| |

Vokietijos istorijos apžvalga

Vokietijos istorijos pradžia galima laikyti 843 metus, kai Karolio Didžiojo įpėdiniai pasirašė Verdeno sutartį, pagal kurią Romos imperija buvo suskaidyta į tris dalis. Teritorija į Rytus nuo Reino iki Elbės ir Dunojaus atiteko Liudvikui I Vokiečiui. Nuo to laiko ši imperijos dalis, vadinama Rytų Frankonija, tapo daugiau ar mažiau savarankiška ir vėliau vietoj jos susikūrė Vokietija. Iš pradžių iškilo kelios hercogystės: Lotaringija, Frankonija, Švabija, Tiūringija, Saksonija ir Bavarija. Jų hercogai buvo nepriklausomi savo giminių valdose, tačiau hercogystes vienijo priešų grėsmė (slavų, vengrų, vikingų). 911 metais, mirus Liudvikui IV Vaikui, išnyko Karolingų dinastija, ir karaliumi buvo išrinktas Konradas I, artimas Karolingų giminaitis, Frankonijos hercogas. Tačiau jam nepavyko įtvirtinti savo valdžios už hercogystės ribų. Gulėdamas mirties patale savo įpėdiniu jis paskelbė buvusį savo priešą, Saksonijos karalių Henriką I. Tiesa, karaliumi jį pripažino ne visi hercogai, tačiau 919 metai, kai Henrikas I pakilo į sostą, laikomi pirmosios vokiečių imperijos įkūrimo metais.

| |

Lenkija

Lenkija – tai reti kaimai ir didingi viduramžių miestai. Ši lygumų šalis didesnė nei negu kitos trys Vidurio Europos valstybės kartu paimtos. Vienas nuostabiausių Lenkijos miestų – Krokuva, 1040-1609 m. buvusi šalies sostinė. Čia puiki viduramžių architektūra primena, kad XV-XVI am. Lenkija buvo didelė ir stipri valstybė, kurią vėliau pasidalino kitos šalys. Visa Lenkija turi daug senų bažnyčių, rūmų ir valstybinių pastatų, kurie vieni iš gražiausių Europoje. Daugelis buvo sugriauti per Antrąjį pasaulinį karą, bet Krokuva palyginti nenukentėjo. Deja, šis miestas – vienas labiausiai užterštų Europoje, visų pirma dėl Nova Hutos plieno liejyklos. Krokuva – antro didžiausio Europoje universiteto ir Vavelio pilies bei vavelio katedros – Lenkijos nepriklausomybės simbolio – miestas. Pasak legendos, kadaise oloje po Vavelio kalva gyveno slibinas, kurį nužudė didvyris Krakas, Krokuvos įkūrėjas, ėmęs jį šerti dervos su siera prikimštais gyvulių kailiais. Vavelio katedroje laikoma priešistorinių kaulų kolekcija. Kaip varnai saugo Londono pilį, taip ir šie kaulai, sakoma, saugo katedrą, kurioje beje yra kelių žymių Lietuvos valdovų kapai. Lenkijoje verta aplankyti Veličkos druskos kasyklas, kuriose gausu puošnių požeminių salių ir koplyčių.

| |

Ispanija

Kiparisų alėjos, apelsinmedžiai, žydintys gėlynai, amžinuoju sniegu apdengtos kalnų viršūnės – būdingas Ispanijos kraštovaizdis. Ispanija – vyno kraštas. Be vyno nesėda prie stalo nė vienas ispanas. Vynas čia pigesnis už pieną ar alų. Ispanija yra viena iš vyno gamybos lyderių pasaulyje, kasmet jo gamybai sunaudojama 3 mln. tonų, vynuogių 300 mln. Planetos gyventojų kalba ispaniškai, o pačioje Ispanijoje – tik 13 %. Fiesta – neatsiejama Ispanijos kultūros dalis. Kasmet švenčiama apie 200 įvairių švenčių. Pamplonoje kasmet vyksta Bulių bėgimo fiesta, Valensijos Bunolio mieste – La Tamatina, pomidorų karas. Tradicinė bulių kova, arba korida, Ispanijoje išpopuliarėjo XVI a. pabaigoje. Korida simbolizuoja paprasto žmogaus (toreadoro) triumfą prieš feodalinį riterį (pikadorą). Bulių kautynių pasaulio sostine laikoma Sevilija, tačiau didžiausia arena yra Madride. Gera ar bloga žudyti bulių, ispanai nesuka galvos. Aistra koridai įsigėrusi ispanams į kraują ir sielą. Arena – tai varžybų aikštelė, kurioje žmogus demonstruoja drąsą. Net berniukų populiariausias žaislas yra toreadoro špaga ir plastmasinė buliaus galva.

