| | |

„Gender Loops” ir prezidento rinkimai

Dar neišdilo iš atminties dramatiška dviejų dainininkių kivirčo istorija su nulaužtu nagu ir gerai suplanuotomis politinėmis pasekmėmis. Istorija, plačiai nušviesta TV ekranuose bei naujienų portaluose nustelbė rinkiminę kampaniją į parlamentą. Tradicinės partijos pasigedo rinkėjų balsų, kuriuos prognozavo įvairūs tyrimai ir apklausos. „Netikėtai”, nemažą dalį balsų surinko visiškai „šviežia” partija. Nauji rinkimai ir naujos idėjos kaip juos pakreipti reikalinga linkme. Sukuriamas naujas įvykis, nustelbiantis praėjusį. Nepaslaptis, kad prezidentinės rinkiminės kampanijos favoritei galima pakenkti tik dviems atvejais: 1. Pačių rinkėjų abejingumas „Ko eiti balsuoti jei ir taip aišku kas laimės”. 2. Informacija apie kandidatę, kurioje atsispindės masių įsisavintas BLOGIS. Pirmąjį atvejį, atsižvelgiant į tautos lūkesčius, su šūkiais „Mums reikia Tavo balso” galima nesunkiai suvaldyti. Sudėtingiau su antruoju. Pradinis šio scenarijaus etapas jau atliekamas labai profesionaliai. Naudojama „auksinė” socialinio konflikto taisyklė „Išorinis priešas sustiprina organizacijos/ visuomenės/ tautos struktūrą”. Ši taisyklė veikia įtaigiai, sutelkia kovai, nukreipia energiją reikalinga linkme. Scenarijus klasikinis. Signalas atėjo iš liaudies. „Visuomeninės organizacijos atstovai pasipiktino…. Paprašė išsiaiškinti… Pasiteisinti… Ministrai sureagavo… Pagrasino pasikviesti į talką prokurorus…Nubausti kaltininkus…. Patikino, kad „Gender Loops” metodika nebuvo taikoma darželiuose.

| | |

Tūkstantmečio prezidentas

Lietuvos prezidento rinkimai 2009 metais yra svarbiausi Lietuvai rinkimai iš visų, kurie yra vykę Lietuvoje. Jiems rengiamasi, tačiau tikriausiai neužtenkamai, kadangi niekas nėra pažymėjęs, kad rinkimai bus neprilyginami jokiems kitiems. O jie bus svarbūs ir pasauliniu lygiu. Lietuva yra Europos kontinento centras, Europa yra kaip ir viso pasaulio centras. Taigi, Lietuva patenka kaip ir į pasaulio centrą. Šiais metais susidaro ne tik geografinės, bet ir istorinės aplinkybės padaryti Lietuvą pripažinta valstybe. Tinkami rinkimai šią aplinkybę sustiprintų. Šis tas jau nuveikta. Lietuvos darymo vos ne kosminio svarbumo valstybe procesai prasidėjo tuoj po to, kai Vilniaus miesto danguje sušvietė fejerverkai tokie ryškūs, kad turėjo būti matomi iš kosmoso. Tačiau būsimais prezidento rinkimais nesididžiuojama. Pastebėta, kad pretendentai į prezidentus iki šiol kaip ir slapstosi. Gal jie aptiko, kad aplinkybės pernelyg svarbios ir nutarė neiti į pirmas gretas. Tikisi, gal bus išvestas į pirmą planą žmogus, turintis didesnių atitikimų. Tinkamai apibrėžtos pretendentinės aplinkybės yra tas kontekstas, kuriame galima būtų pastebėti labiausiai priimtiną būsimą kandidatą. Jis tikriausiai turėtų būti mokslingas, kompetentingas, kultūringas, pripažįstantis teisėtumą santykiuose. Žinių visuomenė apibrėžiama kaip visuomenė, kurioje žmonės turi didelę žinių apimtį, o ne yra pasirengę sužinoti visus svarbiausius dalykus, įpareigodami kitus, kad šie jiems pasakytų.

