Knygos: „Santuoka iš meilės“ – apie gyvenimą poroje
|

Knygos: „Santuoka iš meilės“ – apie gyvenimą poroje

Santuokos sakramentas yra labai svarbus ir visuomenei, ir pačių sutuoktinių gyvenimui, todėl sprendimo tuoktis jokiu būdu negalima priimti skubotai. Rengimasis santuokai visame evangelizacijos procese yra ypač akcentuojamas, nes dedami pamatai naujos „namų bažnyčios“, kuri, jei pastatyta ant uolos, prisidės ir prie didžiosios Bažnyčios kūrimo. Santuokinis gyvenimas ne statiškas, o dinamiškas, jis lyg šaltinis, teikiantis daug galimybių norintiems bręsti, tobulėti ir nugalėti daugelį sunkumų. Vestuvių ceremonija – unikalus gyvenimo įvykis, tačiau santuoka yra nesibaigiantis procesas. Santuokinę meilę kasdien reikia atrasti, puoselėti ir įžiebti iš naujo. Ši knyga – kompetentinga ir šiuolaikiška, atititinkanti daugelį pastoracijos poreikių. Joje plačiai aprašytas pasirengimas Santuokos sakramentui, gvildenamos sužadėtinių problemos. Ji gali tapti vertinga pagalba ir jau susituokusiems, nes santuokos misija įpareigoja nuolat mokytis, prisitaikyti bei keistis norint nugalėti tuos iššūkius ir sunkumus, kurių netrūksta kiekvieno iš mūsų gyvenime.

Greito vartojimo santuoka
|

Greito vartojimo santuoka

Nežinau, kaip jūs, bet aš ilgiau nematytų draugų kartais net bijau klausti: „Kaip laikaisi, kaip šeima?“ Atsakymas: „ai, skiriuosi“ tapo nenormaliai dažnas. Kas tada? Tiesiog palinki stiprybės, kantrybės, apie meilę jau tyli, nors ir prisimeni tuos žmones dar prieš penketą – septynetą – dešimtį metų prisiekinėjusius amžiną meilę. Ir nebesupranti – kas nutiko. Man rodos, kad jeigu skyrybų skaičių apskaičiuotume pagal epidemijų taisykles (atrodo, 100 atvejų 10 tūkst. gyventojų?), skyrybas reiktų pripažinti epidemija. Tačiau kiekvienas epidemiologas pasakys, jog epidemija turi priežasčių: įvairių visuomeninių sąlygų, aplinką (taip, aplinka kalta!), didelė gyventojų koncentracija, higienos trūkumas, prastai išvystyta sveikatos priežiūros sistema. Ne kitaip ir su santuoka bei skyrybomis. Dabartinę visuomenę mes dažnai krikštijame „vartotojiška“. Tad ar keista, kad vartotojiškoje visuomenėje santuoka taip pat tapo „suvartojamu“ gėriu? Lygiai tokia pačia preke ar paslauga, kaip, tarkim, automobilio nuoma. Pasižiūrėkime – vedybų sutartis įformina santuoką kaip tam tikrą civilinį sandorį, santuokai „nebeveikiant“ ar „sugedus“, o gal tiesiog – ją „sugadinus“, reiškiamos pretenzijos „kaltajai“ pusei, galiausiai virstančios skyrybomis – santuokos pabaiga. Gavome, suvartojome, sugadinome, išmetėme – tarsi mobilųjį telefoną ar kojines.

Atleidimas ir santuoka
|

Atleidimas ir santuoka

Jau daugelį metų konsultuodamas šeimas, vis įsitikinu ir įsitikinu, kad be kasdienio atleidimo vienas kitam žmonos ir vyro gyvenimas gali virsti pragaru. Ir esu matęs, kaip net labiausiai erškėčiuoti rūpesčiai dažnai išsisprendžia, ištarus vieną paprastą žodį „atleisk“. Prašyti partnerio atleidimo visada sunku, nes reikia tapti nuolankiam, pažeidžiamam, pripažįstančiam savo silpnumą ir klystamumą. Tačiau yra keletas dalykų, darančių santuoką sveikesnę. Vokiečių pastorius Dytrichas Bonheferis (Dietrich Bonhoeffer), Hitlerio kalintas už pasipriešinimą nacių režimui, savo įkurtai mažai bendruomenei primindavo būtinybę „gyventi atleidimu“, nes be atleidimo negali tverti joks žmogiškas ryšys ir ypač santuoka. Kartą jis rašė: „Neįrodinėkite savo teisių. Nekaltinkite vienas kito, neteiskite ir nesmerkite, neieškokite kliaučių, tik priimkite vienas kitą tokius, kokie esate, ir kasdien atleiskite vienas kitam iš visos širdies.“ Per trisdešimt trejus santuokos metus mudviem su žmona Verena netrūko progų išbandyti savo nusiteikimą atleisti. Vos savaitei praėjus po mudviejų vestuvių, patyrėmę pirmą krizę. Pasikvietėme mano tėvus ir seseris pietų į savo naująjį butą, ir Verena visą popietę sukosi virtuvėje, ruošdama valgį. Mano sesuo menininkė nužiedė mums molinių lėkščių rinkinį, ir aš išdėliojau jas ant stalo.

