Bebrų gaudymas spąstais

Ilgai negalėjau apsispręsti, ar verta skleisti bebrų gaudymo spąstais patirtį po to, kai prieš keletą metų iš vieno žurnalo redakcijos buvau gavęs pasiūlymą apie tai parašyti. Bebrai tada buvo medžiojami gana intensyviai, o įvairaus masto brakonieriai ar šiaip atsitiktiniai žmonės labai dažnai pagrobdavo teisėtų medžiotojų spąstus, neretai – ir su visais laimikiais. Aprašius spąstų statymo vietas, tokiems lengvo grobio mėgėjams būtų dar lengviau bebrus rasti.

Susidomėjimas bebrais atslūgo, kai nebeliko jų kailių paklausos. O bebrų vis gausėja, jie pridaro nemažai rūpesčių ūkininkams, miškininkams, melioracijos įrengimų prižiūrėtojams ir remontininkams. Žinoma, yra ir antroji medalio pusė: daug žmonių nepritaria žvėrelių gaudymui sukertamaisiais spąstais, laikydami, kad toks medžioklės būdas – gyvūnų kankinimas. Tačiau teisingai spendžiant spąstus, į juos patekę bebrai labai greitai prigeria ir tos gyvūno kančios ne didesnės nei nušaunant. Juo labiau, kad šaudant bebrus vandenyje, jie dažniausiai tik sužeidžiami. Labai daug šių griaužikų teko sugauti su įvairaus diametro šratais, grankulkėmis, mažo kalibro graižtvinių šautuvų kulkomis, įsmigusiomis į šių didžiųjų griaužikų nugaras. O norint efektyviai sumažinti bebrų skaičių, spąstais tai padaryti bene lengviausia. Gana sėkmingai bebrus galima gaudyti ir su urviniais šunimis, bet tai sunkus, “juodas” darbas, kurio retas medžiotojas tesiims.

Kokiais spąstais gaudyti bebrus

Kalbėsime tik apie sukertamuosius spąstus su spyruokle, kurie lankeliais sugriebia žvėrelį už galūnių.

Labiausiai paplitę spąstai su išorinėmis kilpinėmis spyruoklėmis, pagamintomis iš spyruoklinio plieno juostelių. Tačiau yra spąstų ir su vidine juostine spyruokle bei spiralinėmis spyruoklėmis. Pagal spyruoklių skaičių spąstai būna vienspyruokliai ir dvispyruokliai. Pagal spąstų užtaisymo būdą yra lėkšteliniai ir rėminiai spąstai. Pagal dydį spąstai numeruojami 00, 0, 1, 2, 3, 4, 5 ir 7 numeriais. Lėkšteliniai spąstai paprastai nebūna didesni nei penkto numerio, o rėminiai – penktojo ir septintojo numerio. Bebrams gaudyti geriausiai tinka patys didžiausi – Nr.5 ir Nr.7 – rėminiai spąstai su dviem išorinėm kilpinėm spyruoklėmis. Šių spąstų svoris – nuo vieno iki dviejų su puse kilogramo, lankelių ilgis 360-460 milimetrų, išskleistų lankelių ir spąstų rėmo diametras 220-260 milimetrų, sukirstų spąstų aukštis nuo rėmo iki lankelių viršaus 140-160 milimetrų, užtaisytų spąstų aukštis 50-60 milimetrų. Galima bebrus gaudyti ir mažesniais spąstais – 2-4 numerio, tačiau tokiu atveju prie palyginti lengvų spąstų reiktų pririšti papildomą svorį: plytą, akmenį, o geriausia – mažų matmenų sunkų metalinį svarstį ir spąstus statyti taip, kad stambus griaužikas į juos įmintų priekine koja. Užpakalinės bebro kojos pėda labai didelė ir ji tiesiog netelpa tarp mažų spąstų išskėstų lankelių. O jei spąstai sugriebia tik už pėdos galo, žvėrelis iš spąstų pasprunka palikdamas tik nunertus pirštų nagus.

Čia buvo kalbama apie rusų gamybos spąstus. Šiuo metu Lietuvon atvežama ir kitų šalių gamybos spąstų, bet jie nepalyginti brangesni. Gan pigūs rusiški spąstai yra pakankamai tvirti ir patikimi, tik pagaminti labai grubiai.

