Ar reikalinga medžiotojui kuprinė?
Jūsų dėmesiui keletas pasakojimų apie gamtą, medžioklę. Autorius – senas medžiotojas, miškininkas ir gamtos mylėtojas Vytautas Ribikauskas. Šie pasakojimai įvairiu laiku išspausdinti laikraščiose “Ūkininko patarėjas”, “Kauno diena”, “Tėviškės žinios ” ir kituose leidinuose.
***
Nenorėčiau sutikti su vienoje televizijos laidoje medžiotojų klubo “REX” prezidento A.Matusevičiaus ir aplinkos apsaugos viceministro D.Lygio pareikšta nuomone, kad medžiotojai į medžiokles neturėtų neštis impregnuotų kuprinių ar polietileninių maišų. Esą medžiotojai neturėtų savo asmeniniams poreikiams naudoti medžioklės produkcijos. Anot jų, fauna, o tuo pačiu ir medžioklės produkcija, pasirūpinti gali miškininkai ar kiti medžioklės plotų valdytojai ar savininkai.
Įvairių yra medžiotojų. Vieni nori tik šaudyti (jie galėtų šią aistrą numalšinti ir šaudyklose pyškindami į fanerinius žvėris ar bitumines lėkšteles), kiti nori šaudyti, bet būtinai į gyvus žvėris ir paukščius (tokie galėtų medžioti ir aptvaruose), tretiems šaudymas nėra pagrindinė medžioklės proceso dalis.
Ir tretieji yra įvairūs. Vieni medžioklę supranta kaip pramogą, kaip galimybę pabūti gamtoje, ją pažinti, pajusti jos grožį. Jie žvėris ir paukščius nori medžioti natūralioje aplinkoje, patys nori sekti žvėris, parinkti medžioklės būdą ir vietą. Jie – medžiotojai aristokratai, medžiotojai su baltomis pirštinėmis. Šiems medžiotojams nereikia žvėrių ir paukščių mėsos, žvėrių kailiai juos domina tik kaip trofėjai. Beje, trofėjų ruošti patys jie taip pat nenori – geriau, kad tai atliktų speciali tarnyba, o šauliui beliktų tik kabinti ant sienos. Belieka pridurti, kad tokie medžiotojai turi turėti daug pinigų, o visa kita išsprendžiama. Jiems netgi nėra reikalo burtis į medžiotojų būrelius ar klubus. Jie gali medžioti miškų urėdijose esančiuose medžioklei skirtuose plotuose. Miškų ir laukų savininkai taip pat galės organizuoti komercines medžiokles. Medžiotojams – aristokratams medžioklės plotų užteks.
Tačiau kiti medžiotojai nori patys ūkininkauti. Medžioklėje tai reikštų, kad medžiotojai – šeimininkai susiburia į būrelius, klubus, kuo ilgesniam laikotarpiui išsinuomoja (geriausiai būrų 99 metams) medžioklės plotus ir ūkininkauja juose, vadovaudamiesi medžioklės nuostatais, taisyklėmis, įstatymais. Šie medžiotojai medžioklėje ne tik pramogauja ir džiaugiasi gamtos grožiu, bet ir atlieka daugybę įvairiausių darbų. Jie žvėris šeria, pašarus pirkdami arba užsiaugindami patys, patys įruošia įvairiausius biotechninius įrengimus (ėdžios, šėryklos, lesyklos, lizdavietės, stebėjimo ir medžioklės bokšteliai ir kt.), saugo žvėris nuo brakonierių, reguliuoja žvėrių skaičių, apmoka žvėrių padarytus nuostolius miško ir laukų savininkams, valdytojams. Žodžiu, jie išsinuomotoje teritorijoje vykdo ūkinę – finansinę veiklą. Jie ir medžioklės produkciją vertina kitaip. Dalį žvėrienos jie netgi priversti parduoti, kad galėtų užsimokėti nuomos mokestį ir kt. Šie medžiotojai nėra tokie turtingi kaip medžiotojai – aristokratai. Tačiau svarbiausia, kad šie medžiotojai – šeimininkai visus tuos darbus atlieka su malonumu, kad jie gamtos grožį mato ne vien tik pro šautuvo taikiklį, bet ir darbuodamiesi miškuose ir pamiškėse.
Kol dar labai žemas mūsų piliečių pragyvenimo lygis, palikime egzistuoti ir tokias medžioklės ūkio organizavimo formas, kad medžioti galėtų ir nepasiturintys, bet darbo nebijantys žmonės. Kam sunku tampyti impregnuotas kuprines, kas nenori nusimauti baltų pirštinių netgi medžioklėje, bet turi pilnus kapšus pinigų, tas po medžioklės teužsuka į medžiotojų užeigą, o kam tas “kuprinių tampymas” – ne problema, tegul skanauja žvėrienos kepsnį savo paties namuose. Patikėkite, namuose paties paruoštas jis daug skanesnis.
Tėviškės žinios, 1997 04 10, Kauno diena, 1997 05 06
