Tradicijos

Apie kūčią, Kūčias ir kūčiukus

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Simboliai – tai praėjusių amžių palikimas, siūlas vedantis gilyn. Neprisimenu, kas taip vaizdingai pasakė, bet tai tiesa. Artėja vakaras, kai visuotinai, labai panašiu metu ant stalo bus pagarbiai dedami mažučiukai, iš kitų miltinių kepinių skoniu neišsiskiriantys, kukuliukai – vienas iš Kūčių vakarienės simbolių, o jų „palikimo siūlas" veda tikrai labai giliai. Kūčia – patiekalas, kadaise gamintas iš įvairių grūdų su medumi ir aguonomis, kurio vardu vadinama ir pati trumpiausia metų diena ir ilgiausia naktis. Šis pavadinimas yra labai senos kilmės ir bendras daugeliui Europos tautų, kilęs iš viduramžių graikų žodžio kukkia-pupos, plg. senovės graikų kokkos-kauliukas, grūdas, sėkla. Į Lietuvą šis žodis atkeliavo iš slavų, nors nei rusai, nei baltarusiai šio patiekalo vardu Kalėdų išvakarių nevadino. Kad jis sietinas su vėlėmis, rodo rusų tradicija patiekalą kūtja, pagamintą iš miežinių kruopų arba ryžių su medumi ir razinomis, mirusiųjų paminėjimo dieną nešti į bažnyčią šventinti. Šį patiekalą slavai valgo taip pat Kalėdų, Naujųjų metų išvakarėse.

Kalėdų išvakarės - Kūčios

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Pirmųjų amžių krikščionys turėjo paprotį kiekvieną didesnę religinę šventę pasitikti dieną ar visą parą prieš tai trunkančiu budėjimu su šv. Mišiomis - vigilija. Kalėdų išvakarių vigilija Lietuvoje vadinama Kūčiomis. Lietuviai, kaip jokia kita krikščioniška tauta, turi sukūrę ir išsaugoję daugelį Kūčių papročių. Pavyzdžiui, iškilmingą Kūčių vakarienę, kurios kilmė aiškinama įvairiai. Gal tai sukrikščionintos senovės pagonių tradicijos, gal pirmų amžių krikščionių bendros vakarienės (agapės) tęsinys. Kūčių diena yra pasninko diena. Vakarieniauti pradedama "užtekėjus Vakarinei žvaigždei". Paprastai per Kūčias pateikiama ne mažiau kaip 12 pasninko valgių. Stalas padengiamas šienu (tai simbolizuoja Jėzaus gimimą ėdžiose) ir užtiesiamas balta staltiese. Vakarienė prasideda bendra šeimos malda, paskui laužomi kalėdaičiai (plotkelės), kuriais dalijamasi su visais šeimos nariais. Mirusiam šeimos nariui paliekama vieta prie stalo ir padedama lėkštelė, kurioje uždegama žvakutė. Įprasta ragauti visus ant stalo esančius valgius, kurių receptai taip pat paveldėti iš senovės ir turi savą simbolinę prasmę. Patiekalas, pagamintas iš įvairių javų grūdų (lenkiškai vadinamas kucja, kutja; baltarusiškai - kucija) davė visai šventei pavadinimą.

Šventieji Kūčių valgiai

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kūčios - išskirtinai šeimos santarvės šventė. Be to, tai Kalėdų išvakarės - Krikščioniškojo ganytojo, kūdikėlio Jėzaus, užgimimo metas. Kalėdos sutampa su šviesos pergale, žiemos saulėgrįža. Dienos pradeda ilgėti. Veriasi naujų metų perspektyva. Lyg iš naujo įsibėgėja gyvenimo ratas. Kūčioms iš anksto ruošiamasi. Iš pagrindų sutvarkomi namai. Apgalvojama, kokius patiekalus reikėtų pateikti ant šios ilgai lauktos šventės stalo. O jų, remiantis tradicija, turėtų būti, jei ne 9 (analogija su Mėnulio kalendoriaus devynių dienų savaite), tai 12 (analogija su Saulės kalendoriaus 12 mėnesių arba 12 Kristaus apaštalų). Tikėta, tokia patiekalų gausa ant stalo pamalonina dievus, kurie prisidėjo prie gamtos gėrybių užsiauginimo ir surinkimo. Be to, manyta, tiek patiekalų skaičius yra ateinančių metų gero derliaus ir visokeriopos sėkmės garantas. Kūčių stalui patiekalai buvo ruošiami išskirtinai iš gamtos gėrybių. Jau pats Kūčių pavadinimas yra kilęs nuo pagrindinio šios šventės patiekalo - kūčia. Šiam svarbiausiam Kūčių patiekalui pagaminti buvo daiginami ir šutinami kviečiai, miežiai, rugiai, grikiai, žirniai, pupos, riešutai, aguonos, kanapės. Juos užpila medumi pasaldintu vandeniu, tai vadinta miešimu (aguonų pienas). Tik vėliau tarp Kūčių vegetariškų patiekalų atsirado žuvis. Jos atsiradimas siejasi su krikščioniškosios pasaulėžiūros įsigalėjimu. Žuvis lyg ir nelaikoma mėsa. Ją galima valgyti Katalikų bažnyčios įtvirtintų pasninkų metu.

