar ne; antrasis – S. Macaičiui kine svarbiausia – režisierius, “jo organizacinė bei meninė valia, suburiant įvairiausių sričių talentus, turėjimas ką pasakyti, lemia filmo sėkmę ar nesėkmę”, nors antrojo principo autorius knygos struktūroje ir apžvalgose ne visada laikosi.

Kadangi sovietmečiu lietuvių profesionaliojo kino apimtis, rūšis ir žanrus diktavo Maskva, daug metų Lietuvos kino studija negaudavo lėšų kurti animacinius filmus. Tačiau animacijos magija buvo tokia patraukli, kad tai vienas, tai kitas entuziastas kūrė individualiai. 1964 kaunietis Zenonas Tarakevičius nupiešė 8 min. trukmės “Vilką ir siuvėją”. Antanas Janauskas 1968 pradėjo filmuką “Mergaitė ir velnias”, 1970 sukūrė “Iniciatyvą”. Lietuvos kino mėgėjų draugijos studijoje Juozas Sakalauskas subūrė grupelę ir pradėjo piešti animacinius filmus priešgaisrinės apsaugos, autoinspekcijos užsakymu. Taip gimė “Ežio namas” (1968), “Telesforas gatvėje” (1970). Kino mėgėjų draugijos Užsakytinių filmų studijoje, kuri nebuvo valstybės finansuojama, bet, laimei, nepriklausė nuo Maskvos diktato, ilgainiui buvo sukurtas nemažas dailininkų kolektyvas, piešęs animacinius mini siužetėlius vaikams.

Kino akademija – tai kino istorijos paskaitos, iliustruojamos kino medžiaga ir pripažįstamos Vilniaus universiteto kaip laisvai pasirenkamas akademinis kursas. Reguliarus Kino akademijos paskaitų lankymas suteikia galimybę studentams, profesionaliai nesusijusiems su kinu, išsamiai, ne sauso vadovėlinio mokymosi keliu, susipažinti su kino meno technikomis ir estetika bei svarbiausiomis kino meno kryptimis ir ryškiausiais kūrėjais. Kartais reguliarios paskaitos bus papildomos viešais renginiais (paskaitomis, seminarais, dirbtuvėmis, susitikimais), skirtais įvairiems kino meno ir verslo aspektams.

Lietuvos kino pradžia siejama su 1909 m., kai JAV lietuvis Antanas Račiūnas nufilmavo gimtinės vaizdus, kad parodytų juos emigratams. Tais pačiais metais kaunietis Vladislavas Starevičius susuko filmą “Prie Nemuno”. 1921 m. Lietuvos kino teatruose pasirodė Feognijaus Dunajevo nufilmuota vietinė kino kronika. Vėliau ją pradėjo kurti Stepas Uzdonas, Stasys Vainalavičius, Alfonsas Žibas, Kazys Lukšys, Ilja Goršeinas ir kt. Nuo 1926 m. ėmė steigtis pirmosios kino mokyklos ir filmų gamybos bendrovės. 1927 m. kino bendrovėje “Lietfilm” buvo sukurtas pirmas 2-3 min. reklaminis vaidybinis filmas “Rūpestingas tėvas”, o 1931 m. kino bendrovėje “Akis” sukurtas pilnametražis vaidybinis filmas “Onytė ir Jonelis” (rež. Jurgis Linartas ir Vladas Sipaitis).

Trečiąją festivalio dieną vainikavo jauno šveicarų kilmės režisieriaus Marco Forsterio drama “Monstrų balius” (senas angliškas terminas “Monster’s Ball” reiškia nuteistojo mirties bausme žmogaus paskutinę dieną žemėje). Joje pasakojama apie du skirtingų rasių žmones, kuriems likimas buvo negailestingas ir žiaurus. Jie neteko artimųjų, bet surado užuojautą vienas kito meilės glėbyje. Pirmiausiai, šis liūdnas filmas išsiskiria puikia aktorių vaidyba. Pretendavusi į “Auksinio gaublio” premiją Halle Berry vaidina neturtingą moterį Leticiją, kuri neišgali susimokėti už kuklų butą, dirba padavėja ir augina saldumynus labai mėgstantį sūnų. Jos vyras (tai reperio Seano Combso, geriau žinomo pravarde “Puff Diddy” vaidmuo) yra nuteistas mirties bausme už žmogžudystę. Egzekuciją elektros kėdėje turi įvykdyti kalėjimo budelis Hankas, kuris paveldėjo šią profesiją iš tėvo ir mokina jos savo sūnų (įsidėmėtinas jaunosios kartos aktoriaus Heatho Ledgerio pasirodymas).