Mokslai

Kuomet pas žmones aš buvau nuėjęs, radau juos sėdinčius ant išdidumo seno: visi jie buvo įsikalę; kad jau seniai jiems aišku, kas žmogui gera ir kas bloga. Ir senas, nuobodus dalykas atrodė kalbos jiems apie dorybę; o kas gerai miegot norėjo, tasai, prieš eidamas į guolį, dar pakalbėdavo truputį tiek apie "gėrį", tiek apie "blogį". Ir išblaškiau aš mieguistumą šitą, kuomet paskelbiau tokią mintį: kas gera ir kas bloga, to dar nežino niekas - nebent tiktai kūrėjas! Tačiau tik tas yra kūrėjas, kas žmogui tikslą kuria, o žemei - prasmę duoda ir ateitį nubrėžia: tik toks žmogus pajėgia nustatyti, kas gera ir kas bloga. Ir aš kviečiau juos išvartyti senąsias katedras ir visa, kur tik yra sėdėjęs anas senasis išdidumas; aš juoktis juos kviečiau ir iš dorybės mokytojų jų didžiųjų, ir iš šventųjų ir poetų, ir iš pasaulio atpirkėjų.

Yra sala, ji jūroj plyti - ten netolies, kur salos Zaratustros palaimingos,- o joj vulkanas nuolat rūksta; apie tą salą žmonės šneka, ir ypač moterėlės senos, jog ji, lyg milžino ola, ties požemio pasaulio vartais sliūgsi: o per vulkaną patį einąs žemyn ten takas siauras, kuris prie vartų šio pasaulio veda. Ir taip nutiko, taip įvyko, kad tuo laiku, kai salose palaimos Zaratustra buvojo, prie tos salos, kurioj vulkanas smilko, atplaukęs laivas inkarą nuleido, o įgula krantan išlipo ir triušių pamedžiot nuėjo. Tačiau pietų artėjant metui, kai kapitonas ir jo žmonės laive vėl susirinkę buvo, staiga visi išvydo žmogų, kurs oru tiesiai į jų pusę ėjo, ir balsas nežinia iš kur kalbėjo aiškiai: "Jau laikas! Jau pats laikas!" Ir kai vaiduoklis šis visai arti atslinko - jis greit, lyg koks šešėlis, pro juos praskrido ta linkme, kur rūkstantis vulkanas matės,- tuomet tiktai jūreiviai atpažino, suglumę visiškai, jog šičia Zaratustros būta; nes jį visi jau buvo matę, išskyrus patį kapitoną, ir jie mylėjo jį, kaip žmonės visad myli: kai meilės ir drovumo lygiom dalim sudėta esti.

Nuo figos medžių vaisiai krenta, prinokę jie ir saldūs; ir kai jie plumpteli ant žemės, žievė jų raudona vis sprogsta. Šiaurys esu subrendusioms aš figoms. Štai taip, bičiuliai mano, lyg figos krenta jums ir mokymai manieji: tad gerkit jūs dabar jų sultis ir valgykit jų mėsą saldžią! Aplinkui jau ruduo, giedra padangė ir popietis ankstyvas. Pažvelkite, kokia aplink gausybė! Ir iš gausos šitos gražu žiūrėt į jūrų tolius. Kadaise žmonės sakė "Dievas!" - kai žvelgė jie į jūrų tolius; o va dabar aš "Antžmogis!" sakyt jus mokau. Bet Dievas - tai tiktai spėjimas; o aš gi noriu, kad spėjimas jūsų toliau nesiektų nei valia jūs kuriamoji.

Pamatė Zaratustros akys, kad vengia jo kažkoks jaunuolis. Ir kartą, kai pavakariais Zaratustra sau vienas vaikščiojo po kalnus, kurių aplinkui miestą, vadinamą "Žalmargė karvė", tiek buvo daug ir didelių, pamatė jis jaunuolį šitą, besėdintį prie medžio ir žvelgiantį pavargusiu žvilgsniu į slėnį. Priėjęs palietė jis medį, kur šis žmogus sėdėjo, ir taip į jį prabilo: "Jei medį šį aš savo rankom papurtyti norėčiau, iš to man nieko neišeitų. O vėjas juk, kurio nematom, kankina, lanksto jį, kaip nori. Ir mus daugiausiai ir blogiausiai ir lanksto, ir kankina rankos, kurių nemato niekas." Staiga pašoko jaunikaitis, nustebęs ir sutrikęs, ir taip į tuos žodžius atsakė: "Girdžiu aš kalbant Zaratustrą - aš ką tik apie jį galvojau."