Spąstų paruošimas medžioklei, remontas, laikymas

Įsigytus spąstus (ypač rusiškus) prieš medžioklę būtinai reikia pertvarkyti. Pirmiausia prie bebrams gaudyti skirtų spąstų reikia pritvirtinti tvirtą 2,5-3,5 metrų ilgio grandinę. Trosas šiam reikalui tinka mažiausiai, nes blogai priglunda prie žemės, greičiau žvėrelio nutraukiamas, kai užsikerta spąstų sukučiai. Visiškai negalima pasitikėti prie spąstų esančiais sukučiais. Juos būtina pakeisti tvirtais grandinių, kuriomis rišami gyvuliai, sukučiais. Trumputė grandinė, kuri prie spąstų būna pritvirtinta gamykloje, yra per silpna ir pritaisyta prie vienos iš spąstų spyruoklės. Būna, kad ilgiau pastovėjusios įtemptos spyruoklės sutrūksta. Kai sutrūksta ta spyruoklė, prie kurios pritvirtinta grandinė, spąstai lieka nepririšti. Žvėreliui užkliudžius spąstų sargelio timpą, spąstai užsidaro tempiami antrosios likusios sveikos spyruoklės, ir gyvūnas nueina su visais spąstais, pasmerktas beprasmiškai žūčiai. Be to, prarandami ir medžioklės įrankiai. Todėl grandinę reikia pritvirtinti prie spąstų rėmo arba prie spyruoklės žiedo.

Rėminiuose spąstuose taip pat galima įtaisyti lėkšteles, tačiau gaudant bebrus spąstais su lėkštelėmis, būna daugiau tuščių sukirtimų. Spąstai dažnai užsidaro lėkštelę užkliudžius smulkiems vandens žvėreliams ar net varlėms, užkliudžius bebrų tempiamoms šakoms arba kai žvėrelis spąstų lėkštelę užkliudo ne koja, o pilvu. Mažiausiai tuščių sukirtimų būna, kai vietoj rusiškoje literatūroje rekomenduojamo ant spąstų rėmo aptempiamo audeklo ar timpų rezginio ištempiama tik viena atotampa, einanti skersai spąstų rėmo per jo vidurį nuo sargelio iki priešingo sargeliui spąstų rėmo krašto, kur ir pritvirtinama. Atotampą geriausia daryti iš nestoros lanksčios varinės vielos. Vienuose spąstuose lankelių galai rėme būna įtvirtinti užlenkus jų galus, pernertus per tam reikalui rėmo juostelėje padarytas skylutes, o kituose – lankeliai pritvirtinti kniedėmis. Pirmuoju atveju reikia patikrinti lankelių galų užlenkimus, kad spąstams užsidarant (ypač tuščiai) lankeliai neiššoktų iš rėmo skylučių ir spąstai nesubyrėtų. Jeigu užlenkti lankelių galai būna labai trumpi, prie jų galiukų tenka suvirinimo aparatu prilydyti metalo rutuliukus, žiūrint, kad jie nebūtų per dideli ir nekliudytų lankeliams išsiskleisti užtaisant spąstus. Kai lankeliai prie rėmo tvirtinami kniedėmis, jos dažnai būna per daug standžiai užplaktos ir žvėreliui atpalaidavus sargelį spyruoklė nepajėgia uždaryti spąstų. Tokiu atveju kniedes reikia palaisvinti, o jei jos per trumpos – pakeisti naujomis. Jeigu uždarytuose spąstuose lankeliai būna laisvi, jų galus reikia palenkti, kad spyruoklėms atsipalaidavus lankeliai spąstų viršuje tvirtai susiglaustų. Tvirtinti prie lankelių metalinius dyglius neleistina – tai prieštarauja medžiotojo etikai. Kai kurių tipų spąstų lankelių briauna būna banguota. Spąstų grandinėje turi būti mažiausiai du tvirti sukučiai: vienas prie pat spąstų, o antras – prie grandinės galo, kuriuo spąstai rišami prie kuolo. Antrasis sukutis turi būti bent pusės metro atstumu nuo grandinės galo, nes pririšant spąstus, grandinės galą reikia bent vieną kartą apsukti aplink kuolą, medelio kamieną.

Į spąstus pakliuvęs bebras neria gilumon labai greitai sukdamasis. Jeigu grandinėje nėra sukučių, žvėrelis ją bemat susuka į gumulą ir neprigeria, nes grandinei sutrumpėjus jis iškyla į vandens paviršių ir įkvepia oro, o po to išsikapsto į seklumą.

Jei spąstų turite pakankamai, gaudymo metu rimčiau jų remontuoti neverta. Galima tik pakeisti nutrūkusio sargelio atotampą, pamestą laikiklį, ištiesinti sulankstytą lankelį ir panašiai. Žodžiu, tokiam remontui pakanka replių ir kirvuko. Jeigu sutrūksta kelių spąstų spyruoklės, juos reikia išmontuoti, ir iš dviejų spąstų, kurių nutrūkę po vieną spyruoklę, surinkti vienerius su dviem sveikom spyruoklėm. Su spąstais, likusiais su viena spyruokle, bebrų gaudyti neverta – bus daug tuščių kirtimų ir nulupinėtų bebrų pirštų nagų.