Šv. Kūčios

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kalėdų išvakarės – Kūčios – šventė, kurios metu išsivaduojama iš tamsiojo meto. Ši šventė tapatinama ir su krikščioniškąja – kūdikėlio Jėzaus gimimo išvakarėmis. Kūčių ritualiniam valgymui nuo seno skirta ypač didelė reikšmė. Nemažiau svarbus būdavo ir ritualinės ugnies deginimas, kaimynų lankymas su susitaikymo viltimi, linkint jiems gero ateinančiais metais. Kalėdų papročiuose vienodai reikšmingos ir šventės išvakarės, vadinamoji Kūčių naktis, ir dvi dienas trunkanti pati Kalėdų šventė, ir visi šventvakariai (jaunimo vakarėliai) iki pat Trijų karalių. Kalbininkas K. Būga, remdamasis lyginamosios kalbotyros duomenimis, yra įrodęs, kad lietuvių protėviai žodį „kūčia" per slavus iš senovės graikų yra pasiskolinę XII amžiuje. Tą pačią prasmę, kaip mūsų „kūčia", turi graikų k. žodis „kukkia". Tai patiekalas iš aguonų, kviečių, pupų, žirnių ar miežių, pasaldintų bičių medumi, ir, svarbiausia, skirtas į puotą pakviestoms protėvių vėlėms vaišinti. Tai aukos patiekalas, kuris paprastai suvalgomas pačių aukotojų. Kviečiai ir žirniai – svarbiausia kūčios sudedamoji dalis. Ilgainiui šio ritualinio patiekalo vardu imta vadinti ir toji diena, gruodžio 24-oji, kada kūčia valgoma. Kūčios – pasirengimas Kalėdoms ir išvakarių vakarienei, šventajam vakarui, kada valgomas ritualinis valgis „kūčia". Sunkių darbų tą dieną nedirbama. Moterys tvarkydavosi namuose, ruošdavo valgius šventėms.

Kalėdų papročiai: krikščionybė ar pagonybė?

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kaip ir prieš kiek­vie­nas Ka­lė­das ži­niask­lai­do­je vėl lyg iš gau­sy­bės ra­go pa­si­pils ka­lė­di­nių pa­pro­čių ap­ra­šy­mai. Daž­niau­siai vi­so­kiau­sio plau­ko „eks­per­tai", pra­de­dant ko­kio nors ra­ga­nų klu­bo pre­zi­den­te ir bai­giant pra­ži­lu­siais et­no­lo­gais, rim­tu vei­du po­strin­gaus apie šių pa­pro­čių ma­gi­nę ga­lią, iš se­no­vės mus pa­sie­ku­sias tau­ti­nes ir net krikš­čio­niš­kas jų šak­nis. Ta­čiau ne­re­tai nė ne­su­si­mąs­to­me, kad ne­kri­tiš­kai link­čio­da­mi gal­vo­mis to­kiems iš­ve­džio­ji­mams tik ska­ti­na­me ta­ria­mą­jį dva­sin­gu­mą. Ko­kia pras­mė sly­pi daž­nai me­cha­niš­kai ir ne­są­mo­nin­gai prak­ti­kuo­ja­muo­se mū­sų Ka­lė­dų pa­pro­čiuo­se? Ku­riuos iš jų de­rė­tų sau­go­ti ir puo­se­lė­ti kaip sa­vi­tą tra­di­ci­ją, ga­lin­čią at­si­spir­ti Christ­mas ne­onui, o ku­riuos ver­tė­tų lai­ky­ti at­gy­ve­no­mis bei prie­ta­rais? Pir­miau­sia vi­sa­da gir­di­me, kad šie pa­pro­čiai, kaip ir pa­ti Ka­lė­dų šven­tė, ta­ria­mai at­spin­di lie­tu­viš­ką pa­sau­lė­jau­tą. Jos es­mė esan­ti žmo­gaus san­ty­kis su gam­ta ir jos ga­lio­mis, cik­li­nis vi­sa­tos su­pra­ti­mas. Ka­lė­dos (sau­lė­grąža) yra švie­sos per­ga­lės prieš tam­są sim­bo­lis, o ši ko­va ta­ry­tum pa­sie­kia sa­vo vir­šū­nę Ka­lė­dų nak­tį, to­dėl šio­ji va­di­na­ma „ste­buk­lin­ga", „šven­ta", „pa­slap­tin­ga".