| |

Italija

Roma buvo pastatyta ant septynių kalvų, dabar jų yra 20. Italos išvertus iš graikų kalbos reiškai “veršių, jaučių žemė”. Roma buvo pirmasis miestas, kurio gyventojų skaičius viršijo 1 mln. Tai atsitiko 133 m. Pr. Kr. Tuo tarpu Londonas milijoniniu miestu tapo 1810, o Niujorkas – 1875 metais. Venecija įsikūrusi ant 120 salų, kurias skiria 177 kanalai, o jungia 400 tiltų. Romoje yra mažiausia pasaulio valstybė – Vatikanas, valdoma popiežiaus. Tai viso katalikiškojo pasaulio centras. Lyginant su kitomis ES šalimis Italijoje mažiausias gimimų skaičius ir daugiausia senyvo amžiaus žmonių. Didžiausias pajamas Italija gauna iš turizmo. Egzistuoja ryškūs ekonominiai skirtumai tarp šalies šiaurės ir pietų.

| |

Danija

Danija yra pati mažiausia iš Skandinavijos šalių. Jos teritoriją sudaro Jutos pusiasalis ir apie 406 salų, iš kurių gyvenama tik 86-iose. Danijai priklausę Farerų salos, esančios šiaurinėje atlanto vandenyno dalyje, 1948 m. įgijo Danijos Karalystės autonomijos statusą. Jų teritorija 46 kartus mažesnė už Lietuvą. Iš 18-os salų septyniolikoje gyvena žmonės, dažniausiai besiverčiantys žvejyba ir avių auginimu, o vienoje ūkininkauja tik vyras su žmona. Danijai priklauso didžiausia pasaulyje sala – Grenlandija, 8 kartus didesnė už pačią Daniją, tačiau joje gyvena tik 56 tūkst. žmonių. Danijos klimatas labai panašus į Lietuvos. Vasara čia būna birželio-rugpjūčio mėnesiais, o žiema – gruodžio-kovo mėnesiais. Šalčiausias metų mėnuo – vasaris. Danijoje galioja konstitucinė monarchija, seniausia Europoje, gyvuojanti nuo X amžiaus vidurio. Dabartinė šalies valdovė – karalienė Margaret II. Danijos sostinė Kopenhaga minima nuo 1167 metų. Jos gyventojų skaičius siekia 1,7 mln., miestas įsikūręs vienoje iš didžiausių šalies salų – Zelandijoje.

| |

Airija

Airija – Britų salyno sala Atlanto vandenyne. Airių tyrinėtojai mano, jog pirmosios gyvenvietės jų žemėje atsirado prieš aštuonis tūkstančius metų. Jas įkūrė ateiviai iš Europos žemyno. Airiją ilgą laiką buvo užgožę anglai, joje įsigalėjo anglų kalba, ir iki šiol daugeliui atrodo, kad tai Anglijos dalis, nors nuo jos nepriklausomybės praėjo daugiau kaip pusė šimtmečio (nuo 1919 m.). Airijos sostinės Dublino pavadinimas kilęs iš žodžių junginio Dubh Linn, kuris išverstas reiškia “juoda, balta”. 95% airių – katalikai. Reguliarus mišių lankymas laikomas vos ne privaloma pilietine pareiga. Šv. Patriko diena – Airijos nacionalinė diena, švenčiama kovo 17 – ąją. Šv. Patrikas yra Airijos globėjas, V a. Viduryje įvedęs krikščionybę. Žalia – nacionalinė airių spalva. Airijoje apstu žalių pievų, neveltui Airija dar vadinama “smaragdo sala”. Airijoje paplitusios mažos šeimos. Diduma gyventojų gyvena kaimuose, nors pastaruoju metu miesto gyventojų skaičius didėja. Kiekvieno airio svajonė – nuosavas namas ir gabalėlis žemės. Vidutinio fermerio namas yra dviejų aukštų, baltai nudažytas, dengtas čerpėmis.