Užtaisyti spąstai 

Medžioklės sezonui pasibaigus, spąstus reikia išdžiovinti ir, sukrovus į dėžes ar maišus, laikyti sausoje patalpoje. Tepti kokiu nors tepalu, kad nerūdytų, nereikia. Sulūžusias kilpines spąstų spyruokles galima suvirinti. Kadangi atsarginių spyruoklių nusipirkti neįmanoma, verta remontuoti sulūžusias, nes antraip spąstų atsargos greitai ištirps. Spyruoklės lūžio vietoje pridedama plieninė spyruoklės pločio juostelė ir privirinama prie spyruoklės ties jos kraštais. VIrinti siūlę plokštelės galuose skersai spyruoklės plokštumos negalima, nes nuo perkaitimo spyruoklės plienas suminkštės, ir ją suspaudus siūlės vietoje spyruoklė negrįžtamai deformuosis. Spąstus reikia surinkti taip, kad viena spyruoklė būtų sveika, o antra – taisyta.

Bebrų medžiotojo apranga ir įrankiai

Jeigu gaudant bebrus pėsčiomis einama 2-5 kilometrų maršrutais, apranga turi būti lengva, tvirta ir neperšlampama. Daug ir šiltai prisirengęs nepatempsi apie 30 kg sveriančios kuprinės su spąstais ar sugautu bebru, kai reikia brautis per paupių karklynus ar kepurnėtis stačiais šlaitais. Netvirti drabužiai, besibraunant pro brūzgynus, virs skarmalais jau po pirmų medžioklės dienų. O jeigu drabužis praleidžia drėgmę, teks vėl vaikščioti šlapia nugara, kai reikės nešti šlapius sugautus bebrus. Be to, kai spąstai būna išdėstyti visos savaitės maršrute, juos tikrinti reikia kasdien bet kokiu oru, netgi jei merkia šaltas žiemos pradžios lietus nuo aušros iki sutemų. Taip pat sunku išsiversti ir be ilgų žvejo batų, nors jie sunkūs ir nepatogūs, jei tenka eiti giliau. Kai kuriose bebravietėse, ypač pelkėse, be tokių batų neįmanoma parinkti tinkamos spąstams statyti vietos. Be to, automobilyje turi būti atsarginiai drabužiai ir kojinės (geriausia – vilnonės). Besimurkdant bebravietėse labai dažnai tenka pasinerti šiek tiek giliau nei “išneša” žvejo batai. Jei taip atsitinka spalio mėnesį, “bobų vasaros” dienomis, tai dar galima šlapiam kentėti iki vakaro, bet jei įsmunki po ledu žiemą, geriau iš karto pėdinti iki automobilio persirengti, antraip drabužiai greitai sušąla ir, neatšildžius jų prie laužo, nusirengti neįmanoma. Taip galima ir susirgti, nors kai maršrutuose išstatyti spąstai, sirgti nepatartina, nes niekas kitas nesuras tavo paspęstų spąstų. O ilgiau sergant, į spąstus patekę žvėreliai suges. Statant spąstus į šaltą vandenį vėlų rudenį ir žiemą, labai praverčia geros tvirtos guminės pirštinės. Jos turi būti kiek didesnės, kad į jas būtų galima įsimauti su plonomis medvilninėmis pirštinėmis. Neturint gerų guminių pirštinių, spąstus į vandenį galima pabandyti pastatyti sodininkų daržovių lysvėmis purenti skirtais tridančiais ar keturdančiais kabliukais, pritvirtintais prie metro ilgio koto. Su jais patogu prakapstyti įdubimą grunte spąstams paspęsti, truputį praardyti bebrų užtvanką ar ištraukti bebrų apgriaužtus pagalius iš urvo, kad jie netrukdytų padėti spąstus. Vaikštant bebrynuose labai dažnai guminiai batai praduriami į smailiai bebrų nukąstus karklų virbus arba perplėšiami užkliuvus už spygliuotos vielos, pasilikusios paupių pievose nuo kažkada buvusių galvijų aptvarų, ilgainiui apaugusios žole ir vijokliais. Tad automobilyje būtina turėti guminių lopų ir klijų.

Einant į bebrų gaudymo maršrutą, reikėtų pasiimti kirvuką, reples, vielos ritinėlį, atsarginių sargelio lankelių, peilį, neperšlampamame maiše paslėptą degtukų dėželę. Gaudant bebrus didesnėse upėse, reikalinga dvivietė guminę valtis.

Bebrų gaudymo maršrutai

Kai bebrai gaudomi didesnėje teritorijoje ir turima pakankamai spąstų, medžioklės plotuose reikia susiplanuoti maršrutus. Kadangi mūsų šalyje gausu ištisus metus pravažiuojamų kelių ir keliukų, patogiausia į bebrų medžioklę važiuoti automobiliu. Geriausia – dviese vienu automobiliu. Jeigu teritorija nepažįstama, prieš medžioklės sezono pradžią patartina joje pasižvalgyti. Taip bus sutaupyta daug laiko ir energijos, nes jei nežinai kur bebrai gyvena, gali visą dieną pratampyti sunkią spąstų prikrautą kuprinę, bet nerasi, kur juos būtų galima paspęsti. Kai jau susipažinta su teritorija, bebravietėmis ir pravažiuojamų kelių tinklu, suplanuojami vienos dienos maršrutai.
    