| | |

Prezidentas pagal konstituciją

Lietuvos Respublikos konstitucija apibrėžia Respublikos prezidento teisines aplinkybes. Jas interpretuoja prezidentas, sutinkamai su asmeninėmis savybėmis, vyriausybė ir seimas, sutinkamai su valdžių atskyrimo principu, tauta, sutinkamai su tautiškumo išsaugojimo tikslais, konstitucinis teismas, sutinkamai su peržengimų draudimais. Prezidento teisinių aplinkybių interpretavimas, sutinkamai su asmeninėmis prezidento savybėmis, yra esmingiausias valstybės santykiuose. Kiekvienas prezidentas pasirenka iš konstitucijos tas aplinkybes, kurios jo nuomone svarbiausios, o kitos atitenka būsimam prezidentui, kuris tam tikrais atvejais ir išrenkamas tam, kad sutvarkytų neišnaudotų esamojo prezidento galimybių dalykus. Tenka apibrėžti atstovavimo temą. Prezidento institutas atstovauja valstybę, tačiau nėra apibrėžta, ar pirma atstovauja pačiai valstybei, ar užsienio valstybėms. Atsakymas yra tikriausiai apibrėžtinas, kad prezidentas atstovauja visų pirma valstybei, kai valstybė stipri, ir turi atstovauti visų pirma užsienio valstybėms, kai valstybė silpna. Stiprinti valstybę turėtų būti vienas svarbiausių prezidento veiklos savybių. Sutinkamai su šia aplinkybe prezidentas skiria valstybinius apdovanojimus žmonėms, kurie savo veikla darė Lietuvos valstybę stipria mokslinėmis, kūrybinėmis, ūkinėmis, teisinėmis galimybėmis. Valstybės apdovanojimais pripažinti asmenys sudaro valstybės branduolį.

Realybės šou „Prezidentas“
| | |

Realybės šou „Prezidentas“

Nors iki Lietuvos prezidento rinkimų liko vos keli mėnesiai, nė viena politinė partija dar nepaskelbė savo kandidatų į valstybės vadovus. Iš to galima daryti bent dvi išvadas. Pirma – pas mus politinėmis partijomis nepasitikima ne be reikalo, nes jos neatlieka vienos svarbiausių savo pareigų – būti visuomeninio gyvenimo sanitaru. Į bet kokias renkamas pareigas pretenduojantis asmuo pirmiausia turėtų atsiskleisti partijoje. Ir tada su aiškiai suformuluota programa, su savo patarėjų komanda, jau žinomais privalumais ir trūkumais pasirodytų rinkėjams. Kuo ilgiau bendraujama su tauta, tuo kandidatas geriau pažįstamas. Lietuvos politikai tikriausiai galvoja, kad paskutinę akimirką pasirodžiusiam kandidatui netikėtumo momentas suteikia papildomo žavesio. Politinės rinkodaros požiūriu tai gal teisinga – sumaniai reklamuojama nauja politinė prekė pas mus neblogai perkama, ką liudija darbiečių ar prisikėlėlių patirtis. Tačiau tai tik politinio nebrandumo ženklai, rodantys elementaraus padorumo stygių. Antra vis atidėliojamo kandidatų kėlimo išvada būtų tokia – galbūt Lietuvos prezidento postas iš tikrųjų nėra toks svarbus, kaip kad norima vaizduoti. Akivaizdu, kad prezidento rinkimo būdas – visuotinis balsavimas – neatitinka labai jau ribotų valstybės vadovo galių. Vienas Lietuvos politinio gyvenimo patriarchų yra gražiai pasakęs: „Svajonė būti prezidentu dažnam susuka galvą. Ir man taip buvo…“.

Kas turėtu rinkti prezidentą?
| | |

Kas turėtu rinkti prezidentą?

