Mokslai

Hildė visiškai pritarė Sofijai ir Albertui, kad žaidime šešėliais jis leidžia sau kiek per daug. Net jeigu ir sugalvojo Albertą ir Sofiją, nereiškia, kad galima piktnaudžiauti valdžia. Vargšė Sofija ir vargšas Albertas! Jie tokie pat bejėgiai atsispirti majoro vaizduotei, kaip kino ekranas bejėgis pasipriešinti filmo demonstruotojui. Žinoma, Hildė iškrės tėčiui pokštą, kai jis grįš namo! Mintyse ryškėjo gudraus plano apmatai. Hildė priėjo prie lango ir pažvelgė į įlanką. Buvo jau beveik dvi valandos. Ji atidarė langą ir pašaukė valčių pašiūrės pusėn:

Kodėl lyja lietus, Sofija? Mokykloje tikriausiai mokeisi: lietus lyja todėl, kad vandens garai debesyse atvėsta ir kondensuodamiesi tampa vandens lašais, kurie dėl traukos jėgos krenta žemėn. Aristotelis tam pritartų linksėdamas galva. Tačiau pridurtų, kad tu paminėjai tik tris priežastis. "Medžiaginė priežastis" yra ta, kad konkretūs vandens garai (debesis) susidarė būtent tuomet, kai atvėso oras. "Veikiamoji priežastis" yra tai, kad vandens garai atšąla, o "formalioji priežastis" - kad vandens "forma", arba prigimtis, yra pliaupti žemėn. Jeigu šioj vietoj sustotum, Aristotelis dar pridurtų, esą lyja todėl, jog augalams ir gyvūnams reikia lietaus vandens, kad jie galėtų augti. Tai jis ir vadina tikslo priežastimi. Kaip matai, Aristotelis iškart suteikė lietaus lašams gyvenimo užduotį, arba "siekinį".

"Keista, - stebisi jaunuolis, bandydamas iš naujo skaityti laidotuvių sceną, kuria prasideda pasakojimas. - Jau beveik metai, kai pradėjau šią knygą, bet daugiau kaip kelių puslapių negaliu įveikti". Nepavyksta susikaupti, nors greta ir nėra jam trukdančio karaliaus. Vaikinas vis dar dvejoja, - jam sunku apsispręsti. Dabar jis supranta vieną svarbią tiesą: sprendimai tėra tik ko nors pradžia. Darydamas sprendimą, žmogus iš tikrųjų pasineria veržlion srovėn, kuri jį nuneša ten, kur sprendimo akimirką jis net nenujautė atsidursiąs. "Kai nusprendžiau vykti ieškoti savojo lobio, neįsivaizdavau, kad dirbsiu krištolo krautuvėje, - mąsto jis, stengdamasis pagrįsti savo išvadas. - Taip ir šis karavanas - jis gali puikiai atitikti mano sprendimą, bet jo kelionė tebėra paslaptis".

Juntamasis pasaulis pateikia analogiją mąstomajam pasauliui pažinti. Juntamasis pasaulis - mąstomasis pasaulis - Dievas, - toks sielos kopimo kelias; pirma reikia patikrinti sielos sveikatą VIII, 15
a) Augustinas trokšta pažinti vien save ir Dievą, bet jį jaudina baimė netekti mylimų draugų, kūno skausmai ir mirties baimė IX, 16
b) Augustinas negeidžia tunų, aukštų pareigų, žmonos X, 17
c) tačiau geistų viso to, jei būtų naudinga Rlosofiniam gyvenimui mylimų draugų bendrijoje. Augustinas dar tik apsveikęs XI, 18-19