Pradėjus gaudyti bebrus, vienos dienos maršruto pradžioje paliekamas vienas medžiotojas su spąstais, o antrasis važiuoja į pirmojo gaudytojo maršruto pabaigą, kur palieka automobilį, paslepia raktelius sutartoje vietoje ir leidžiasi spęsti spąstus savo maršrute. Praėjęs savo bebrų gaudymo maršruto atkarpą ir atėjęs iki automobilio, pirmasis medžiotojas nuvažiuoja į antrojo medžiotojo maršruto pabaigą, kur abu bebrų gaudytojai ir susitinka. Maršrutų laikui nesutapus, vienam kuriam nors medžiotojui reikia palaukti. Bebrų spąstai gana sunkūs ir dideli, tad leidžiantis į maršrutą, paprastai pasiimama ne daugiau kaip dešimt spąstų. Maršrutų ilgis ir juose sugaištas laikas priklauso nuo bebrų apgyvendintų vietų tankumo, pravažiuojančių kelių tinklo ir medžiotojų patirties. Jei bebrų medžioklės plotuose gausu, pravažiuojamų kelių tinklas tankus, per dieną geriau įveikti du trumpesnius maršrutus. Tačiau pirmą kartą išdėliojant spąstus nereikia stengtis kuo daugiau jų paspęsti, nes einant tuo pačiu maršrutu antrą kartą, jau bus sugautų žvėrių, o juos sunešioti į automobilį ar apdoroti vietoje prireiks daug daugiau laiko negu paspęsti spąstus. Medžioklės rezultatai būna geresni, jeigu medžiojant bebrus yra leidžiama gaudyti mangutus, kiaunes, lapes, audines. Tada bebrų kailius galima dirti vietoje, o mėsą panaudoti kaip jauką plėšriesiems žvėreliams. Jei plėšrūnų gaudyti neleidžiama, geriau bebrus į automobilį susinešti nenudirtus ir lupti juos tamsiuoju paros metu namie arba prie laužo, o bebrieną panaudoti kitais tikslais.

Didesnėse upėse, tokiose kaip Nevėžis, Dubysa, Šventoji, patogu spąstus bebrams spęsti iš guminės valties. Upių krantai daugiausiai apaugę karklynais ar vešliai išsikerojusiomis aukštomis piktžolėmis, perpintomis lipikais, apyniais ir kitokiais vijokliais. Jei prie viso šito dar pridėsime bebrų nukirstus ir įvairiomis kryptimis išsivarčiusius medžius, žole ir brūzgynais užmaskuotus įgriuvusius bebrų urvus, tai nesunku įsivaizduoti, kas laukia bebrų medžiotojo, pasiryžusio tokiomis sąlygomis pražingsniuoti 3-5 kilometrus su 30-40 kilogramų svorio našta. Be to, einant krantu, per žoles, palinkusias iki pat vandens, daug vietų, tinkamų paspęsti spąstus lieka nepastebėtos. O plaukiant valtimi, visi bebrų veiklos pėdsakai puikiai matyti. Kai upė nelabai plati, plaukiant jos viduriu, matyti abu krantai. Spęsti spąstus iš valties taip pat patogiau dviem medžiotojams: vienas irkluoja, o kitas spendžia. Kai iš valties bebrus medžioja vienas žmogus, kiekvienoje spąstų statymo vietoje tenka virvele prisirišti prie krūmų, kad jos neneštų upės srovė. Plaukiama pasroviui, o nuplaukus numatytą maršrutą, vienam medžiotojui tenka grįžti iki automobilio. Tokiu atveju praverstų ir trečias pagalbininkas, galintis atvažiuoti sutartu laiku į sutartą vietą. 

Bebrų kailiai labai patvarūs, ir šaltame vandenyje žvėreliai nesugedę gali pramirkti 10 ir daugiau dienų. Sezono pradžioje spąstus geriausia tikrinti kas 2-3 dienas, o vėliau, kai bebrų bebravietėse mažėja, tikrinti kas 5-6. Užsiimant vien medžiokle, kiekvienas medžiotojas gali prižiūrėti 50-60 bebrų spąstų. Kai bebrai gaudomi tik keleriais spąstais vieno medžiotojų būrelio plotuose, spąstus spęsti reikia tik pačiose geriausiose vietose ir sezono pradžioje juo tikrinti kasdien, vėliau – kas 3-5 dienas.

