Ana Achmatova

Žymi rusų poetė, vertėja, eseistė. Ana Achmatova (tikroji pavardė Gorenko) gimė netoli Odesos ruso, jūros karininko (inžinieriaus – mechaniko) šeimoje. Kai ji buvo vienerių metų, šeima persikėlė gyventi netoli Petrogrado į Carskoje Selo miestelį. Čia prabėga Anos vaikystė. Būdama penkių metukų jau mokėjo kalbėti ir skaityti prancūziškai. Mokytis pradėjo miestelio mergaičių gimnazijoje, pirmą eilėraštį parašė būdama vienuolikos metų.

1905 m., kai jos tėvai išsiskyrė, motina su vaikais išvyko į Eupatoriją, o po kiek laiko ir į Kijevą. Čia būsimoji poetė 1907 m. baigė Funduklejevo gimnaziją. Po to įstojo į Kijevo Moterų Aukštųjų kursų juridinį fakultetą. Istoriją, lotinų kalbą studijavo noriai, sekėsi gerai, tačiau, kai atėjo laikas mokytis su jurisdikcija susijusius dalykus, Ana pasimetė, apie tokias studijas nebenorėjo nė girdėti.

1910 m. ji ištekėjo už Nikolajaus Gumiliovo ir abu vienam mėnesiui išvyko į Paryžių. Grįžusi, namo ilgai nebeužtrunka, persikelia gyventi į Peterburgą, kur vėl ėmėsi mokslų. Dabar įstoja į Aukštuosius istorinius – literatūrinius Rajevo kursus.

1911 m. pavasarį būsimoji rašytoja vėl leidžia Paryžiuje, 1912 m. keliauja po Šiaurės Italiją. Ši išvyka ir ypač kelionė A. Achmatovai sukelia daug minčių, palieka neišdildomų įspūdžių Šiuo laiku ji iš visos širdies atsideda rašymui ir parašo daugybę eilėraščių, kurie įeina į pirmąją jos knygą – Vakaras (Вечер), (1912 m.). Knygą literatai ir skaitytojai sutiko gana palankiai. A. Achmatova dažnai dalyvauja kūrybos vakaruose, skaito ką tik parašytus eilėraščius. Nuo 1911 m. jos kūryba reguliariai pradėjo pasirodyti Leningrado ir Maskvos leidiniuose. Kartu su savo vyru jie yra akmeistų literatūrinės srovės šalininkai.

1912 m. Gumiliovų šeima susilaukė sūnus Levo. 1914 m. išėjo antroji poetės knyga Ražančius (Четки), kuri atnešė Anai poetinę šlovę ir visuotinį pripažinimą.

Kiekvieną vasarą rašytoja važiuodavo į Tverės guberniją netoli Bežecko, kur nuobodi aplinka, suarti laukai, vėjo malūnai, bręstantys javai. Čia bebūdama ji parašė daugumą savo antrosios ir trečiosios knygos posmų. Trečioji knyga Baltasis pulkas (Белая стая) pasirodė 1917 m. rudenį, kai Rusijoje prasidėjo didieji dvidešimtojo amžiaus perversmai – vadinamoji „bolševikinė revoliucija“, pilietinis karas, visuotinė suirutė, badas ir t.t. Dėl to ši poetės knyga liko be rimtesnio visuomeninio ir literatūrinio atgarsio.

„Spalio revoliucijos“ poetė nepripažino: „viskas išvogta, išduota ir parduota“, viską alkanas liūdesys užtrynė. Tačiau ji iš Rusijos nepabėgo, nepakluso maloniems balsams kvietusiems palikti nuniokotą sovietinę Rusiją ir trauktis į užsienį, kur atsidūrė daugelis jos bendražygių (I. Buninas, K. Balmontas, G. Ivanovas ir kt.).

Šiek tiek apmalšus Rusijoje suirutei, A. Achmatovą priėmė dirbti į Agronomijos instituto biblioteką. Rašytoja, kad ir kaip sunkiai klostėsi jos gyvenimas, nepaleidžia iš rankų plunksnos, vis kuria eilėraščius. 1921 m. išeina jos eilėraščių rinkinys Gyslotis (Подорожник), kitais metais – Anno Domini.