Willard and Marguerite Beecher. Pražūtingas romantikos mitas santuokoje
|

Willard and Marguerite Beecher. Pražūtingas romantikos mitas santuokoje

Pasaulyje nėra kitų santykių, kurie būtų didesnis pasitikėjimo savimi išbandymas, negu vedybos. Ir vėl atrandame, kad santykiai priklauso nuo to, ar sutuoktiniai stengiasi būti agapės lygmens, ar kūdikiško, egoistiško eros lygmens. Kaip visi žinome, dauguma santuokų sunkiai žengia į priekį, kovodamos su nerimstančiu eros. Tokiose egoizmu paremtose santuokose neišvengiamai atsiranda šiurkštaus elgesio sistema. Santuoka negali išlaikyti kovos dėl valdžios krūvio. Suaugusieji sužeidžiami, o sutuoktinių vaikus žaloja kovoje praslystantys smūgiai. Dauguma santuokų tampa nelaimingos dėl romantikos mito. Bet yra ir kitų nesibaigiančias problemas lemiančių veiksnių – tai baimė ir nepasitikėjimas tarp lyčių, jie dažnai panaudojami sutuoktinių kare. Dėl tarp lyčių esančios baimės atsiranda kova dėl valdžios – kuris kurį valdys. Iš to atsiranda lyderio-sekėjo arba šeimininko-vergo santykiai. Šioje kovoje, kur vienas bando „užsėsti“ ant kito, prarandama abiejų žmonių nepriklausomybė. Jų vienas kito baimė tik padidėja, kai kuris nors laimi savo kruviną pergalę. Freudas nuėjo į kraštutinumą ir aprašė tai kaip moterų pavydą, kad vyrai turi varpą. Išgąsdintas žmogus nori valdžios. Bet iš tikrųjų jam reikia tik daugiau pasitikėjimo savimi ir produktyvumo. Santuokos, pagrįstos romantikos mitu, degraduoja iki abipusio kaltinimo. Kaltinimo tikslas yra paslėpti būtinybę labiau pasitikėti savimi ir tapti vaisingesniam. Kaltintojas sako: „Tu esi šuo, nes neduodi man to, ko aš noriu iš tavęs”.

Nesunku suprasti, kodėl tiek santuokų išyra
|

Nesunku suprasti, kodėl tiek santuokų išyra

Yra parašyta daugybė knygų, dirba nemažai šeimos konsultantų, besistengiančių padėti šeimoms išlikti patvarioms, laimę nešančioms. Nedaug esu tokių knygų perskaitęs, bet, man rodos, turiu supratimą, kur slypi sugriuvusių santuokų esminė priežastis. Beje, turiu paminėti, kad šio straipsnio mintis taip pat grindžiu viena knyga – Biblija. Tarp visų knygų, kurias reikėtų skaityti, norint gauti idėjų, kaip sukurti prasmingą šeimyninį gyvenimą, esu tikras, ši knyga turi būti pirma. Vieną kartą su seminaristais turėjome pokalbį. Jie manęs, kaip kunigo, klausė, ką aš mieliau pasirinkčiau – laiminti santuoką ar vesti laidojimo pamaldas. Iš tikrųjų laidotuvėse daugeliu atvejų viskas būna paprasčiau nei santuokoje. Ir ne dėl to, kaip vienas mano kolega dalijosi, kodėl jam lengviau sakyti laidotuvių pamokslus nei santuokos ar sekmadienio. Jis paaiškino, kad santuokos ar kitos progos metu reikia labai stengtis sakyti pamokslus, nes antraip žmonės reiškia visokias pretenzijas, kad neaktualiai, nepritaikytai buvo kalbėta. O va, apibendrino mano kolega, kiek kartų pamokslavau mirusiajam, niekada negirdėjau jo nusiskundimų. Santuokos laiminimo apeigos man kelia nerimą ne tik dėl pamokslo, kurio klauso neįprasta auditorija – daug jaunų ir gražių žmonių, kurių įprastai bažnyčioje nepamatysi. Dar didesnis vidinis rūpestis kyla iš nežinios, ar besituokianti pora po metų ar antrų neišsiskirs.