Spąstų spendimas

Spąstai bebrams gaudyti statomi tik vandenyje, tose vietose, kur tikimasi, kad žvėrelis praeis artimiausiu metu. Bebrai veiklūs naktį. Tose vietose, kur gausiai lankosi žmonės ir yra didelis pavojus, kad spąstai gali būti pavogti (mūsų krašte nėra tokių gaudymo spąstais tradicijų kaip Sibire, ir spąstus, tuo labiau – į juos pakliuvusius žvėrelius, ima kiekvienas), spęsti juos reikia sutemus, o tikrinti ir paimti – auštant. Bebrai nebijo paliktų žmogaus pėdsakų kvapo ir įlenda į spąstus pačią pirmąją naktį, žinoma, jei jie paspęsti tinkamoje vietoje. Spęndžiant spąstus tam pačiam didžiausiam Lietuvos griaužikui, pirmiausia reikia žiūrėti, kad į juos įkliuvęs žvėrelis greitai prigertų. Kaip tai padaryti?

Pirmiausia, prie tos vietos, kur pastatyti spąstai, turi būti pakankamai gilu. Bebrus gaudant dideliais Nr. 7 spąstais arba mažesniais, bet pakankamai sunkiais, žvėreliui prigerti pakanka 1-1,5 metro gylio. Antra, spąstų grandinė turi būti pakankamai ilga, leidžianti žvėreliui nunerti 2-3 metrus nuo sugavimo vietos. Trečia, spąstų grandinė turi būti pririšta prie kuolo taip, kad nerdamas į gelmę žvėrelis neužkliūtų už krūmų, žolės kupstų, kelmų ar kitokių kliuvinių. Nors bebras ir stiprus žvėrelis, labai geras plaukikas, galintis po vandeniu išbūti net iki 20 minučių (kai kurių stebėtojų duomenimis), tačiau pakliuvęs į spąstus praranda nuovoką. Bebras be didelių pastangų galėtų su spąstais išplaukti į krantą, bet išsigelbėjimo jis ieško vandenyje. Griaužikas įtempia spąstų grandinę, sukasi ir vartosi po vandeniu, trupindamas savo didžiulius kaplius, kramto spąstus, grandinę ir taip greitai uždūsta. Tačiau jeigu dėl kokios nors priežasties (dažniausiai – per mažo gylio) žvėrelis iš karto neprigeria, o praėjus šokui iškilęs į vandens paviršių įkvepia oro, tada dažniausiai jis išsikapsto su spąstais į krantą ar seklesnę vietą ir daugiau gilumon neneria.

Bebras į spąstus įkliūva priekine ar užpakaline koja. Iš daugelio sugautų bebrų tik keli buvo sugauti spąstų lankeliams sugriebus žvėrelio pauodegyje esančias vištos kiaušinio dydžio riebalines ir sruoglių liaukas, uodegą ar net galvą.

Greičiausiai žvėrelis prigeria, kai būna sugautas už priekinės kojos. Tačiau jeigu sugautas už priekinės kojos bebras neprigeria, išsikapsto į krantą ar seklumą, tada spąstų grandinę susuka į gniužulą (negelbsti nei sukučiai, nes jie gausiai ir standžiai apsisuka žolėmis) ir nusitraukia koją. Jeigu spąstų lankeliai bebrą laiko už stambios užpakalinės kojos, neprigėręs žvėrelis kankinasi iki ateina medžiotojas. Tik išimtinais atvejais bebras nusitraukia ir užpakalinę koją. Jeigu priekinę koją bebras nusitraukia nepasidaręs didelės žaizdos, neištampęs sausgyslių iš peties sąnario, žaizda gana greitai užgyja ir žvėrelis sėkmingai gyvena su trimis kojomis. Ypač daug tokių bebrų tekdavo sugauti tuose medžioklės plotuose, kur ankščiau bebrus buvo gaudę mažiau patyrę medžiotojai arba brakonieriai su netinkamais spąstais. Nusitraukęs užpakalinę koją, bebras visada žūsta. Neabejoju, kad jautresnių skaitytojų būsiu apkaltintas žiaurumu, bet neaprašyti šito negaliu, nes bebrus gaudantys medžiotojai turi žinoti, kad jei žvėreliui, patekusiam į spąstus, nesudarys sąlygų prigerti, geriau tokioje vietoje spąstų visai nestatyti, o bebrus gaudyti su urviniais šunimis. Jeigu bebrus sekliame vandens telkinyje išgaudyti būtina ir nėra kito pasirinkimo, spąstus reikia pastatyti taip, kad žvėrelis į juos patektų užpakaline koja. Tačiau tada spąstus reikia palikti tik vienai nakčiai, kad pakliuvęs į juos žvėrelis ilgai nesikankintų. Norint, kad žvėrelis į spąstus įkištų priekinę koją, spąstus reikia statyti prie pat griaužiko išlipimo iš vandens vietos taip, kad vandens gylis nuo sargelio atotampos iki paviršiaus būtų 5-8 centimetrai, o norint bebrą sugauti už užpakalinės kojos, spąstus reikia statyti toliau nuo žvėrelio išlipimo į sausumą vietos, kur vandens gylis iki sargelio atotampos 10-25 centimetrų.

