Archeologai teigia, kad net giliausioje senovėje žmonės gerdavo alkoholio turinčius gėrimus. Ko gero, alus buvo išrastas atsitiktinai, kai miežiai buvo sumaišyti su vandeniu ir palikti, kol prasidėjo fermentacijos procesas. Seniausiu rašytiniu alaus receptu yra laikoma dalis poemos, parašytos 4000 metų prieš mūsų erą ant molinės plokštelės ir skirtos Ninkasi, šumerų alaus deivei. Alus buvo svarbi senovės Egipto gyvenimo dalis, ypač gydant ligas. Viename egiptiečių medicininiame tekste, kuriame pateikiama 700 gydomųjų mišinių, alus yra įtrauktas net į 100 receptų. Su alumi taip pat buvo susiję ir kiti ritualai. Pavyzdžiui, kai jaunuolis pasiūlydavo merginai atsigerti alaus iš savo bokalo, buvo laikoma, kad pora susižiedavo.

Įvairūs istoriniai šaltiniai nurodo skirtingą pirmojo alaus pagaminimo laiką – nuo 7000 iki 10000 metų prieš Kristų, tačiau visi istorikai sutaria, kad alus buvo sukurtas Mesopotamijoje.

Mažame kaimelyje moterys pastebėjo, kad miežiai augantys laukuose tinka maistui, bet yra kieti ir kartūs. Tada jos užmerkė miežius vandenyje, kad šie bent kiek suminkštėtų …. Užpiltas ant grūdų vanduo po kurio laiko tapo saldus, grūdams sudygus išlindo maži daigeliai. Tikriausiai staiga pakilęs vėjas atnešė nuo vynuogynų laukinių mielių, nes po kurio laiko vanduo ant grūdų aprūgo t.y. tapo …. alumi, nes moteris jo paragavusi lengvai apsvaigo. Gal būt ne viskas buvo taip, kaip parašyta, bet tikėtina, kad alus buvo sukurtas atsitiktinai, Nėra jokių tikslių rašytinių šaltinių apie alaus sukūrimą, bet , kad alus buvo sukurtas seniai abejoti nereikia. Šumerai, kurie gyveno Pietinėje Mesopotamijoje, buvo pirmieji žmonės supratę, kad surado dieviško skonio gėrimą.

Narkologai tvirtina, kad alus, kaip ir kiekvienas alkoholinis gėrimas, gali tapti pražūtinga aistra, sukelti alkoholizmą. Ar egzistuoja alaus alkoholizmas? Medikai šį terminą vertina skirtingai. Vieni tvirtina, jog nėra jokio alaus alkoholizmo – yra tik įprastas, išsivystęs iš potraukio alui. Kiti sako, kad nuo alaus, kurį organizmas greitai įsisavina, apgirsti galima labiau nei nuo degtinės, o žmonės, įpratę alų gerti dideliais kiekiais, tampa nuo jo priklausomi. Klaipėdos priklausomybės ligų centro direktorius Aleksandras Slatvickis sako, jog anksčiau buvo toks terminas, tačiau jis netikslus: “Tai – kaip cigaretės. Negalima tvirtinti, kad viena rūšis naudinga, o kita – kenksminga. Neturiu duomenų, kad alus sukelia didesnį girtumą”. A.Slatvickio nuomone, priklausomybė nuo alkoholio susidaro nepriklausomai nuo alkoholinių gėrimų rūšies. Jis neneigia ir paveldimumo įtakos. Anot centro direktoriaus, problemų kelia tai, kad mūsų visuomenė neturi alkoholio gėrimo kultūros.

Vokiečiai pavalgyti mėgsta. Taip pat jie skanius ir įvairius skirtingų regionų valgius mielai užsigeria alumi. Ko jau ko, bet alaus įvairove ši šalis gali didžiuotis. Juk ne veltui Vokietija vadinama alaus šalimi. Įvairių tyrimų bendrovių duomenimis, vokiečiai (įskaitant ir abstinentus, vaikus ir visus kitus) kasmet išgeria maždaug po 150 – 190 litrų alaus! Tai byloja, kad alaus tradicijos šioje šalyje – tikrai labai senos, o receptūros – labai įvairios. Markas Tvenas apie alų Vokietijoje rašė: „Alus šioje šalyje yra toks įvairus, kaip ir kieme kudakuojančios dedeklės“. Tikra tiesa. Šiandien šalyje gaminama daugiau kaip 5000 rūšių įvairaus alaus. Vienoks alus mėgstamas Bavarijoje, kitoks – Šiaurės ar centrinėje Vokietijoje. Tačiau pagal savo stiprumą ir skonines savybes šis gėrimas dažniausiai skirstomas į tris sąlygines rūšis.

Svarbiausia, kalbant apie alkoholį, – ne kokybė ir ne kaina. Ir netgi ne kiekis, nors kažkam ši mintis gali pasirodyti šventvagiška. Svarbiausia – kompanija. Kai geri namuose, Lietuvoje, viskas aišku. Andrius po 400 gramų išsyk užmiega, Vytas pradeda veltis į ginčus, o Stasį patraukia prie moterų. Tačiau, kilnodamas taurelę su užsieniečiais, visada gali tikėtis siurprizų. Apie tai – ir šios publikacijos mintys. Daryti apibendrinimų nereikėtų, nors vieną išvadą vis dėlto surizikuočiau pateikti: istorikams ne pro šalį būtų pamąstyti apie naują metodologiją. Užuot metų metus tyrinėję kokios nors tautos istoriją, kultūrą ir kalbą, eitų trumpesniu keliu: „pasigautų” kokį nors užsienietį ir su juo išgertų.