Širdies genijus, būdingas tam didžiajam Slėpiningajam, Dievui-gundytojui ir apsigimusiam sąžinių suvedžiotojui, kurio balsas sugeba pasiekti kiekvienos sielos požeminį pasaulį, kuris nepasakys nė vieno žodžio, nemes nė vieno žvilgsnio be klastos ir vyliaus, kuris meistriškai sugeba atrodyti - ne tuo, kuo jis yra, o tuo, kas gali paskatinti jo sekėjus vis arčiau ir arčiau prie jo glaustis, kad sektų juo iš vidinių paskatų ir besąlygiškai; širdies genijus, kuris nuslopina visa, kas garsu ir savimyliška, ir moko klausyti, išlygina šiurkščias sielas ir duoda joms paragauti naujo troškimo - būti tyliomis kaip veidrodis, atspindintis gilų dangų; širdies genijus, kuris negrabią ir per daug skubančią ranką moko imti lėčiau ir švelniau;

Aš klausiausi, vėl pirmą kartą - Richardo Wagnerio Meistersingerių uvertiūros: tai prabangus perkrautas, sunkus ir vėlyvas menas, kuris didžiuojasi, kad, norint jį suprasti, reikalingi dar du gyvos muzikos šimtmečiai,- šlovė vokiečiams, kad tokia puikybė neapsiriko! Kokia syvų ir jėgų, metų laikų ir klimato juostų maišatis! Ši muzika žavi mus tai senove, tai svetimumu, tai aitrumu ir perdėtu jaunumu; ji laisva ir kartu pompastiškai tradicinė, neretai šelmiška, dar dažniau stipri ir šiurkšti,- ji alsuoja ugnimi ir gyvybe, o kartu ji tarsi glebi gelsva per vėlai prinokstančių vaisių odelė. Ji liejasi plačiai ir nevaržomai,- ir staiga - nepaaiškinamas sulėtėjimas, tarsi tarpas, skiriantis priežastį nuo padarinio, sunkulys, verčiantis mus pasinerti į svajas, beveik slogutis,- bet štai vėl liejasi ir plečiasi ankstesnis malonumų, įvairiausių malonumų, senos ir naujos laimės srautas - jame labai aiškiai jaučiamas menininko pasitenkinimas savimi, kurio jis nė nemano slėpti, stebinantis jį baimingas suvokimas, kad jis meistriškai valdo raiškos priemones, naujai įgytas ir iki šiol neišbandytas menines priemones,- regis, tai jis nori mums pasakyti.

Kol nauda, kuria vadovaujamasi moraliniuose vertinimuose, tėra bandos nauda, kol dėmesys kreipiamas tik į bendruomenės palaikymą ir amoralumo ieškoma tik ten, kur kyla pavojus bendruomenės egzistavimui,- tol dar negali atsirasti jokia "artimo meilės moralė". Tarkime, kad ir čia jau daromos šiokios tokios nuolatinės atodairos, atjautos, teisingumo, švelnumo, tarpusavio pagalbos pratybos; tarkime, jog ir šioje visuomenės stadijoje jau veikia visi tie instinktai, kurie vėliau gaus garbingus "dorybių" vardus ir galiausiai beveik susilies su "moralės" sąvoka,- vis dėlto tuo metu jie dar nepriklauso moralinių vertinimų sričiai - jie yra anapus moralės. Pavyzdžiui, geriausiais Romos laikais užuojauta nebuvo vadinama nei gera, nei bloga, nei moralia, nei amoralia; ir net jei toks poelgis buvo giriamas, tai su pagyrimu kuo puikiausiai buvo suderinama kažkokia neįsisąmoninta panieka, ypač palyginti su kokiu nors poelgiu, atliekamu visumos, res publica, labui.