Paprastai spąstų išorinės kilpinės spyruoklės pasukamos į tą spąstų pusę, kurioje yra prie rėmo pritvirtintas sargelis. Spyruoklių žieduose yra įlinkiai ir taip pasukus spyruokles geriausiai atsigula laisvasis spąstų lankelis. Jeigu spyruoklės nepakreipiamos arba pakreipiamos ne į tą pusę, laisvasis lankelis lieka pakilęs ir lipdamas per spąstus žvėrelis gali užversti lankelį užkliudęs koja, ir spąstai kaukštels tuščiai. Be to, pasukus abi spąstų spyruokles į vieną šoną, spąstai tampa stabilesni ir, žvėreliui juos užkliudžius, ne taip greitai apvirsta.

Jeigu reikia, kad spąstai bebrų take stovėtų labai tvirtai, per spyruoklių kilpas galima pernerti lazdeles, o galus įsmeigti į gruntą. Spąstai statomi taip, kad sargelio atotampa būtų statmena žvėrelio judėjimo krypčiai ir kad koja į spąstus būtų statoma išilgai lankelių. Kai kur autoriai, aprašydami bebrų gaudymą, pabrėžia šių griaužikų atsargumą, patardami statant spąstus palikti kuo mažiau pėdsakų, nekeisti natūralios aplinkos spąstų statymo vietoje. Bet tai netiesa. Vandenyje paspęstų spąstų maskuoti nereikia. Nors skaidriame vandenyje spąstai gerai matosi, bebrai į tai nekreipia dėmesio. Dažnai netgi pasitaiko, kad bebrai spąstus nutempia ir “įmūrija” į užtvanką. Taip pat galima drąsiai keisti aplinką prie spąstų. Jeigu norimoje spęsti vietoje yra per gilu, į vandenį galima primesti akmenų, velėnų arba net padaryti savotišką “lentyną” iš pagalių. Jeigu vandens gylis tik truputį per didelis, norint, kad bebras nepraplauktų virš spąstų, už jų landos užtveriamos susmeigus į gruntą karteles. Atplaukęs iki užtvarų, bebras užpakalinėmis kojomis stojasi ant dugno, trypinėja bandydamas užtvarą išversti – taip ir pakliūva į spąstus. Jeigu žvėrelių takas į krantą labai stačiu kampu ir padėti spąstai nesilaiko, galima kastuvėliu iškasti ar kojomis išminti nišą su horizontaliu dugnu ir ten padėti spąstus.

Jei spąstai statomi iš kranto pusės į urvą, jį galima praardyti, o spąstus paspendus, angą pridengti žole, šakomis ar velėna. Statydamas spąstus prie bebrų “namų”, be jokio atsargumo laipiodavau ant “namo” viršaus, neretai – išvydamas laukan “šeimininkus”. Tačiau tai nesukliudydavau bebrams patekti į prie pat “namų” paspęstus spąstus jau pačią pirmąją naktį. Į visus šiuos pertvarkymus ir dieną keltą triukšmą bebrai nekreipia dėmesio. Tačiau spąstus reikia statyti vandenyje. Į sausumoje paspęstus spąstus bebrai įkliūna retai. Tačiau pasitaiko ir atsargių bebrų šeimų – paspęndus spąstus bebravietės gyvenimas apmirdavo visai savaitei. Dažniausiai tai būdavo pakelių grioviuose įsikūrusios bebrų šeimos, jau keletą metų persekiojamos šio verslo neišmanančių žmonių, bandančių sugauti žvėrelius netinkamais įrankiais.

Bebravietės

Mūsų krašte bebrai gyvena biotopuose, kur yra nors ir nedidelių atviro vandens plotelių, apaugusių krūmais ir medžiais. Tai melioracijos kanalai, įvairaus dydžio upeliai, dirbtiniai tvenkiniai, kūdros, apleisti karjerai, ežerai, pelkės. Grioviuose, mažuose upeliuose bei upių aukštupiuose bebrai stato užtvankas, o gyvena dažniausiai urvuose ar “pusiau nameliuose” (kai virš požeminio būsto-urvo dar pastatomi žemi “nameliai”). “Pusiau namus” bebrai įsiruošia tose vietose, kur upelių krantai yra lėkšti ir urvai per potvynius užsemiami.

