Visuotinė istorija

41 – asis JAV prezidentas Džordžas Bušas gimė 1924 metų birželio 12 d. Miltono mieste. Tėvas – žymus respublikonų partijos veikėjas. 1952 – 1963 m. Konektikuto valstijos atstovaujantis senatorius JAV kongrese. Motina – Doroti Voker – kilusi iš Niu Jorko bankininkų šeimos. Antrojo pasaulinio karo metais Džordžas Bušas tarnavo savanorius karo laivyno aviacijoje. 1945-1948 m. mokėsi Jelvo universitete, gavo humanitarinių mokslų bakalauro laipsnį. 1953-1959 m. firmos “Zapata petkoleum korporeišn” sreigėjas ir direktorius. 1966 m. pardavė savo firmą ir atsidėjo vien tik politikai, tapo aktyviu respublikonų partijos veikėju. 1966 m. išrinktas į JAV kongreso atstovų rūmus. 1970-1973 m. – JAV nuolatinis atstovas prie Suvienitųjų Nacijų Organizacijos.

Po Vienos kongreso daugumoje Europos valstybių vėl įsiviešpatavo absoliutizmas. Imperatorių, karalių ar kunigaikščių valdžios nevaržė konstitucijos ir tautos atstovų susirinkimai. Daugelio šalių tautos tokią tvarką mėgino pakeisti sukilimais bei revoliucijomis. Didžiausios revoliucijos vyko 1848-1849 m. Kai kuriose šalyse jos buvo nukreiptos ne tik prieš absoliutizmą ir feodalizmą. Italijos ir Vokietijos sukilėliai kovojo ir dėl savo šalių suvienijimo, Vengrijos – dėl atsiskyrimo nuo Austrijos ir nepriklausomos valstybės atkūrimo. Bruzdėjo Austrijos imperijos slavai, Prūsijos karalystės lenkai. Todėl 1848-1849 m. revoliucijos dar vadinamos “Tautų pavasariu”.

Romos valstybė atsirado ir sustiprėjo Apeninų pusiasalyje, kurį graikai pavadino Italija. Apeninų pusiasalis yra ilga, palyginti neplati žemės juosta, giliai įsirėžusi į centrinę Viduržemio jūros dalį ir skirianti ją į dvi dalis. Pusiasalio šiaurinė siena – aukštas, sunkiai praeinamas Alpių kalnagūbris, skiriantis jį nuo Europos žemyno pagrindinio masyvo. Pusiasalio pagrindą sudaro Apeninų kalnai, šiaurės vakaruose atsišakoja nuo Alpių ir keletu grandinių nusidriekę išilgai viso pusiasalio. Iš pradžių Apeninai eina iš šiaurės vakarų į pietryčius, skirdami pusiasalį nuo vakarinio kranto iki rytinio, o kiek daugiau į pietus staiga pasuka pietvakarių link ir, pamažu žemėdami, pasiekia patį pietinį pusiasalio galą – Brutijaus sritį.

Budos gyvavimo laikotarpiu Indijoje buvo vertinamas individualus tiesos ieškojimas. Tai skatino sunkiai suvokiamų dalykų suvokimo trokštančius indus neuždaryti savęs tarp esamų minčių, idėjų, tvirtinimų. Buda, stengdamasis atsakyti į visuotinę kentėjimo ir mirties mįslę, sukūrė mokymą, kuris ilgainiui tapo religija ir filosofija, suvaidinusia svarbia rolę dvasiniame, kultūriniame ir socialiniame Rytų pasaulio gyvenime ir 20a. išplitusia į Vakarus. Šiame darbe trumpai aptariamos Budizmo atsiradimo aplinkybės, istorinis vystymasis, mokymas, Budizmo vienuolių draugijos (sanghos) susiformavimas ir ryšys su visuomene ir valstybe, bei pagrindinės Budizmo sistemos.

Pabandžiau aptarti tautą, kuri pasauliui tapo sėkmingo tikslo siekimo pavyzdžiu, kuri intriguoja vakariečius ne vien itin savitomis tradicijomis, bet ir kvapą gniaužiančiu skrydžiu prie modernios pasaulio sampratos. Tai Tekančios Saulės šalis – Japonija. Šiuo metu, mūsų valstybei žengiant pirmuosius žingsnius laisvosios rinkos link, aktualu suprasti, kas yra kertiniai akmenys siekiant gerų rezultatų. Svarbu išnaudoti kitų tautų patirtį. Todėl pasirinkau Japoniją. Pabandžiau palyginti ją su kitomis to regiono valstybėmis, galbūt nevisapusiškai įvertinau jų raidą, bet atskleidžiau esminius skirtumus tarp tautos, kuriai “pavyko”, ir kitų, kurioms – ne. Šis skirtumas, manau, ir yra svarbiausia paslaptis gaubianti Japoniją.

