Nepriklausomybės arba Vasario 16 d. Aktas atsirado itin sudėtingomis tarptautinėmis ir vidaus sąlygomis. Trūkstant svarbių Lietuvos Valstybės Tarybos protokolų (Nr. 55-63) istorikai iki šiol dokumentaliai šio proceso neaprašė. Buvo likusi tik viena galimybė – pasiremti aktą pasirašiusių asmenų (signatarų) atsiminimais. Tačiau jie mažai kalbėjo apie Akto atsiradimo istoriją ir peripetijas arba rašė gana skirtingai. Štai kaip tą dieną prisiminė dr. J. Šaulys: “Susirinkę vasario 16 dieną priešpiet A/ Smetonos kabinetan Lietuvių Komitete, Didžioji g. 30, pasirašėme visi santarmingai vasario 16 d. Deklaraciją. Jau be konvencijų (gruodžio 11 d. Pažadų Vokietijai), palikdami Steigiamajam seimui nustatyti santykius su kitomis valstybėmis. Diena buvo ūkanota, beveik lietinga, be saulės. Nuotaika buvo nekokia, nes visi jautėme, kad dar reikės daug pakelti, kol atgysime tikrąją savo nepriklausomybę”. Tuo tarpu dr. J. Basanavičius teigė, jog Taryba buvo susirinkusi pas jį, Lydos skg. 7: “Tai buvo šeštadienis, 12 val. 30 min.dieną, kada man pirmininkaujant Taryboje ir skaitant paskelbimo formulę, tai ir atlikta tapo Visiems Tarybos nariams karštai delnais plojant”. M. Biržiška tvirtina, kad aktas tikrai buvo pasirašytas ne J. Vileišio, o A. Smetonos bute, kun. P. Dogelio duota paprasčiausia plunksna”.

Jeigu nebūtų buvę 1918 m. savanorių uždegto laisvės aukuro, ant kurio savo auką sudėjo karo frontuose žuvę 1444 ir nuo įvairių fronte gautų sužeidimų 1812 mirę savanoriai, jeigu nebūtų šios laisvės aukuro ugnies sustiprinę virš 2000 žuvusiųjų 1941 metų sukilimo dalyvių, be jokios abejonės, niekas nebūtų išdrįsęs skelbti 1990 m. kovo 11-ją Nepriklausomybės atstatymo akto, dėl kurio paskelbimo ilgai buvo dvejojama. Kad jis buvo paskelbtas turime nulenkti galvas prieš a.a. tuometinio Lietuvos ambasadoriaus Stasio Lozoraičio atminimą, kurio kategoriškam raginimui “šiandien arba niekada” pakluso tuometinės Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas ir tokiam St. Lozoraičio ragininmui pritariantys, nors ir kinkas drebinantys, deputatai. Ambasadorius Stasys Lozoraitis, gerai išmanydamas diplomatijos virtuvę, įžvelgęs sovietinės imperijos žlugime palankiai besiklostančias mūsų valstybės nepriklausomybės atstatymui aplinkybes, be abejo, remdamasis pokario metų dešimčių tūkstančių žuvusių partizanų krauju, šimtų tūkstančių ištremtų ir nukankintų sovietiniuose lageriuose, avansu pasirašiusiųjų po tokiu, dėl nepriklausomybės atstatymo, nutarimu, reikalavo nedelsti ir skelbti tokį nutarimą. Taigi, tautos išrinktiesiems Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos deputatams nebuvo kur trauktis.

Kiekvienais metais mes švenčiame naujosios Lietuvos Valstybės atkūrimo 1918 m. šventę – Vasario 16-ąją, šventę lietuvių tautos, sukūrusios šiame Europos regione, prie Baltijos jūros, Lietuvos valstybę ir čia brandinančios Europos civilizacijos savąją raišką, praturtinusios ją savo įvairovę ir kultūros autentiškumu. Vasario 16-oji užima ypatingą vietą lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės, skaičiuojančios 8 šimtmetį, istorijoje. Šios šventės ypatinga ir betarpišką artumą mes jaučiame čia, Vilniuje, kuriame 1917–1918 m. buvo žengti ryžtingi ir nepamirštami naujosios demokratinės Lietuvos valstybės kūrimo žingsniai. Galima teigti, kad be Vasario 16-osios nebūtų buvę ir Kovo 11-osios. Per 12 atsikūrusios Nepriklausomos Lietuvos valstybės metų Vilniuje susiformavo šios šventės tradicija. Mes visi daug žinome apie šios šventės kilmę ir reikšmę. Tačiau minėdami Vasario 16-ąją mes turime pakankamai motyvų pamąstyti apie savo protėvių politinę kultūrą ir jų drąsą parenkant kelią lietuvių tautai Lietuvoje ir Europos žemyne bei pasaulyje. Norėčiau kalbėti apie tris dalykus, susijusius su Vasario 16-osios švente ir jos vertinimu bei reikšme mūsų tautai bei šaliai ir demokratijos raidai Europoje. Pirmiausiai, kiek buvo demokratiškas Lietuvos valstybės atkūrimas 1918 m.? Ar demokratiškais pagrindais buvo sudaryta Lietuvos Taryba?