Bebrų užtvenktas upelis

Bebrai – nepaprastai darbštūs ir atkaklūs gyvūnai, sugebantys apsigyventi visur, kur tik yra vandens ir šiek tiek sumedėjusių augalų, tinkamų maistui. Net jei grioviu vos vos sruvena vanduo, pastatę užtvankas, per pavasario potvynius ir lietingus rudens periodus šie žvėreliai sugeba sukaupti pakankamai vandens, kad galėtų paslėpti išėjimus iš urvų, tempti maisto atsargas, kaupti jas žiemai. Viena bebrų šeima dažniausiai surenčia keletą užtvankų, iš kurių viena būna pagrindinė, tvirta, gerai prižiūrima, pakelianti vandens lygį daugiau negu iki dviejų metrų. Kitos 2-5 papildomos užtvankėlės pastatomos žemiau pagrindinės. Jos vandens lygį pakelia nedaug ir kiekviena iš jų, einant pasroviui, yra vis menkesnė. Pagrindiniai gyvenamieji urvai būna didžiąjame baseine, paprastai netoli užtvankos, kur bebrai sutempia ir po vandeniu sukrauna maisto atsargas (medžių ir krūmų šakas) žiemai. Bebrų urvų gausu viso didžiojo ir mažesniojo baseinų pakraščiuose. Taigi žiemą kiek toli jie benuplauktų nuo gyvenamųjų urvų, visada turi kur pasislėpti ir įkvėpti oro. Tvirtinti, kad vienoje užtvankoje gyvena tik viena bebrų šeima, negalima, nes dažnai tokioje bebravietėje tekdavo sugauti 4-6 suaugusius ir keletą pernykščių ir šiųmečių bebrų. Tik didesniuose upeliuose bebrai jei ir stato užtvankas, tai tokias, kurios vandens lygio labai nepakelia, nes vanduo kliokia per visą užtvankų ilgį, o pavasarį liūčių metu tokias užtvankas visai ar iš dalies išardo srovė. Grioviuose ir mažuose upeliuose sausrų metu per užtvankas vanduo iš viso neteka, o lietingu periodu vanduo nuteka dažniausiai tik vienoje vietoje paliktu lataku. Jei vanduo prasiveržia ir kitose užtvankos vietose, bebrai jas rūpestingai užtaiso dumblo, akmenų, šakų ir kitokio šlamšto mišiniu. Tačiau didesniuose upeliuose pasitaiko aptikti įspūdingai atrodančių bebrų pastatytų užtvankų. Tik stebėtis belieka, kaip žvėreliai įveikia tokią stiprią srovę ir upelio vandens lygį pakelia net 1,5-2 metrus.

Kai kurie autoriai, rašantys apie bebrų gyvenimą, tvirtina, kad tokias galingas užtvankas stato visi aplinkui gyvenantys bebrai kartu. Kai po lietaus upeliuose vanduo kiek pakyla, ieškant bebraviečių, nereikia landžioti po apyniais perpintus pakrančių krūmynus, eini paupio pievomis ir klausaisi, kur šniokščia bebrų užtvankos. Tose vietose, kur maži upeliukai vingiuoja per užpelkėjusias lankas, bebrai yra priversti statytis “namus”, nes iki aukštesnio kranto tokiose vietose būna toli. Šiaip bebrai pirmenybę teikia urvams, o “namus” stato tik iš reikalo. Netgi tada, kai nuo atviro vandens iki aukštesnių krantų būna 100 ar daugiau metrų, bebrai išsikasa kanalus ir vis vien tolimame krante išsikasa urvų. Užtvankas tokiose vietose bebrai stengiasi statyti siauriausioje slėnio vietoje. Jos būna nepaprastai ilgos, kartais punktyrinės, kai į užtvanką įsiterpia maži reljefo paaukštėjimai. Tada vandens lygį bebrai pakelia nedaug. Esant reikalui, prie “namo” upelio vagą bebrai pagilina iškastą gruntą sutempdami ant “namo” viršaus.

Bebrų biržė

Didelėse upėse ir dirbtiniuose vandens baseinuose, kur krantai dažniausiai būna statūs, bebrai gyvena urvuose. Bebrų urvų anga visada po vandeniu. Iškasami jie negiliai, arti žemės paviršiaus, todėl labai dažnai įgriūna. Ir tada bebrai užtaiso juos šakomis (visada – nužievintomis), sumaišytomis su vandens augmenija, dumblu, akmenimis ar visokiu mūsų užterštose upėse surastu šlamštu (polietileno plėvelės gabalais, lentgaliais, plastmasine tara, skudurais ir kt.). Kauno mariose, kur vandens lygis svyruoja, nuo aukštesnio kranto iki vandens dažnai atsiranda platūs smėlio paplūdimiai. Kad saugiai pasiektų vandenį iš krante esančių urvų, bebrai smėlyje iškasa gilius kanalus, kurių viršų uždengia savo įprastine statybine medžiaga. Taip padaromi uždari tuneliai, kurie įgilinami į gruntą tiek, kad, marioms nuslūgus, juose vis vien tekšotų vanduo. Šių tunelių ilgis gali siekti iki 30 metrų.