Niekas taip lengvai nesutiks laikyti kokį nors mokymą teisingu vien todėl, kad jis daro žmones laimingus arba dorybingus; išskyrus galbūt tik mielus idealistus, kurie žavisi Gėriu, Tiesa, Grožiu,- tai jų prūde plaukioja visos įmanomos margos, nerangios ir geraširdės geistinybės. Laimė ir dorovė - ne argumentai. Net protingiausios sielos dažnai užmiršta, kad nelaimė ir yda - taip pat ne kontrargumentai. Kokia nors nepaprastai žalinga ir pavojinga teorija galėtų būti teisinga; iš pačios būties sąrangos galėtų kilti tai, kad ją visiškai atskleidusiojo laukia pražūtis, todėl ir dvasios stiprybė būtų matuojama pagal tai, kiek "tiesos" žmogus dar ištveria arba, tiksliau, kiek, jo manymu, būtina tiesą atskiesti, pasaldinti, pridengti, aptemdyti, iškraipyti.

Kai baltasis "Mersedesas" įvažiavo į sodą, Albertas nusitempė Sofiją į Landynę. Vėliau jie pasileido mišku Majoro trobelės link. - Greičiau! - sušuko Albertas. - Turime suspėti, kol jis nepradėjo mūsų ieškoti. - Ar jau pabėgom iš jo akiračio? - Esam pasienio zonoje. Persiyrę per ežerą, jiedu įpuolė į Majoro trobelę. Ten Albertas atidarė rūsio dangtį ir įstūmė Sofiją vidun. Viskas aptemo. Per kitas dienas Hildė toliau kūrė savo planą. Ji išsiuntė keletą laiškų į Kopenhagą Anei Kvamsdal, porą kartų kalbėjosi su ja telefonu.

Tačiau išorinė tikrovė iš pagrindų skiriasi nuo sąmonės pasaulio. Dabar Dekartas gali teigti, kad yra dvi skirtingos tikrovės formos, arba dvi "substancijos". Viena substancija yra mastymas arba "siela", kita - tįsumas arba "materija". Siela yra tik sąmoninga, ji neužima vietos erdvėje ir todėl negali būti suskaidoma į mažesnes dalis. Materija yra tik tąsi, ji užima vietą erdvėje ir visada gali būti daloma į vis mažesnes daleles, bet ji nėra sąmoninga. Pasak Dekarto, abi substancijos kyla iš Dievo, nes tik pats Dievas egzistuoja nepriklausomai nuo nieko. Tačiau, nors "mąstymas" ir "tįsumas" kyla iš Dievo, šios dvi substancijos yra visiškai nepriklausomos viena nuo kitos. Sąmonė laisva materijos atžvilgiu ir priešingai - materialieji procesai vyksta nepriklausomai nuo sąmonės.

Sofija net neabejojo, kad anoniminių laiškų autorius vėl atsilieps. Kol kas apie laiškus nusprendė niekam nepasakoti. Mokykloje buvo sunku įdėmiai klausytis mokytojo. Sofijai atrodė, kad jis pasakoja tik apie nesvarbius dalykus. Kodėl jam nepakalbėjus apie tai, kas yra žmogus arba kas yra pasaulis ir kaip jis atsirado? Sofiją apėmė niekada anksčiau nepatirtas jausmas, kad ir mokykloje, ir visur kitur žmonės susirūpinę daugiau ar mažiau atsitiktiniais dalykais. Juk yra kur kas reikšmingesnių ir sunkesnių klausimų, kurie svarbesni už įprastus mokykloje dėstomus dalykus. Ar kas nors gali atsakyti į tokius klausimus? Šiaip ar taip, Sofijai atrodė svarbiau mąstyti apie juos, nei kalti stipriuosius veiksmažodžius. Kai nuskambėjo skambutis po paskutinės pamokos, ji taip greitai nėrė iš mokyklos kiemo, kad Joruna turėjo pabėgėti norėdama ją pasivyti.

Vadinasi, akmenų nėra slapčiausiose žemės gelmėse ir apskritai nėra ten, kur nėra tų, kurie galėtų jausti. Juk ir šito akmens nebūtų, jeigu mes jo nematytume; be to, jis nebebus akmuo, kai mes išeisime, ir niekas kitas čia būdamas jo nematys. Jeigu gerai užsklęsi dėžutes, tai, nors ir daug būsi jose uždaręs, jose nieko nebebus. Ir pats medis iš vidaus visiškai nėra medis. Juk visa, kas yra neperregimo kūno gilybėje, lieka nematoma visoms juslėms, ir daroma išvada, kad viso to nėra. Juk jei būtų, būtų teisinga; o teisinga tik tai, kas yra taip, kaip atrodo; bet mes viso to nematome; vadinasi, viso to nėra. Nebent tu turi ką nors, kuo galėtum tam paprieštarauti.