Pirmoje straipsnio dalyje aptarėme, kaip pranešti atžaloms apie skyrybas, kokius jausmus patiria vaikai ir kaip užtikrinti kuo lengvesnes šeimos iširimo pasekmes. Toliau pasigilinsime į skirtingo amžiaus vaikų raidą, lemiančią jų reakciją į skyrybas, bei veiksmingiausius būdus jiems padėti. Kūdikiai gali jausti namuose kylančią įtampą, tėvų energijos bei emocijų pasikeitimus gresiant skyryboms, bet nesupranta to priežasties. Jei konfliktai tampa kasdienybe, vaikai pasidaro nervingi, sudirgę ir daug verkia. Kartais kūdikiai, kurių tėvai skiriasi, vystosi lėčiau nei jų bendraamžiai. Taip pat jiems gali pasireikšti fiziniai simptomai: skrandžio sutrikimai, apetito praradimas. Kūdikiui augant konfliktiškoje aplinkoje jam padėti galima kuo daugiau laikant ant rankų ir sakant meilius žodžius, nes tai ramina. Šiame amžiuje formuojasi vaiko ryšiai su tėvais, kurie yra labai svarbūs, kadangi padeda mažyliui jaustis saugiam bei sumažina ateities baimę. Kuo daugiau laiko skiriama kūdikiui, tuo tvirtesni būna tie ryšiai, sąlygojantys tolesnį emocinį vystymąsi. Vieno iš tėvų išėjimą palengvinsite, jei išlaikysite įprastą vaiko režimą, apsupsite mažylį jo pamėgtais žaislais ir kitais daiktais. Šiame gyvenimo laikotarpyje vaikai ima suvokti save kaip atskiras asmenybes, intensyviai domisi aplinka ir yra itin kalbūs. Tėvų skyrybos jiems gali būti labai sunkus išgyvenimas, ypač jei tenka keisti gyvenamąją vietą.

Daugybė tyrimų, atliekamų visame pasaulyje, patvirtina, kad vaikai iš išsiskyrusių šeimų turi daugiau elgesio, emocinių sveikatos, mokymosi problemų nei vaikai iš pilnų šeimų. Atrodo, kad vaikų psichologinę gerovę lemia ne tik pats skyrybų faktas. Dar gerokai prieš tėvų oficialias skyrybas ir po jų vaikai patiria nemažai neigiamų išgyvenimų. Vis dažniau psichologai skyrybas ima vertinti ne kaip įvykį, o kaip šeimos keitimosi procesą, susidedanti iš kelių etapų. Jau prieš skyrybas tarp sutuoktinių tarp sutuoktinių būna daugiau konfliktų ar tarpusavio bendravimo sunkumų. Dveji treji metai po skyrybų – kritinis periodas, kai pasikeitus šeimos sudėčiai, keičiasi vaiko kasdieninis gyvenimas: įprasti pomėgiai, šeimos tradicijos, laisvalaikio leidimas, kartais finansinės galimybės ir kitos sąlygos. Taigi įtakos problemų atsiradimui turi ne tik pačios skyrybos, kiek visi kiti su jomis susiję dalykai. Skyrybų procesas gali prasidėti dar prieš tėvams išsiskiriant. Todėl vaikai, kurių tėvai išsiskiria, jau prieš tai išgyvena daugiau konfliktinių situacijų nei tie vaikai, kurių tėvai nesiskiria. Kai kurie psichologai taip pat pabrėžia, kad tėvai, kurių santuoka vėliau baigiasi skyrybomis, dažniau susiduria su įvairiais sunkumais: alkoholizmu, narkomanija, fizine ar emocine prievarta, nesutarimais dėl lyčių vaidmenų ir kitais nesklandumais. Šitų dar iki skyrybų esančių žalingų veiksnių reikšmingumą patvirtina išsamūs tyrimai.