| |

Tibetas – kita realybė

Nuo to laiko, kai pirmą kartą perskaičiau A.David-Neel knygą „Magija ir Mistika Tibete“, trys šio pavadinimo žodžiai man tapo neatskiriamai susiję. Nepamiršdama, kad Tibetas šiandien yra okupuota, iškankinta, išniekinta šalis, visada apie jį galvoju dar ir kaip apie mistinę Kitą realybę. Nesu profesionali fotografė, todėl dažniausiai pamirštu apie nuotraukos kompoziciją ar meniškumą, o tiesiog stengiuosi užfiksuoti tai, kas man asmeniškai simbolizuoja ribą tarp dviejų tikrovių – kasdienės ir magiškosios. Šventyklų durys, ilgi haliucinogeniškai ryškių spalvų koridoriai, šviesos salos tamsiuose griūvančių vienuolynų labirintuose, nuožmių dievybių koplyčios, atsiskyrėlių būstai, akmenų altoriais pažymėtos Jėgos vietos mėnuliškame gamtovaizdyje man visada atrodo kaip ta slaptoji erdvės ir laiko sankirta, kurioje staiga gali prasidėti pasaulius perkeičiantis vyksmas. Tokio virsmo vieta gali būti žmogus: maldininkas, piligrimas, vienuolis, jogas.

| |

Budizmas Tibete

Tibetas (kiniet. Xizang, Tibeto Autonomis regionas, Kinija): budizmas ir valstybės istorija. Budizmas Tibetą pasiekė maždaug VII a. ir, karaliui padedant, pamažu pasklido visuose visuomenės sluoksniuose. Formavosi jis iš dviejų mokymo srovių: Mahajanos ir Vadžrajanos (tantrizmo). Indijoje budizmui išnykus, Tibetas tapo jo skleidimo židiniu ir nuo XVI a. jo tibetietiškoji jo atmaina užkariavo visas Himalajų šalis bei Mongoliją. “Pirmasis pasklidimas” vyko VI a. pabaigoje suvienijus šalį bei pradėjus veiksmingą ekspansijos politiką. Budizmo pradžia Tibete siejama su valdovo Songtseno Gampo laikais ir dviem Budos mokymą išpažinusiom jo žmonomis: Nepalo princese Brikuti Devi ir Kinijos Tangų dinastijos imperatoriaus dukra Veng Čen. Valdant Songtsenui Gampo (617-698), Tibetas tapo viena stipriausių Azijos imperijų. Iki to laiko ji neturėjo savo rašto ir tik Songtsen Gampo įsaku į Indiją mokytis kalbų buvo pasiųsti vienuoliai, kurie grįžę sukūrė tibetietišką abėcėlę indiškosios pagrindu.

| |

Geografija ir klimatas

Švedijos plotas yra 450 000 kvadratinių kilometrų – panašus į Kalifornijos, Kamerūno, Irako, Ispanijos arba Tailando. Pusė visos teritorijos apaugusi miškais. Mažiau negu 10 proc. yra dirbama žemė. Gana lygus kraštovaizdis nusėtas ežerais -jų yra beveik 100 000. Ilga kalnų grandinė, nusidriekusi šiaurės vakaruose, siekia 2111 metrų aukštį, o palei išraižytą pakrantę yra tūkstančiai salų. Dėl šiltosios Golfo srovės Švedijos klimatas švelnesnis negu kitose šiaurinėse valstybėse. Šalies sostinė Stokholmas yra tokioje pačioje platumoje kaip ir pietinė Grenlandija, tačiau jo vidutinė liepos mėnesio temperatūra yra +18°C. Žiemą temperatūra nukrenta šiek tiek žemiau nulio, o sniego kiekis yra vidutinis. Šiaurinėje Švedijos dalyje žiemos ilgos ir šaltos, o vasaros šviesios ir vėsios. Birželio ir liepos mėnesiais nesutemsta ištisą parą.

| |

Stokholmas

Švedijos sostinė Stokholmas yra vienas patraukliausių pasaulio miestų, kartu — vienas sunkiausiai apibūdinamų. Vanduo supa beveik trečdalį salų ir septynis miesto kvartalus. Tad miestas išraizgytas molų, kanalų, tiltų voratinkliu ir dažnai vadinamas Šiaurės Venecija (šis pavadinimas reliatyvus, nes susisiekimas daugiausia vyksta keliais), Melareno gražuole ar vandenų karaliene. Įsikūręs rytinėje pailgos Švedijos žemės pakrantėje, Stokholmas yra viena iš nedaugelio pasaulio sostinių, kurioje ramybė ir tyla, grynas oras, aiškus dangus ir erdvės dera su didžiulio miesto gyvenimu. Miestas mozaika išsidėstęs keturiolikoje salų, senamiestis užima tris salas. Miestas sostine tapo 1252 m. karaliaus Gustavo Vazos, išvadavusio šalį iš danų okupacijos, pavedimu.