Biržų krašto muziejus „Sėla“ kviečia aplankyti unikalią ekspoziciją „Alaus kelias“ bei sudalyvauti programoje „Žaldoko alus“. Čia susipažinsite su senosios aludarystės reikmenimis ir aukštaičių vaišingumą menančiomis tradicijomis.
Susėdę už balta staltiese padengto stalo paragausite biržietiško alaus, sūrio ir naminės duonos. Kartu su folkloro ansambliu „Siaudela“, propaguojančiu archajinį krašto etnomuzikavimo savitumą ir vaišių dainas, galėsite skudučiuoti, pūsti ragus, padainuoti ir pašokti.
Kitose muziejaus salėse susipažinsite su turtinga Biržų krašto kultūra ir istorija.

Kas pirmasis išvirė alų – mes tikriausiai niekada nesužinosime. Jeigu Jūs, gerdami bokalą šio skanaus, gaivinančio, truputį apyniais kvepiančio gėrimo, mintimis norėtumėt padėkoti tiems, kurie tą gėrimą sukūrė, būtų keblu. Alus yra toks senas gėrimas, kad nustatyti pirmuosius gamintojus paprasčiausiai neįmanoma. Alaus gamyba prasidėjo nuo neatmenamų laikų. Nagrinėdami alaus receptus, iškaltus akmenyse, galime tvirtinti, kad maždaug 7000 metų prieš mūsų erą, t.y. prieš 9000 metų, šumerai jau mokėjo iš salyklo virti alų. Alų su malonumu gėrė ir didikai, ir skurdžiai. Jis buvo aukojamas dievams, juo mokėjo už darbą. Šumerai sakydavo; “Nežinosi alaus – nepažinsi džiaugsmo”. Alaus gamybos tradicija yra labai sena, jos procesas daug kartų keitėsi, todėl ir pats alus įvairiai vadinamas. Senovės germanų kalba alus buvo vadinamas Peor, Bior, Pier, taip pat Alu, Alo, Ealo, išlikęs anglų kalboje kaip Ale.

Vilniuje, kaip ir Lietuvoje alus žinomas nuo seniausių laikų, antai net 17 amžiuje rusų pirkliai pirkdavo iš Lietuvos medžiagas alaus gamybai. Tiesa vienu metu pirkti medžiagas iš Lietuvos buvo uždrausta, nes pasak Rusijos bajorų – “est na Litve baba vedunja i nagovarivaet na chmel, s celju navesti na Rusj morovoe poverije. Pirmosios pramoninės alaus daryklos Vilniuje atsirado antroje XIX amžiaus pusėje, kaip 1860 metais Lukiškėse šalia Tauro kalno gerbiamas to meto pirklys Vilhelmas Šopenas pastatė didelę gamyklą, dabar veikiančią “Tauro” pavadinimu. Vėliau tuometiniame Užupyje (dabar vadinamas Markučiais) įsikūrė Iljos Jefimovičiaus Lipskio bravoras. Po 1900 metų Vilniuje veikė ir daugiau alaus daryklų – tai Anilovičiaus, Šeiniuko, Aizenšteino, Rubinšteino, Iceko, Leizoro, Olhevickio bravorai, bei keletas kitų, informacija apie kuriuos neišlikusi.

Ilgu būdavo laukti saulėgrįžos senajame kaime – tamsūs ir nykūs gruodžio vakarai. Šių dienų miesto žmogų per paskutinį mėnesį ginte pragena nebaigti metų darbai. O vis dėlto retsykiais koks bokalas alaus gerai nuo darbų įtampos atlėgti ar tą žiemišką nuotaiką šalin nuginti. Tad pakalbėkime apie alų, jo gėrimo papročius, jų kilmę. Tiesą sakant, šių eilučių autorius nėra didelis jo gerbėjas, tačiau tokiai temai ryžosi, nes įkyrėjo neišradingos ir tiesmukos alaus reklamos televizoriaus ekrane. Neturinčios nieko bendra su lietuviškomis tradicijomis. Blogiausia, kad net sportą iš to bandoma daryti, rekordus fiksuoti: butelį alaus per tris sekundes! Taigi apie putojantį ir linksminantį gėrimą… Gaminamas alus iš sudaigintų miežių salyklo, pridedant apynių spurgų; rūgdamas prisisodrina angliarūgštės. Žmonija alų išrado civilizacijos priešaušryje; jo pasigaminti mokėta Egipte ir Babilone jau IV tūkstantmetyje prieš Kristaus gimimą.

Uždarosios akcinės bendrovės SIGRAMA alaus darykla Vilniuje savo veiklą pradėjo 2001 metais. Bet dar 1993 metais dabartinis daryklos savininkas Ramūnas Šermončius, tuo metu tik 23 metų, bet jau turėjo privačią alaus daryklą Gargžduose. Joje alų virė aludaris Žygintas (istorija pavardę nutyli) iš Biržų. Alus taip ir vadinosi “Aukštaičių Žygio Alus”. Alus buvo platinamas visame pajūrio regione. Bet likimas lėmė, kad Ramūnas turėjo persikelti gyventi į Vilnių. Visą tą laiką jo neapleido idėja virti alų. 2000 metų pradžioje ši idėja virto pastato naujai daryklai ieškojimu. Maždaug po pusmečio paieškų apsistota ties senu lenkiškos prieškarinės statybos pastatu dabartinės gamyklos ELFA teritorijoje. Po visų remontų ir alaus daryklos įrengimo 2001 metų rugsėjo 11 dieną (būtent tą pačią garsiąją dieną) gauta licenzija gaminti alui. Jau spalio pradžioje pirmasis alus atgaivino vilniečių sielas. Nuo pat pradžios iki šio laiko gaminamas “Žygio” (alk. 5 proc.) ir “Žygio Stiprusis” (alk. 7,5 proc.) alus.