Pirmą kartą istorijoj itin susidomėta mokslu bei švietimu. Tokiai pažiūrai davė pagrindą nauji mokslo atradimai ir technikos patobulinimai. Humanizmo idėjos vėl atgimė, tik jau pasikeitusios, visapusiškesnės. Esminis švietėjų bruožas – gyvas domėjimasis visuomeniniais klausimais. Svarbiausias švietėjų bruožas – laisvamanybė, suprantama kaip visų žmonių teisė svarstyti įvairius visuomeninius klausimus, nesibijant griauti senų tradicijų ir ilgus šimtmečius visuotinai pripažįstamų tiesų. Jie smerkė religinį nepakankamumą, neteisingus ir žiaurius įstatymus, luomų privilegijas, reikalavo žmonių lygybės prieš įstatymus. Švietimo amžių galima vadinti ir kosmopolitizmo amžiumi, nes įvairių tautybių žmonės skaitė, rašė ir kalbėjo viena kalba – prancūzų, juos vienijo masonų draugijos.

Deklaracija nustatė naujos valstybės santvarkos pagrindus: ” Mes laikome akivaizdžiomis šias tiesas: visi žmonės sukurti lygūs ir visi jie Kūrėjo apdovanoti neatimamomis teisėmis, prie kurių priklauso laisvės, gyvybės ir laimės siekimas. Šioms teisėms garantuoti žmonės sudarė vyriausybes, kurių teisėtos valdžios šaltinis yra valdomųjų sutikimas.jeigu kuri nors valdymo forma tampa pragaištinga jų tikslams, tai tauta turi teisę ją pakeisti arba panaikinti ir sudaryti naują vyriausybę. Kovai su Anglija kolonijas paskatino ne tik ekonominės ir politinės priežastys, bet ir naujos idėjos. Laisvė nebuvo pripažinta “neatimama teise” negrams.

Privilegijomis bei luomų nelygybę pagrįsta santvarka įasmenino monarchas, kurio valdžios neribojo toks atstovaujamasis organas, koks Anglijoje buvo parlamentas. Prancūzų revoliucija lėmė ne tik ūkio raida ir žmonių gyvenimo sąlygos, bet dar labiau ” sąmonė” – pažangios švietėjų idėjos. Švietėjų – rašytojų, filosofų ir ekonomistų – valstybės ir visuomenės pertvarkos teorijos tapo idėjiniu revoliucijos pagrindu.
Prancūzijos bajorai norėjo apriboti karaliaus valdžią, turėti nepriklausomus teismus, žodžio ir spaudos laisvę, išlaikyti savo privilegijas. Generaliniai luomai ėmė svarstyti valstybės santvarkos pakeitimą. Buržuaziją siekė panaikinti absoliutizmą. Bajorija nesutiko su luominių skirtumų bei feodalini privilegijų panaikinimu. Generaliniai luomai pasiskelbė Steigiamuoju susirinkimu, kurio uždavinys – parengti konstituciją.

Nuo 18 am. Vidurio iki 19 am. 8 dešimt. Europos ir Šiaurės Amerikos ūkiniame gyvenime vyko didžiuliai pokyčiai: augo pramonė, nuo manufaktūrų buvo pereinama prie fabrikų gamybos, rankų darbą keitė mašinos. Šis perėjimas gavęs pramoninio perversmo vardą, pirmiausiai, jau 18 am. Antroje pusėje prasidėjęs Anglijoje. Plėtojantis pramonei ir prekybai, labai sparčiai augo miestai – tiek seni, tiek nauji, kuriems pradžią davė pramoninės gyvenvietės aplink fabrikus. Augant gamybai, turtėjo fabrikų ir įmonių savininkai (kapitalistai) jų vaidmuo visuomeniniame gyvenime. Fabrikas – konvejeris, didelė darbininkų koncentracija, prekių perprodukcija.

Paskelbtos baudžiavos panaikinimo sąlygos nepatenkino valstiečių. Buvo sudaromi nuostatiniai raštai, kuriose buvo nurodami valstiečių išsipirkimo ir baudžiavos sąlygos.
Valstiečiai norėjo tuojau pat gauti piliečių teises ir nemokamai tuos žemės sklypus, kuriuos dirbo. Valstiečiai buvo nepatenkinti mažais skirtiniais sklypais, nesutiko už žemę mokėti piniginę duoklę. Netekę vilties, jog gaus žemę ir laisvę nemokamai, valstiečiai norėjo, kad būtų panaikintos jų, kaip laikinųjų prievolininkų priedermės.