Susikaupimo metui artėjant...

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Turbūt kiekvienam yra tekę pastebėti, jog Vėlinės be išimties būna vėjuotos. Taip nutinka dėl to, jog, pasak tautosakos, vėlėms, atėjusioms iš anapus mūsop, judėti padeda vėjas. Būdavo tikima, jog gamta tokiu būdu tarsi solidarizuojasi, kad padėtų mirusiesiems aplankyti gyvuosius. Turbūt esate girdėję posakį – „Atlaikyti Vėlines". Tautosaka byloja, jog šią dieną atsiveria keliai mirusiesiems ateiti pas gyvuosius, tad gyvieji vėl iš naujo, stovėdami prie kapo ir uždegdami žvakutes, patiria begalinę savo mirusiųjų artimųjų meilę. Taigi, prieš tokius stiprius pojūčius reikia atsilaikyti. Jei miręs labai artimas žmogus, norisi kapelį gražiau sutvarkyti, apsodinti (nors patiems mirusiesiems gal to ir nereikia). Tad pasikalbėkime apie tai. Be jokios abejonės – kiek žmonių, tiek ir nuomonių bei skonių. Tai galioja ir tvarkant bei prižiūrint kapus. Kai kurie, gyvendami toliau nuo mirusiųjų artimųjų, užkloja kapo žemę nepraleidžiančia piktžolių danga. Tai gali sukurti tvarkingo kapo įspūdį. Tačiau, jei galite atvykti dažniau ir aptvarkyti, geriau rinkitės augalus. Kapams tinka visžaliai ir dekoratyvūs augalai: gėlės, lapiniai augalai, krūmai, medžiai etc. Labiausiai kapams tinkantys yra šie: uosis, pušis, kiparisas, saulutė, baltagalvė, chrizantema, bugienis, gebenė, lauras, lelija, vaistinė mandragora, kaukelis, mirta, ąžuolas, palmė, rožė, rozmarinas, gluosnis, karklas, kukmedis. Gana simboliškai atrodo kelmai – nupjauti medžiai.

Vėlių metas

pagal
Vėlių metas
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Katalikams lapkričio antroji yra visų mirusiųjų pagerbimo, maldos už juos diena. Malda už visus mirusiuosius minima jau 4 a. Bažnyčios tėvų raštuose. O atskira mirusiųjų paminėjimo diena pirmą kartą paminima 7 a. Izidoriui iš Sevilijos priskiriamoje "Regula Monachorum" , t.y. vienuolyno įstatuose. Ta diena buvo minima apie Sekmines. Dar po dviejų amžių tokia diena minima jau daugelyje vienuolynų, tačiau minimos skirtingos datos. 10 a. pabaigoje benediktinų centre, Cluny vienuolyne Prancūzijoje, visi mirusieji pradėti minėti lapkričio 2 d. Etnografas Juozas Kudirka spėja, kad Lietuvoje visų mirusiųjų pagerbimo diena turėtų būti žinoma nuo pat krikščionybės įvedimo, nes 1400 m. Vytautas pakvietė benediktinus į Lietuvą įkurdamas juos Senuosiuose Trakuose. 16 a. kronikininkai Motiejus Strijkovskis ir Jonas Lasickis lapkričio 2 d. įvardija kaip visų mirusiųjų paminėjimo dieną. Tačiau Jonas Lasickis, pasirėmęs Jono Loskovijumi ją tapatino su senąja Galutine derliaus sudorojimo švente. Bet žemdirbių visuomenė negalėjo turėti atskiros, vien mirusiesiems skirtos, šventės, nes jiems skirtas apeigas rasime daugelyje kitų švenčių. Pvz., 1611 m. jėzuitų ordino kronikoje rašoma: "Tuo tarpu kiti vyrai ir moterys nešdavo bedieviškas aukas mirusių senolių ir draugų vėlėms, ir kiekvienais metais gana dažnai, o ypač didžiąsias Velykų, Kalėdų ir Visų šventųjų iškilmes, joms paruošdavo puotas".