Prezidentas mūsų politinėje sistemoje atlieka balanso, pusiausvyros tarp įvairių politinės galios centrų vaidmenį. Lietuva pernelyg maža šalis, kad jai vadovautų didelių galių turintis prezidentas, kaip JAV ar Prancūzijoje. Dabar Konstitucijoje numatytų galių visiškai pakanka, kad prezidentas būtų svari figūra mūsų politiniame gyvenime, ypač turint galvoje, kad politinių jėgų išsidėstymas, Seime dažnai būna tikrai fragmentiškas. Juolab matant mūsų visuomenės fragmentiškumą, sunku tikėtis, kad ateityje bus kitaip. Jei būtų atsižvelgta į politikų, politologų siūlymus, rinkti prezidentą Seime, tai šis pusiausvyros taškas būtų pažeistas. Ar šie pasiūlymai nereiškia ir to, kad politikai norėtų “kišeninio prezidento”? Įsivaizduokime, kad, kaip siūlo ne vienas, prezidentą renka Seimas. Tokiu atveju valstybės vadovas atstovautų tik valdančiajai daugumai, nes be jos pritarimo negalėtų būti patvirtinta jokia kandidatūra. Būtent patvirtinta, nes šis postas taptų ilgų derybų, užkulisinių sandorių objektu, ir kalbos apie rinkimus būtų tik formalumas, kaip dabar vyksta su Seimo pirmininko rinkimais. Rezultatas nesunkiai prognozuojamas: prezidentu taptų Viktoro Muntiano, Artūro Paulausko, Arūno Valinsko sukirpimo veikėjas, neturintis didelio autoriteto tiek tarp gyventojų, tiek tarp pačių politikų. Pavyzdžiui, ar tokia rinkimų tvarka sumažintų Rusijos įtaką? Abejonių yra užtektinai. Juk daug lengviau yra susitarti su kelių partijų lyderiais, nei apkvailinti du milijonus piliečių.

Kokį prezidentą (-ę) išsirinks HOMOFOBIŠKOJI tauta?
| | |

Kokį prezidentą (-ę) išsirinks HOMOFOBIŠKOJI tauta?

Jeigu prezidento rinkimai įvyktų šiandien, tai juos laimėtų eurokomisarė Dalia Grybauskaitė. Tokiomis antraštėmis mirga žiniasklaida ir „pranašingieji“ sociologai, gyvenantys ir besikraunantys turtus iš šių pranašysčių. Kuo taip Lietuvos žmones, tiksliau tą grupę, kuri dalyvavo sociologinėse apklausose (prisiminkite, kiek iš jūsų kada patekote į tokias apklausas, kuriose paprastai dalyvauja keli šimtai „statistinių išrinktųjų“) „pavergė“ ši „geležinė ledi“, kartais palyginam net su Margaret Tečer? Aš vis pagalvoju, kuo Dalia Grybauskaitė taip pavergė tautą, kad tapo jos lūkesčių išpildytoja – juk prezidentas yra vienintelis žmogus Lietuvoje, kuriam mandatą suteikė visi piliečiai. Sutinku, kad Dalia Grybauskaitė padarė sėkmingą asmeninę karjerą Briuselyje, Lietuvos ekonomikos kilimo pradžioje vadovavo šalies finansams. Ji susikūrė stiprios moters įvaizdį, atitinka europinius ir TransAtlantinius (suprask už Atlanto yra Meksika ir mums labai svarbu atitikti jos kriterijus, tiesa dar už Atlanto yra ir Kuba, ir JAV…) saugumo reikalavimus. Tačiau ką eurokomisarė davė Lietuvai, mūsų šalies žmonėms? Ar ji sugebėjo mus apginti nuo KRIZĖS? Ar padėjo išsikovoti, kad nebūtų uždaryta veikianti atominė elektrinė iki bus pastatyta nauja? Ar apgynė mus nuo augančių šilumos ir elektros kainų, LEO monopolio? Ar užtarė mus prieš padidėjusių mokesčių baubą? Perspėjo dėl nekilnojamojo turto burbulo?