Pelkėse, pelkėtuose ežerų pakraščiuose bebrai stato “namus”. Tačiau ir čia kiekviename didesniame kupste iškasamas urvas. Taigi ir pelkėse po ledu, nerizikuodami prigerti, bebrai gali nukeliauti labai toli.

Bebrų “namai” – tai iš dumblo, šakų, įvairaus diametro ir ilgio medelių kamienų gabalų, vandens žolių, akmenų ir kitokio šlamšto mišinio tvirtai sulipdyti kūgio formos statiniai (dažnai net iki 2,5-3 metrų aukščio, pamato diametras 5-10 metrai). Savo būstą bebrai nuolatos tvirtina, ypač rudenį, vis tempia ant jo įvairiausią statybinę medžiagą. Taip bebrams toje vietoje gyvenant ilgiau, jų tvirtovė vis didėja ir didėja. Neretai visai šalia vieno didelio “namo” surenčiamas antras ir abu “namai” rūpestingai prižiūrimi. Dažnai vienas “namas” apleidžiamas ir ilgainiui susmunka, o šalimais surenčiamas kitas. Tačiau ir, rodos, visiškai susmegusiame “name” bebrai lankosi. Prie “namo” pelkė išgilinama, dumblas sutempiamas ant būsto viršaus, o tolyn į pelkės gilumą iškasami didesni ir mažesni kanalai, vedantys prie pačioje pelkėje ar jos pakraščiais augančių medžių ir krūmų, kuriuos graužikai kerta maistui. Žiemai šakų atsargos suplukdomos kanalais ir sukraunamos gilesnėje vietoje prie “namo”, kur yra padaryti pagrindiniai įėjimai į būsto vidų. Visos angos į “namą” eina iš vandens. Jų būna 2-4, o jei “namas” labai didelis – ir daugiau. Viename “name”, kaip ir urvyne prie vienos užtvankos, dažnai gyvena ne viena bebrų šeima. Vienoje visai mažoje pelkutėje, kur stūksojo vienas gana menkas “namukas” ir dar bebrai buvo išsikasę urvus krante už 50-60 metrų, į kuriuos nuo atviro vandens plotelio vedė atviri ir požeminiai kanalai, per tris žiemos savaites vienoje eketėje, pro kurią bebrai išlįsdavo “kirsti” miško, sugavau devynis suaugusius bebrus ir tris antramečius jauniklius. O kitais metais toje pelkutėje bebrai vėl gyveno. Man nesuprantamas dabar Aplinkos ministerijos naudojamas skaičiavimo metodas, kai medžioklės plotuose skaičiuojami ne bebrai, o bebravietės. Po to, panaudojus kažkokį koeficientą jų skaičius paverčiamas bebrų skaičiumi. Neaišku, kiek bebraviečių galima paskaičiuoti bebrų tolygiai apgyvendintoje upėje, kur nėra jokių užtvankų, o tik krantai išraizgyti bebrų takais ir perrausti urvais. Galbūt tokiose vietose reikėtų suskaičiuoti bebrų maisto atsargas žiemai. Tačiau jei medžiotojų būrelyje yra medžiotojas, galintis tai padaryti, tai geriau jam patikėti suskaičiuoti ir pačius bebrus. Taip bebrai būtų suskaičiuoti kur kas tiksliau nei ministerijos kabinete “pagal koeficientus”.

Maitinasi bebrai tik augaliniu maistu: vasarą – žoline augmenija, o rudenį ir žiemą medžių bei krūmų žieve. Ėda tiek vandenyje, tiek krante augančias žoles, nevengia ir kultūrinių. Jei tik randa, paragauja ir daržovių bei vaisių. Teko aptikti, kur į savo “valgyklas” Kražantėje bebrai tempdavosi pašarinius ir cukrinius runkelius, mačiau bebrų takų, pramintų į sodybas, kur jie obuoliaudavo. Gaila tik, kad prisigraužę obuolių nugrauždavo ir obelis. Graužia bebrai ir įvairių vandens augalų šakniastiebius. Labiausiai mėgsta drebulių, gluosnių, ąžuolų, ievų žievę, iš vaismedžių jiems “skaniausios” obelys. Tačiau jei mėgstamo maisto trūksta, kerta be išimties visus lapuočius, o kartais – net pušis ir egles. Žievę bebrai “nuskuta' ir nuo gana storų nukirstų medžių kamienų, ir nuo rašiklio šerdelės storio vytelių. Vasarą, kai žvėreliai maitinasi daugiau žoline augmenija, kad kapliai neužaugtų per ilgi, bebrai kartais skaptuoja prie vandens telkinių besimėtančius lentgalius ar sausus pagalius.

Pirmą kartą publikuota:
“Medžiotojas”, 1998 m. gruodis