Visas aukštasis lavinimas Vokietijoje stokoja pagrindinio dalyko: tikslo ir priemonių tikslui pasiekti. Kad auklėjimas, švietimas - o ne "imperija" - yra savaime tikslas, kad šiam tikslui pasiekti reikalingi auklėtojai, o ne gimnazijų mokytojai ir universitetų mokslininkai,- tai užmiršta... Reikalingi auklėtojai, kurie būtų patys išauklėti, reikalingos didžios, kilnios sielos, atsiveriančios kiekvieną akimirką, atsiveriančios žodžiu ir tylėjimu, reikalinga brandi, maloni kultūra, - o ne mokslingi chamai, kuriuos, tarsi kokias "dvasios žindyves", jaunuomenė randa gimnazijoje ir universitete. Atmetus išskirtines išimtis, stokojama auklėtojo, pirmosios auklėjimo prielaidos: iš čia kyla vokiečių kultūros nuosmukis.- Viena toki rečiausių išimčių yra mano garbusis draugas Jakobas Burckhardtas iš Bazelio: pirmiausia jam Bazelis turi būti dėkingas už prioritetą humanistikoje.- Vienintelis dalykas, ko iš tikrųjų pasiekiama Vokietijos "aukštosiose mokyklose", yra brutali dresūra, kurios tikslas - per kuo trumpesnį laiką kuo daugiau jaunų žmonių padaryti tinkamais, tinkančiais išnaudoti valstybės tarnais.

Su didžia pagarba aš darau išimtį Heraklito vardui. Kai kitų filosofų armija atmetė juslių liudijimą, kadangi jos rodė įvairovę ir kaitą, jis atmetė tą liudijimą, nes jos rodė daiktus, tarsi jie turėtų trukmę ir vientisumą. Ir Heraklitas nuskriaudė jusles. Jos nemeluoja nei taip, kaip manė elėjiečiai, nei taip, kaip tikėjo jis,- jos apskritai nemeluoja. Ką mes padarome iš jų liudijimo, tai pirmąkart sukuria melą, pavyzdžiui, vienio melą, daiktiškumo, substancijos, trukmės melą... "Protas" yra priežastis, lemianti tai, kad mes falsifikuojame juslių liudijimą... Tačiau Heraklitas amžinai teisus sakydamas, kad būtis yra tuščia fikcija. "Regimasis pasaulis" yra vienintelis: "tikrasis pasaulis" - tik primeluotas...

Ir kai po tos nakties išaušo rytas, Zaratustra iš guolio savo tuoj pašoko, apjuosė strėnas juosta ir iš olos savos išėjo, toks švytintis, stiprus, lyg ryto saulė, kuri iš už tamsių kalnynų teka. "Tu šviesuly didysis,- prabilo tais pačiais jis žodžiais, kuriuos kadaise buvo sakęs,- skvarbi akie tu laimės, kokia gi tavo laimė būtų, jei neturėtum t ų, kuriems siunti tu šviesą savo! Ir jei landynėse jie pasiliktų, kai tu jau nebemiegi, kai tu jau ateini ir dalini, ir dovanoji,- kaip gėda tavo išdidi rūstautų! Tiek to! Jie dar į aki tebeduoda, šitie didžiųjų siekių žmonės, kai aš esu pakilęs; ne jie tikrieji mano pasekėjai ! Ne jų čionai kalnuos aš laukiu. Aš savo darbo noriu imtis, į savo dieną žengti, bet nesupranta jie, kas ženklus mano rytmečio sudaro, o žingsniai mano - jiems nereiškia pabudimo šauksmo.

Ir savo mintyse paskendęs, Zaratustra tolyn per girių glūdumas keliavo, vis leisdamasis nuo kalnų žemyn, pro liūnus ir pelkynus; ir kaip dažnai nutinka žmogui, kurs eidamas sunkius apmąsto dalykus, taip ir Zaratustra netyčia užmynė ant žmogaus kažkokio. Ir štai iš karto tiško jam į veidą skausmingas riksmas, du keiksmai nešvankūs ir dvidešimt plūdimo žodžių: todėl jis, išgąsčio pagautas, iškart lazda savąja užsimojo ir užmintajam dar kelis sykius sudrožė. Bet tuoj jis susigriebė; ir jo širdis nusijuokė iš tos kvailystės, kurią ką tik padaręs buvo. "Atleisk,- pasakė užmintajam, kuris supykęs kėlės jau ir sėdos,- atleisk ir išklausyk pirma palyginimo vieno. Kaip pasitaiko keliauninkui, kuris apie tikslus bei ateitį užsisvajojęs eina ir gatvėj nuošalioj už miegančio užkliūna šuns netyčia, ramiai sau gulinčio saulutėj: - ir jiedu tuoj pakyla, prieš vienas antrą šoka, lyg priešai mirtini jie būtų, abu be galo išsigandę: ir mums va šitaip atsitiko.

