Lietuva ėjo į savo valstybingumo atkūrimą po Pirmojo pasaulinio karo, remdamasi naujai nušvitusia teise – būti savimi ir pasiskelbti pagal “pripažintąją tautų apsisprendimo teisę”. Štai apie ką kalbama 1918 m. Vasario 16-tosios akte, – ne apie kokį nors XIX šimtmečio sukilimą prieš aneksavusią imperiją. Atsirado stipresnių ginklų. Pripažintoji teisė – išties, tokia teisė jau buvo pripažinta ir Vakaruose, ir Rytuose, ir Lietuvos Taryba naudojosi tuo, paskelbdama sykiu ir teisę, ir politinę valią – Lietuva yra nepriklausoma valstybė. Realiai ji buvo Vokietijos okupuota. Vilniaus karo komendantas už tokį veiksmą galėjo kitą dieną sušaudyti visą Lietuvos Tarybą; nebuvo paprasta Vasario 16-tosios aktą net paskelbti. Tačiau pavyko jį išgabenti į užsienį, į tą pačią Vokietiją, o vasario 19-tą Vilniuje “Lietuvos aidas” paskelbė aktą ir Lietuvos visuomenei. Vasario 16-tosios pareiškimas, kaip kukliai pavadino savo dokumentą Lietuvos Taryba, deklaravo ir kitą teiginį, ne mažiau svarbų už apsisprendimo teises. Itin paprastai Lietuvos Taryba pareiškė pasauliui, konkrečiai vyriausybėms, iš kurių išvardino svarbiausias “Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes”: atstatoma Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje ir atskiriama nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis. Dokumentas trumpas, labai glaustas, labai koncentruotas. Viskas jame optimalu, tai yra – būtina, glausta, ir nieko nėra dviprasmiško arba klaidingo.

Jeigu nebūtų buvę 1918 m. savanorių uždegto laisvės aukuro, ant kurio savo auką sudėjo karo frontuose žuvę 1444 ir nuo įvairių fronte gautų sužeidimų 1812 mirę savanoriai, jeigu nebūtų šios laisvės aukuro ugnies sustiprinę virš 2000 žuvusiųjų 1941 metų sukilimo dalyvių, be jokios abejonės, niekas nebūtų išdrįsęs skelbti 1990 m. kovo 11-ją Nepriklausomybės atstatymo akto, dėl kurio paskelbimo ilgai buvo dvejojama. Kad jis buvo paskelbtas turime nulenkti galvas prieš a.a. tuometinio Lietuvos ambasadoriaus Stasio Lozoraičio atminimą, kurio kategoriškam raginimui “šiandien arba niekada” pakluso tuometinės Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas ir tokiam St. Lozoraičio ragininmui pritariantys, nors ir kinkas drebinantys, deputatai. Ambasadorius Stasys Lozoraitis, gerai išmanydamas diplomatijos virtuvę, įžvelgęs sovietinės imperijos žlugime palankiai besiklostančias mūsų valstybės nepriklausomybės atstatymui aplinkybes, be abejo, remdamasis pokario metų dešimčių tūkstančių žuvusių partizanų krauju, šimtų tūkstančių ištremtų ir nukankintų sovietiniuose lageriuose, avansu pasirašiusiųjų po tokiu, dėl nepriklausomybės atstatymo, nutarimu, reikalavo nedelsti ir skelbti tokį nutarimą. Taigi, tautos išrinktiesiems Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos deputatams nebuvo kur trauktis.

Kiekvienais metais mes švenčiame naujosios Lietuvos Valstybės atkūrimo 1918 m. šventę – Vasario 16-ąją, šventę lietuvių tautos, sukūrusios šiame Europos regione, prie Baltijos jūros, Lietuvos valstybę ir čia brandinančios Europos civilizacijos savąją raišką, praturtinusios ją savo įvairovę ir kultūros autentiškumu. Vasario 16-oji užima ypatingą vietą lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės, skaičiuojančios 8 šimtmetį, istorijoje. Šios šventės ypatinga ir betarpišką artumą mes jaučiame čia, Vilniuje, kuriame 1917–1918 m. buvo žengti ryžtingi ir nepamirštami naujosios demokratinės Lietuvos valstybės kūrimo žingsniai. Galima teigti, kad be Vasario 16-osios nebūtų buvę ir Kovo 11-osios. Per 12 atsikūrusios Nepriklausomos Lietuvos valstybės metų Vilniuje susiformavo šios šventės tradicija. Mes visi daug žinome apie šios šventės kilmę ir reikšmę. Tačiau minėdami Vasario 16-ąją mes turime pakankamai motyvų pamąstyti apie savo protėvių politinę kultūrą ir jų drąsą parenkant kelią lietuvių tautai Lietuvoje ir Europos žemyne bei pasaulyje. Norėčiau kalbėti apie tris dalykus, susijusius su Vasario 16-osios švente ir jos vertinimu bei reikšme mūsų tautai bei šaliai ir demokratijos raidai Europoje. Pirmiausiai, kiek buvo demokratiškas Lietuvos valstybės atkūrimas 1918 m.? Ar demokratiškais pagrindais buvo sudaryta Lietuvos Taryba?