Vėlinių tradicijos – nuo neatmenamų laikų

pagal
Vėlinių tradicijos – nuo neatmenamų laikų
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Mirusiųjų pasaulis nuo seniausių laikų žmonėms buvo tarsi neįmenama mįslė. Buvo tikima, kad mirusįjį galima atgaivinti, todėl jį laidojo prie židinio, o susirinkusi gimininė bendruomenė jį valgydindavo, girdydavo. Tačiau bėgant laikui, žmonių tikėjimai keitėsi. Ilgą žmonijos laikotarpį imta tikėti, kad žmogui mirštant atsiskiria jo vėlė, kuri gyvena toliau, bendrauja su gyvaisiais ir nuolat juos lanko. Žmogus manė, kad mirusiojo vėlė gyviesiems yra pavojinga, todėl atsirado papročių, magiškų veiksmų, apeigų. Vėlines minėdavo ir mūsų protėviai, būdami dar pagonys. Iš išlikusių rašytinių šaltinių žinome, kad lietuviai spalio pabaigoje – lapkričio pradžioje švęsdavę didelę šventę, kurioje ypatingai buvo atsimenami mirusieji. Kapinėse žmonės rinkdavosi atsinešę valgių ir puotaudavo keletą dienų. Vėliau Vėlinės pradėtos švęsti namie. Išėjusiesiems iš šio pasaulio kūrendavo pirtį, o po pirties vėles kviesdavosi į vaišes. Ant stalo pridėdavo įvairiausių valgių ir gėrimų. Po to valgius ir gėrimus nunešdavo į kapines. Gėrimus išliedavo ant kapų, o valgius palikdavo. Vaišės kapinėse ir valgių dėjimo ant kapų papročiai palaipsniui nyko, nors stačiatikių kapinėse ir šiandien dar galima pamatyti ant kapų paliktus valgius, gėrimų taureles. Dažnai žmonės neskiria Visų Šventųjų dienos ir Vėlinių, švenčia jas kartu, dažniausiai vienu metu. Dauguma mirusiuosius prisimena ne Vėlinių dieną, lapkričio 2-ąją, bet per Visų Šventųjų šventę – lapkričio 1-ąją.

Patriotizmas – ne vien Trispalvė ant peties

pagal
a large body of water surrounded by trees
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Vasarą vykusios ekspedicijos „Misija Sibiras" dalyviai visus metus rengia buvusio žygio pristatymus, pasakoja jaunimui patirtus įspūdžius, taip norėdami pakurstyti patriotinius jausmus. Žygio dalyviams svarbu buvo ne tik sutvarkyti tremtinių kapus Sibire, bet kad ir kiti užsidegtų noru ką nors padaryti dėl Lietuvos. Dažnai sakoma, kad dabar jaunimas apolitiškas, kosmopolitiškas, kad mūsų tautos kelias į nepriklausomybę jį mažai tedomina. Vienas iš ekspedicijos „Misija Sibiras" dalyvių, Vilniaus pedagoginio universiteto istorijos specialybės studentas Vitalijus Tamošauskas, mokyklose surengęs ne vieną žygio pristatymą ir per savo pedagoginę praktiką moksleiviams daug pasakojęs apie Sibirą ir tremtį, sako buvęs nustebintas, kad vaikams tai labai įdomu. Jam asmeniškai įdomiausias XX amžius, o dar konkrečiau, tragiškiausias laikotarpis - nepriklausomybės kovos. Į Sibirą jis vyko ne ieškodamas giminių pėdsakų, nors buvo girdėjęs, kad tremtinių tarp giminaičių būta, o patriotizmo vedamas. „Tai vienas iš būdų, kaip jaunimas galėtų išreikšti meilę Lietuvai, - sakė Tautinio jaunimo sąjungos narys. - Be to, mūsų sąjungos vienas tikslų - įžiebti patriotinę jaunimo dvasią. Su didžiąja politika savęs nesiejam." Pasak Vitalijaus, pastaruoju metu žodis „nacionalistas" įgavęs ne kokią prasmę. „Tiesiog pikta, kad šis geras žodis tarsi turi neigiamą atspalvį, nes kai kurios organizacijos, dėdamosi nacionalistais ir patriotais, iš tiesų propaguoja šovinistines idėjas.