Sako, skyrybos, kaip ir didesnis konfliktai, prasideda nuo smulkmenų. Dažnai besiskiriantys galvoja visiškai priešingai nei įsimylėjėliai – ne aukština vienas kito savybes ir dorybes, o menkina ir lyg save įtikinėja, kad ras geresnį, o štai su šita (ar šituo), tai jau neįmanoma gyventi. Dažniausiai besiskiriantys daro vieną esminę klaidą – galvoja apie save ir savo egoistinius tikslus. Tačiau jie nepagalvoja, kas bus paskui, nepamąsto, kad jie susidurs su ne šiaip kalte ir nemalonumu tik priverstinai bendrauti su antrąja puse. Jie kažkaip turės paaiškinti vaikams, kodėl tėvai – mažesniųjų akyse tiesiog dievybės, o paauglių gyvenime būtini ramsčiai – staiga ima ir griauna jų gyvenimą, traiško jų pasaulį, kuriame jiems buvo taip saugu. Negi jiems pakaks pasakyti, kad tai – tik dėl to, kad mama nepatinka tėčiui arba tėtis – mamai? Ir kai pamatysit klausiamas vaiko akis, tada Jus užpuls tokia gėla ir kaltė, kurios neatsikratysit labai ilgai. Kartais ir iki dienų galo. Kas dar netikit, paskaitykit ištrauką iš vienos geros knygos apie tai. Tikiuosi, kad paskaičiusiems šią ištrauką sumažės noras skirtis bent jau dėl šios priežasties.

„Mano tėvai skiriasi“. Tokią frazę paskutiniu metu girdime vis dažniau ir dažniau. Kokios viso to priežastys? Kodėl žmonės, kurie prisiekia amžiną meilę Dievo akivaizdoje, vėliau nutaria, jog jiems ne pakeliui? Kas nutinka, dėl ko nepakanka vietos po vienu stogu? Prieš porą dienų teko kalbėtis su savo drauge, kuri daugiau nei 10 metų yra išsiskyrusi ir viena augina paauglę dukrą. Ištekėjo ji būdama labai jauna, galvą apsuko gražuolis vaikinas, kuris netikėtai jai pasipiršo. „Sutikau, nes jį mylėjau. Atrodė, jog tai mano gyvenimo meilė, mano žmogus. Susilaukėm vaikučio, o vėliau prasidėjo barniai. Pykomės dėl visko: aš norėjau savaitgalius leisti namuose, jis norėjo žvejoti. Aš – nuvažiuoti pas tėvus, jis – iki išnaktų dirbdavo. Vaiką prižiūrėjau viena. Gyvenome toli nuo artimųjų, todėl niekas neateidavo į pagalbą. Geriausias variantas mums abiems atrodė skyrybos.“ Tokiais atvejais sunku ir įsivaizduoti, kad šeima galėtų gyventi kartu. Atsiranda trintis, nesusikalbėjimas. Galų gale, nebesutampa interesai. Ištekėjusi ir pagimdžiusi, moteris surimtėja, pasikeičia jos pažiūros į ją supantį pasaulį. Vyrui tai gali pasirodyti keista, mat linksmybės ir vakarai draugų kompanijoje taip lengvai išnykti iš jo pasaulio negali. „Viena auginu dukrytę. Matau, kaip jai trūksta tėčio. Jie kartais susitinka. Jis turi kitą šeimą, sūnelį, tačiau Margaritos neatstumia ir ją myli“. Tik ar pakanka mergaitei meilės bei šilumos? Tipiška situacija.

Savaitgaly pabuvojau Šilalėje. Smagu grįžti į namus iš Vilniaus, pailsėti kelias dienas, atsipūsti. Ir šiaip, namie juk smagiau. Tačiau vis dėl to grįžau šiek tiek nusiminęs, na gal labiau susimąstęs, o ne nusiminęs. Nenutiko nieko blogo, nesmagaus, tiesiog netyčia taip išėjo, kad teko pasiklausyti žmonių pasakojimų apie mūsų kasdieninio gyvenimo realijas. Aišku, nieko per daug negirdėto nesužinojau, bet kai viską girdi iš pirmų lūpų, tai viskas skamba ir atrodo šiek tiek kitaip. Vienas dalykas mane itin sudomino – skyrybos. Ne tas faktas, kad Lietuvoje jų įvyksta daugiau nei kitose šalyse, kad žmonės kartu “pratempia” vos kelis metus, tačiau kaip vyksta šis procesas. Skyrybos ganėtinai normalus reiškinys šiuolaikinėje visuomenėje: natūralu, kad pagyvenus kažkiek laiko pamatai, kad žmogus turi savybių, kurios tau itin nepriimtinos, netikėtai pamilai kitą ar dar dėl kažkokių priežasčių nebeįmanoma kurti bendro gyvenimo. Na ką jau padarysi, nutiko taip nutiko, gyvenimas tuo gi nesibaigia ir viską reikėtų pasistengti užbaigti kuo civilizuočiau. Deja, daug kam tai nepavyksta, priešingai – viską pasistengiama užbaigti kuo “įspūdingiau”. Juk iš esmės viską įmanoma padaryti paprastai: elementarus teisminis procesas, turto dalybos, tik sudėtingiau, jei yra vaikai, tačiau labai norint ir pasistengus pamiršti nereikalingus principus įmanoma ir tai išspręsti taikiai ir racionaliai. Vis dėl to, mūsų šalyje tai dar šioks toks stebuklas.