O, tu dangau viršum manęs skaistusis! Gilusis tu! Šviesos bedugne! Kuomet žvelgiu aš į tave, man dieviški geismai vien šiurpą kelia. Pakilt aukštybėn tavo - tai mano giluma! Tavoj skaistybėj pasislėpti - tai mano nekaltybė! Kaip Dievą jo grožybė gaubia, taip tu slepi žvaigždes savąsias. Tu nekalbi: tu šitaip išmintį man savo skelbi. Tylus man šiandien patekėjai viršum audringos jūros; tavoji meilė, gėda tavo audringai mano sielai apreiškimą skelbia. Kad atėjai gražus, dailingas, į savo grožį susisupęs, kad man kalbi be balso, neslėpdamas tu išminties savosios: O, kaip man neatspėti visko, kas sieloje tavoj yra gėdinga! Prieš saulei tekant pas mane tu atėjai, tą žmogų vienišiausią.

Kai pavakarę, vieną Zaratustra su mokytiniais savo per girią ėjo ieškodamas gaivaus šaltinio, staiga pateko jis į pievą žalią, kurią nuo vėjo slėpė aplinkui augę medžiai ir krūmokšniai: čionai merginos šokį šoko. Bet kai jos Zaratustrą atpažino, iškart sustojo visos; o jis su draugišku šypsniu arčiau priėjo ir šitaip tarė: "Nemeskit šokusios, merginos mielos. Ne koks trukdytojas piktu žvilgsniu pas jus atėjo ir ne merginų priešas. Esu aš Dievo užtarėjas, ginu aš jį nuo velnio: o šis yra dvasia sunkybės. Ir kaip galėčiau aš, o jūs lengvutės, būt priešas šokių dieviškųjų? Arba nemėgt merginų kojų su nuostabiais kulkšniukais? Esu giria, teisybę sakant, tamsi paunksmė medžių, bet kas tamsos manos nebijo, tas ir rožynų ras po kiparisais mano. Jis ras ir mažąjį dievuką, kuris merginoms pats mieliausias: jis prie šaltinio guli ramus, akis užmerkęs.

Prie artimo jūs linkstat ir žodžių tam gražių pateisint turit. Tačiau sakau aš jums: ta jūsų meilė artimui yra tik meilė negera, kuria save jūs mylit. Kuomet pas artimą jūs bėgat, iš tikro nuo savęs jūs sprunkat ir norit dar iš to dorybę padaryti: bet permatau aš kiaurai "savęs tą auką" jūsų. Juk Tu yra už Aš senesnis; jisai šventu paskelbtas, bet Aš - toli gražu dar ne: todėl žmogus prie artimo ir glaudžias. Ar aš kviečiu jus artimą mylėti? Aš patariu verčiau nuo jo tik bėgti ir savo meilę tolimajam skirti! Už meilę artimui vertė didesnė mylėti tolimą ir tą, kuris ateina; tačiau daiktams pasaulio ir vaiduokliams vertesnė meilė man yra nei meilė žmogui. Vaiduoklis tas, o, broli mano, kurs iš paskos tau bėga, yra gražesnis už tave; kodėl neduodi kūno jam ir kaulų savo? Bijaisi jo, todėl pas artimą ir mauni.

Kai trisdešimties metų Zaratustra sulaukė, paliko tėviškę jis savo ir ežerą gimtinės ir pasitraukė sau į kalnus. Čionai patyrė jis palaimą dvasios ir vienatvės ir dešimt metų jam tai nepabodo. Bet štai galop Zaratustra pajuto, kaip jo pasikeitė širdis,- ir vieną rytą jis pakilo auštant, prieš saulę atsistojo ir taip į ją prabilo: "Tu šviesuly didysis! Kokia gi būtų tavo laimė, jei neturėtum tų, kuriems siunti tu šviesą savo! Tu dešimt metų kildavai į aukštį ties landyne manąja: tau būt įgrisę šviest ir kelią šį keliauti, jei čia manęs nebūtų buvę, erelio ir gyvatės mano. Bet mes čia laukdavom tavęs kiekvieną rytą, priimdavome tavo šviesą gausią ir siųsdavom už tai palaiminimo ženklą. Ir štai! Man išmintis manoji įkyrėjo, kaip bitei tai kuri medaus per daug pririnko,- man rankų reikia tų, kurios į žmones tiesias.