Velykų tradicija

pagal
Velykų tradicija
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Po Verbų prasideda Didžioji savaitė. Žmonės tikėjo: jei Verbų sekmadienis gražus, tai Velykos bus ūkanotos ir šaltos. Visi tvarkosi namus. Velykas švęst reikia švariems. Sutvarko kiemą, sodą, trobos vidų. Moterys viską išskalbia, išdulkina patalynę, išvalo drabužius, nuplauna lubas, sienas, langus, iššveičia grindis. Didįjį, arba švarųjį, ketvirtadienį kūrena pirtį. Pirmieji prausiasi vyrai, po jų moterys. Visus darbus reikia baigti iki šeštadienio pietų. Didžiojo šeštadienio vakare dažo margučius. Velykų rytą paslėpdavo margučių lauke, o vaikams sakydavo, kad Velykis važiuodamas padėjo. Kiaušinius lietuviai seniau dažė du kartus per metus - Jorei (joručiai) ir Velykoms (velykaičiai). Kiaušinių dažymas buvo moterų darbas. Margino kiaušinius dviem būdais - skutinėjimu arba karštu vašku. Didžiojo šeštadienio vakarą eidavo į bažnyčią švęstos ugnies ir vandens. Šeimininkai likdavo namie, kad pabaigtų visus darbus. Iš tolimesnių kaimų ugnies atjodavo raiti su pintimis, jas įsmilkydavo. Parnešę žarijų, gesindavo krosnyje senąją ugnį ir įpūsdavo naująją, kurią stengėsi išlaikyti iki Sekminių arba net kitų Velykų. Tikėjo, kad Velykinė ugnis apsauganti nuo žaibo, nešanti laimę ir santarvę. Tikėjimas, kad šventinta ugnis apsaugo nuo žaibo, sietinas su žemiškosios ugnies kilimu iš dangiškosios - žaibo. Švęstu vandeniu žmonės Velykų rytą šlakstė laukus, trobesius, gyvulius, sėklą. Šlakstymas vandeniu turėjo apsauginę prasmę.

Kalėdos Lietuvoje: kaip seniau buvo švenčiamos Kalėdos?

pagal
Nacionaliniai Kalėdų ypatumai 2008
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kalėdos - senoji Saulės grįžimo šventė, buvo žinoma daugelyje prieškrikščioniškųjų Europos tautų. Tai žiemos tamsybių nugalėjimo šventė, tarytum naujųjų metų pradžia. Nuo Kalėdų Lietuvoje diena pradeda ilgėti. Tamsiosios lapkričio ir gruodžio dienos, o dar tamsesnės naktys, eina prie pabaigos. Kai Saulės grįžimo šventė buvo pakeista Kristaus Gimimo švente, lietuviai ją priėmė su tokiu pat entuziazmu ir švęsdavo nemažiau iškilmingai. Tačiau dabartinėse Kalėdose nebegalime rasti daug senųjų papročių, ypač būrimų ir ateities spėliojimų. Senais laikais Kalėdos buvo švenčiamos tris dienas. Žemdirbių tautoje tai buvo įmanoma, nes žiemos viduryje darbai sumažėja, bereikia apsiruošti namuose ir prižiūrėti gyvulius. Visus kitus darbus lengvai galima atidėti vėlesniam laikui. Pirmoji Kalėdų diena buvo tokia šventa, kad tik pačius būtiniausius darbus tebuvo leidžiama atlikti.