Tačiau seminare labai jau vienašališkai buvo propaguojamas Lietuvos miškų chemizavimas. Chemikalus gaminančios firmos, žinoma, suinteresuotos kuo daugiau pesticidų parduoti. Jos iš to gyvena ir jas galima suprasti. Pasiklausius tų firmų atstovų kalbų, visi jų propaguojami pesticidai yra nekenksmingi, greitai susiskaidantys, nedarantys jokios žalos gamtai. Taip buvo teigiama visais laikais, bet žmonija jau turi karčią pesticidų naudojimo patirtį praeityje. Ar neparodys savo “dantų” ir šiuo metu laikomi nepavojingais chemikalai po dešimtmečių? Todėl, kai po seminaro chemikalus gaminančių ir platinančių firmų atstovai apdovanojo daugiausiai pesticidų miškuose panaudojusias miškų urėdijas, taip ir norėjosi, kad Aplinkos ministerijos atstovas apdovanotų ar bent padėkotų toms miškų urėdijoms, kurios chemikalų miškuose išpylė mažiausiai, kartu išlaikydamos patenkinamą miškų sanitarinę būklę.

Šią Prienų šilo galiūnę 1967 m. aptiko Lietuvos miškų instituto mokslininkas S.Tuminauskas. Iki tol aukščiausia buvo laikoma 42 metrus užaugusi eglė Alytaus miškų urėdijos Punios šile, nudžiūvusi 1974 metais. 1968 metais Miškų instituto mokslininkas A.Gradeckas pasirūpino, kad nuo aukščiausios Lietuvos eglės būtų paimti ūgliai skiepijimui. Įeglės milžinės viršūnę įlipo Dubravos miškų urėdijos eigulys J.Pečiulaitis. Lietuvos aukščiausioji įsigijo pirmuosius vegetatyvinius palikuonis. Sėklas iš savo subrandintų kankorėžių Prienų šile, žinoma ji jau barstė daugiau nei šimtmetį, ir, reikia manyti, šalia jos auga ne viena jos dukra.

Sovietiniais laikais bebrus medžiojo daugybė medžiotojų. Bebrų ir tada buvo nemažai. Tais laikais Gamtos apsaugos komitetas saugojo tik žvėris, tiksliau medžiojamąją fauną, mat valdžios ir partijos vyrai labai mėgo medžioklę. Buvo priveista bandos elninių žvėrių, kurie niokojo miškus. Daugumą upelių nuniokojo melioracija. Ko nesudarkė melioratoriai, ėmėsi bebrai: perrausė krantus – urvas prie urvo. Šie įgriūdami išpureno upių pakrantes ir ten pridygo galybė piktžolių. O svarbiausia, bebrai privertė daugybę medžių, kurie dabar pūva vandenyje.

Medžiojome šernus netoli Lekėčių, dabartinio “Ovos” medžiotojų klubo plotuose. Vietinių nurodytu maršrutu šernų ieškoti nuėjome dviese su trimis laikomis. Po kiek laiko tankiame eglių jaunuolyne pasigirdo šunų lojimas. Iš jų elgesio supratau, kad laikos aptikusios vieną šerną: pamaniau, kad nelabai stambų patiną. Tačiau tankiame eglynėlyje sunku buvo greitai pasirinkti momentą sėkmingam šūviui. Nors laikos aršiai atakavo žvėrį, šernas nuolatos keitė vietą. Keletą kartų žvėrį pamačiau šūvio atstumu, bet iššauti vis sutrukdydavo tarp eglaičių šmižinėjantys šunys. Kelis kartus pamatęs šerną, supratau, kad tai ne kuilys, o šimtinė (sveria 100 kg) kiaulė.

Juodasis gandras – tai tiksli savo baltojo brolio kopija. Ūgiu pastarajam beveik nenusileidžia, sveria apie 3 kg. Paikščio apdare vyrauja juosvos spalvos, tik krūtinė ir pilvas balti. Snapas ir plika oda apie akis ryškiai raudonos vyšnių spalvos. Juodos plunksnos žvilga žaliu, raudonu, auksiniu atspalviu. Įpratusiems dažnai matyti beveik naminiu tapusį baltąjį gandrą, juodasis atrodo keistai ir paslaptingai. Pirmą kartą pamačius, sunku patikėti, kad Lietuvoje iš viso gali būti tokių paukščių. Juodieji gandrai lizdui dažniausiai pasirenka didelius tamsius miškus, dažniausiai drėgnus ar bent esančius netoli balų, ežerų ir upelių. Viena kita šių paukščių pora apsigyvena nedideliuose laukų miškeliuose, taip pat esančiuose netoli vandens telkinių, ypač jei ten yra aukštų senų medžių, tinkamų lizdui sukrauti.

Grakščiais šuoliukais laputė persekioja riebų pelėną. Būk gudresnis už ją: prisidengdamas krūmais, susikūprinęs sėlindamas melioracijos grioviais, priartėk prie rudosios per šūvio atstumą. Pabandyk pacypčioti lūpomis kaip pelėnas, jei dar truks kelių dešimčių metrų iki tikro šūvio, arba nuspėk, kuriuo kiškių takeliu, pro kurį pavienį laukų ąžuolą ar krūmų kuokštą rudoji patrauks į artimiausią miškelį. Pavyks ne iš karto… Bet tam juk ir medžioklė – sportas , poilsis, padažnėjęs širdies plakimas susijaudinus. Deja, mes daugiausiai težinome rikiuotis medžiotojų linijoje, klausyti varovų klyksmo ir po medžioklės tikėtis keleto šerno šonkaulių… O apie lapių medžioklę su vėliavėlėmis ir užsiminti neverta – vilkų neįstengiame vėliavėlėmis apsupti, kas terliosis dėl lapės…

Kad Lietuvoje neapykanta vilkams pasireiškia pačiomis rafinuočiausiomis naikinimo priemonėmis, kaip parašė p. S.Paltanavičius (“Kauno diena”, “Ir vilkus reikia… ginti”), tai, sakyčiau, tik žurnalistinė retorika (jos, beje, irgi nereikia neigti). Lietuvoje vilkų niekas nenuodija, netgi neteko girdėti, kad gaudytų spąstais. Dar daugiau, mažai kur naudojamas kiek sėkmingesnis vilkų medžiojimo būdas su vėliavėlėmis. Mažai belikę ir medžiotojų, kurie sugeba vilkus prisišaukti pamėgdžiodami jų kaukimą. Vilkų daugiausiai nušaunama tik atsitiktinai per kitų žvėrių medžiokles.

Taip, barsuko kailis prastas, jo medžioklė sunki, bet juk ne šiaip sau jų skaičius sumažėjo net keturis kartus (Feliksas Žemulis. Lietuvos barsukai už angliškuosius gudresni. “Lietuvos rytas”, 1998 m. sausio 30 d.) Natūralių priešų Lietuvoje barsukai lyg ir neturi – nebent vilkai galėtų susidoroti su per tolokai nuo urvyno nuklydusiu tvirtu, aštrias iltis ir ilgus tvirtus priekinių kojų nagus turinčiu barsuku, bet kiek tų vilkų Lietuvoje…