Gintautas Vaitoška: Šiandien santuoką griauna pernelyg dideli lūkesčiai
|

Gintautas Vaitoška: Šiandien santuoką griauna pernelyg dideli lūkesčiai

Šių metų pradžioje pasirodė gydytojo psichoterapeuto, Tarptautinio teologijos instituto Šeimos ir santuokos studijų (Austrija) psichologijos dėstytojo Gintauto Vaitoškos knyga „Lengvas gyvenimas: Krikščioniškosios psichologijos etiudai sutuoktiniams“. Knygoje kalbama apie priežastis, griaunančias šiandienę modernią santuoką, pateikiama patarimų, kaip kurti darnų šeimyninį gyvenimą. Apie tai „Bernardinai.lt“ kalbino knygos autorių. Ateityje skaitytojams pateiksime G. Vaitoškos knygos ištraukų. Knygoje „Lengvas gyvenimas“ rašote apie tai, kad šeimai šiandien iškyla daug daugiau pavojų nei anksčiau, nes keičiasi socialinė aplinka, žmonių veikla, jų vaidmenys. Tad kokie yra didžiausi dabar šeimai kylantys pavojai, ar šiandienė šeima išties susiduria su pavojingesniais iššūkiais, nei, tarkime, prieš šimtmetį? Taip, tai akivaizdu. Kalbant apie pačius įprasčiausius, labiausiai paplitusius pavojus, reikia paminėti vadinamąjį „įstaigos romaną“. Būtent santykis laiko, kurį vyras praleidžia darbe su sekretore, ir namie – su žmona, deja, yra ne žmonos naudai. O kartu praleidžiamas laikas yra labai svarbus dalykas, labai susijęs su neištikimybės pavojumi. Žinoma, daug kas priklauso ir nuo konkretaus žmogaus, tačiau laikas yra labai svarbus veiksnys.

Laimingos santuokos receptai
|

Laimingos santuokos receptai

Rodos, ką tik nuskambėjo Mendelsono maršas, tostai, vestuvių pokylio muzika… Rodos, dar taip neseniai gyvenote ypatingomis pakylėtomis nuotaikomis, o šiandien jūs jau nebe jaunavedžiai, o viskuo nepatenkinti, suirzę, priekaištais besisvaidantys sutuoktiniai… Kas gi pasikeitė? Kasdienės bėdos, buitis, nenoras suprasti ir priimti artimą žmogų tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokį kadaise „pati susikūrėte“… Psichologai tvirtina, kad tarpusavio santykiai – tai menas, kurio reikia mokytis visą gyvenimą. Tai nuolatinis kompromisų ieškojimas įveikiant savąjį ego. Todėl verta nuo pirmų santuokos dienų ne tikėtis aukso kalnų iš sutuoktinio, o žinoti, kad realiame šeimos gyvenime ne viskas visada klojasi sklandžiai ir gražiai. Būkite pasiruošę pakilimams ir nuosmukiams, įvairioms konfliktinėms situacijoms, atsirandančioms tarsi iš nieko. Turbūt vienas sudėtingiausių jaunos šeimos išbandymų – vaikelio gimimas. Tai vyksta ne tik todėl, kad pora – tai ne trys, o du asmenys, bet dar ir dėl to, kad tenka savo partnerį nuo šiol vertinti ne kaip romantišką meilužį, o kaip atsakingą tėvą ar motiną. Sena išmintis, kad vaiko gimimas gali sutaikyti nedarnią porą, tėra mitas. Vaiko gimimas – visai kitokių, naujų santykių pradžia, kai tenka atsisakyti daugelio įprastų, malonių dalykų, keisti vertybes, naujai dėlioti gyvenimo prioritetus. Neištikimybė – dažna skyrybų priežastis. Ar įmanoma numatyti neištikimybės priežastis?

Grąžink man sparnus
|

Grąžink man sparnus

Mes susitikome atsitiktinai per draugės gimtadienį. Buvai panašus į svečią nei iš šio pasaulio. Gerąja prasme. Toks tylus, pablyškęs, visą vakarą sėdėjai su vyno taure rankoje ir kartkartėmis tarstelėdavai žodį kuriai pernelyg įkyriai kiek padauginusiai damai, kviesdavusiai šokti. Žiūrėjau į tave iš tolo ir bijojau prieiti, kad nedingtum. Jam nesiseka su moterimis, paaiškino viena pažįstama, kažkodėl nesiseka. O galėčiau būti ta vienintele. Kuri tau reikalinga, pamaniau. Bet neisiu ir nelįsiu į akis. Priėjai pats. Prisėdai šalia. Pasiūlei vynuogę ir vyno. Mes kalbėjomės visą vakarą. Turėjome apie ką. Tu, kaip ir aš, mėgai (ir mėgsti) Kingą, Bulgakovą, Tarantino filmus ir naująjį rusų kiną. Nekenti rudens ir ne į žiemą panašios žiemos, šuolių parašiutu, treninguotų skustagalvių su šlepetėmis kavinėse bei gatvėse. Kiek daug turėjome vienas kitam pasakyti. Po to buvo pusė metų pasakos. Kai laukdavau tavęs lyjant po stogeliu, buvo gera žinoti, kad tu žinai, jog laukiu. Visa švytėjau, nes buvau tavo svajonės išsipildžiusi dalis. Bent man taip sakei. Už tai, kad gyvenau, gaudavau gėlių. Kuri to nenorėtų? Nesuprantu, kaip jam galėjai taip apsukti galvą, kalbėjo pažįstamos. Juk jis moteris meta po poros savaičių. Šypsojausi. Nemeta jis moterų, nemeta. Jam tiesiog iki šiol nebuvo pavykę rasti savo vienintelės. Dalies savo gyvenimo. Savo svajonės dalies. Gal tu persikelk pas mane, pasakei vieną vakarą. Nebegaliu be tavęs. Man per sunku laukti kitos dienos, kai vėl tave pamatysiu. O paskui susituoksime.