Vaikas gali užaugti laimingu, savim pasitikinčiu žmogumi, sugebančiu sukurti konstruktyvius santykius su aplinkiniais, tik sveikoje, darnioje šeimoje. Prisimenate klasiko žodžius, kad visos laimingos šeimos laimingos vienodai, o visos nelaimingos šeimos nelaimingos skirtingai? Norime priminti, kad viena iš pagrindinių šeimos funkcijų – suteikti būtiną emocinį palaikymą visiems jos nariams. Vadinasi, nedarnioje šeimoje suaugę turi peržiūrėti savo tarpusavio santykius ir padaryti juos sveikesniais. Tam yra daug galimybių, bet dažniausiai pakanka nuoširdaus sutuoktinių noro pakeisti savo santykių kokybę, apsvarstyti visus įmanomus bendros ateities variantus ir pasirinkti tai, kas tenkintų juos abu. Neskubėkite skirtis. Jeigu jūs neišspręsite savo problemų su šiuos partneriu, jums teks spręsti tokius pačius uždavinius su kitu. Jeigu jūs nesiskiriate, nedelsdami išspręskite jūsų gyvenimo situaciją: kuo anksčiau pradėsite tuo rūpintis, tuo daugiau turėsite galimybių, kad pasiseks. Nepamirškite, kad šeimoje auga vaikas. Jis turi teisę į laimingą vaikystę. Tačiau neverta išsaugoti nepakitusios nesėkmingos santuokos dėl vaikų, kaip tai daro daugelis. Skyrybos vaiką paveikia taip pat neigiamai, kaip tėvų barniai ir įtampos atmosfera šeimoje. Bet kuo ilgiau šeimoje trunka nesantaika, tuo didesnis jos neigiamas poveikis vaikui. Berniukai kenčia labiau negu mergaitės.

Turbūt nereikia nė sakyti, kad prirašyta daugybė knygų ir atlikta daugybė tyrimų apie tai, kokios yra ilgalaikės skyrybų pasekmės vaikams. Kai kurių psichologų nuomone, skyrybos ir jų padarinys –vaikų gyvenimas tik su vienu iš tėvų – negrąžinamai sugadina jų gyvenimus. Kiti mano, kad išsiskyrusių tėvų vaikai neišgyvena jokių ilgalaikių pasekmių. Tikriausiai tiesa yra kažkur per viduriuką. Nelygu skyrybos, nelygu vaikas. Kodėl berniukai? Todėl, kad nepaisant to, kad abi gyvųjų būtybių gimtys lyties atžvilgiu (moteriškoji ir vyriškoji) šiais laikais visais įmanomais būdais siekia lygios padėties tiek visuomenėje, tiek šeimoje, lyčių skirtumai egzistuoja. Todėl, kad berniukai dažnai šiek tiek kitaip reaguoja į tėvų skyrybas, negu mergaitės. Galiausiai dėl to, kad kiekviena lytis nusipelno šiek tiek išskirtinio dėmesio. Taigi idealiame pasaulyje berniukas gyvena su mama ir tėte, jaučiasi svarbus, reikalingas, augdamas įgyja įvairiausių gebėjimų ir kompetencijų. Kai tėvai išsiskiria, tas „idealus“ pasaulis sugriūva (beje, vien tai, kad tėvai gyvena kartu, dar nereiškia, kad vaikas auga idealiomis sąlygomis). Tačiau ar jis sugriūva visiems laikams? Daug žmonių mano, kad išsiskyrusių tėvų vaikai neturės normalios santuokos. Netiesa. Mičigano universiteto (JAV) atliktas tyrimas su 6 000 suaugusiųjų parodė, kad 43 proc., kurių tėvai išsiskyrė jų vaikystėje, yra laimingai susituokę.