Viena renesanso viršūnių – Mikelandželas Buonarotis. Jo ilgas gyvenimas – tai Heraklio gyvenimas, virtinė žygdarbių, kuriuos jis įvykdė sielvartaudamas ir kentėdamas, lyg ne savo valia, o priverstas savo genijaus. Mikelandželas buvo skulptorius, architektas, tapytojas ir poetas. Tačiau kad ir ko ėmėsi, pirmiausia ir visur jis – skulptorius; jo figūras, nutapytas ant Siksto koplyčios plafono, galima laikyti statulomis, jo eilėraščiuose, rodos, jauti skulptoriaus skaptą. Skulptūrą jis vertino labiau už visus kitus menus ir čia, kaip ir kitur, buvo Leonardo da Vinčio, menų ir mokslo karaliene laikančio tapybą, priešininkas.

Vokietijoje fašistams(nacistams) vadovavo Adolfas Hitleris. Jis greitai pareiškė savo pretenzijas į valdžią ir siekė ją paimti. Nacistai ypač suaktyvėjo pasaulinės ekonominės krizės metais, kada daugelis manė, kad valstybė beveik sužlugo. Kaip tik tokiomis sąlygomis didėjo Hitlerio vadovaujamą nacistų įtaka įvairiems gyventojų sluoksniams. Dėl krizės nacistai kaltino demokratiją, Versalio taikos sutartį ir žydų kapitalistus. Krizei įveikti jie siūlė sustiprinti valstybės vaidmenį politikoje ir pradėti atvirai ginkluotis. Tokios propagandos davė daug naudos. 1932 m. rinkimuose gavo daugiausiai balsų, o stambieji verslininkai ir kariuomenės vadovybė nutarė palakyti Hitlerį.

Fašistų vadas buvo Benitas Musolinis, kuris su savo bendraminčiais kritikavo silpną liberalų vyriausybę, socialistus, vėliau pradėjo kovą dėl valdžios. Fašistai greitai gavo tai, ko siekė, nes nuolat besikeičiančios vyriausybės nesiėmė jokių priemonių prieš fašistus. 1922 10 29 Italijos karalius pavedė Musoliniui sudaryti vyriausybę. Ji buvo koalicinė, o taip savo kalboje Musolinis pasakė “mums reikia visiškos valdžios ir mes patys prisiimam visą atsakomybę”. Atėjęs į valdžią Musolinis netapo kapitalistų įrankių, nes turėjo savo planų ir tikslų.

Fašistų veikla buvo grindžiama iš esmės tais pačiais principais bei metodais, jie siekė įvesti -totalitarinį režimą. Fašistinei valdžiai būdinga prievarta, griežta piliečių ir visuomeninio gyvenimo kontrolė. Fašistai remdamiesi viduriniais sluoksniais plačiai naudojo socialinę demagogiją, prievartos priemones, propagavo nacionalizmą, karines ekspansijas, rasinę nelygybę. Fašizmo ideologija buvo grindžiama geopolitika, rasistinėmis prancūzų rašytojo Ž.A de Gobino teorijomis, bei vokiečio filosofo O Špenglerio idėjomis. Fašizmas atsirado jau karo metais , susiformavus galingiems monopolijų susivienijimams, tarp verslininkų ir valstybės atsirado ekonominė trintis. Daug kas tuo metu palaikė fašistus, nes tada jie atrodė, kaip ryžtinga ir patikima jėga, galinti atkurti po karo sugriauta tvarką, pasipriešinti komunistiniam judėjimui ar net jį sutriuškinti, įveikti visuomenės pakrikimą.