1920 m. poetė pradėjo tyrinėti A. S. Puškino gyvenimą ir kūrybą. Tai atsispindėjo jos parašytuose etiuduose Puškino žūtis ir kt. 1930 m. pradžioje be menkiausios kaltės buvo areštuotas jos sūnus Levas, nuteistas ir 14 metų kalėjo gulagų lageriuose. Vėliau išteisino ir reabilitavo, nes, kaip skelbė oficialūs dokumentai, buvo visiškai nekaltas. Per tuos visus 14 metų poetė kantriai ir nesustodama varstė sovietinių įstaigų duris, įrodinėjo, kad jos sūnus nekaltas, bet viskas buvo veltui, jos niekas nepaklausė.

Prasidėjus 1941 m. karui su Vokietija, poetė buvo Peterburge. Po to ji išvyksta į Maskvą ir galiausiai į Taškentą. Čia ji išgyveno iki 1944 m. Karo metais skaitė savo eiles sužeistiems kariams. Kurį laiką pati sunkiai sirgo. Visą laiką rašė ir rašė. 1943 m. išėjo jos eilėraščių Rinktinė, kurios kurinėliai buvo paimti iš karo meto knygų (1941 m. – Priesaika (Клятва), 1942 – Vyriškumas (Мужество) ir Plyšiai sode išrausti… (Щели в саду вырыты…). 1944 m. vasarą poetė grįžo į Peterburgą, kurį pavadino baisiu vaiduokliu ir aprašė jį apybraižoje proza Trys alyvos (Три сирени).

1946 m. A. Achmatovą nepagrįstai neaišku kuo apkaltino, sukritikavo, pašalino iš sovietinės rašytojų sąjungos, atėmė iš jos paskutinį pragyvenimo šaltinį. Dabar duonos kąsnį teko jai užsidirbti vertėjaujant. Draugams ji vis sakydavo, kad rimtai versti ir rašyti dar ką nors savo, tai yra rašyti eilėraščius, yra neįmanoma. Ji buvo puiki ir nepralenkiama indų, kinų, Vakarų Europos poetų vertėja.

Ir vis dėlto ji nuliekamu laiku vis kūrė, rašė posmus, nes iš prigimties turėjo rašytojos talentą ir negalėjo tylėti. 1962 m. pasirodė jos Poema be didvyrio (Поэмa без героя), kurią rašė dvidešimt dvejus metus. 1964 m. iš spaudos išeina jos eilių rinkinys Laiko tėkmė (Бег времени), ir 1965 – poema Rekviem (Реквием). Tais pačiais metais Italijoje jai suteikė tarptautinę poetų „Etno – Taormino“ premiją, Oksfordo universitetas – Garbės daktaro laipsnį. 1964 m. poetė pabuvojo Romoje ir Sicilijoje, 1965 m. Anglijoje, o grįždama aplanko savo jaunystės miestą – Paryžių.

1966 m. Maskvoje po keturių infarktų A. Achmatova mirė, palaidota netoli Peterburgo – Komarove. Kol kas literatūriniuose šaltiniuose mažai terašoma apie jos vyrą – N. Gumiliovą, kuris taip pat buvo vienas iš Rusijos literatūrinių talentų. Jis, taip pat visiškai nekaltas, buvo Stalino „kegebešnikų“ suimtas ir nužudytas.

Anos Achmatovos poetinis talentas priskirtinas prie pirmo ryškumo literatūrinių žvaigždžių. Ji pripažinta ir Rusijoje, ir pasaulyje. Jos posmų žodis nuo pat pirmųjų iki paskutiniųjų rinkinių buvo ryškus, tikslus, vykusiai metaforizuotas, giliai ir ilgam laikui krentantis į skaitytojo širdį. Jos žodis buvo nepaneigiamos tiesos ir visiems gerai suvokiamas žodis. Ar galėjo toks žodis 1946 m. patikti Kremliaus diktatoriams? Žinoma, ne. Ir, mielas skaitytojau, jeigu nori suprasti, kas per tipai valdė literatūrini sovietų žodį, imk ir perskaityk vieno jų atstovo menkystos Ždanovo kalbą, kurią jis pasakė 1946 m. partiniam elitui, pasmerkdamas A. Achmatovos kūrybą. Vaizdo gražesnio nė piešti nereikia, nes jo generole nėra…