Mokslai

Apytikriais mokslininkų paskaičiavimais, šiuo metu Žemėje paslėpta, užtvindyta, atsidūrę po griuvėsiais ar tiesiog užmiršta vertybių daugiau nei už 900 milijardų dolerių! Lobių medžiotojams dar yra ko ieškoti. Legendiniai lobiai, kurių kol kas niekas nerado, didžiausias pastarųjų metų galvosūkis tiems, kurie pradeda paieškas... Inkų lobiai. Jau daugiau kaip keturis amžius visuose buvusios inkų imperijos kampeliuose - senosiose Peru kasyklose ir plynaukštėse, apleistose uolose ir Andų kalnų papėdėse - kasinėja lobių ieškotojai. Legenda pasakoja, kad, norėdamas išvaduoti iš ispanų nelaisvės inkų imperatorių Ataualpą, konkistadoras Pisaro pareikalavo didžiulės išpirkos: per du mėnesius auksu užpildyti kalėjimą, kuriame buvo kalinamas Ataualpas. O tai turėjo būti nei daugiau nei mažiau, beveik 50 kubinių metrų aukso! Inkai pradėjo rinkti savo brangenybes - brangiojo metalo kalnas augo, tačiau, atėjus sutartam laikui, patalpa taip ir nebuvo užpildyta. Nors Ataualpas tikino Pisarą, jog neilgai liko laukti, vis dėlto jis buvo nužudytas. Kai inkai sužinojo apie imperatoriaus mirtį, kelyje jau buvo vienuolika tūkstančių lamų, pakrautų auksu... Makenos auksas. Manoma, jog prie Baltojo kalno, plytinčio netoli Kenabo miesto Amerikos Jutos valstijoje, yra užslėptas kanjonas, iki pat viršaus užpildytas pirmųjų ispanų kolonistų prarastų kasyklų auksu. Šios paslaptingos slaptavietės jau daugiau kaip 450 metų niekas negali aptikti, o lobiai įvertinti 10 milijardų dolerių.

Turėjo praeiti daugiau kaip 20 metų, kol buvo pagerintas lobių ieškotojo M.Fišerio rekordas. Sėkmė aplankė Floridos valstijoje registruotą amerikiečių jūrinių tyrimų kompaniją „Odyssey Marine Exploration". Ji visame pasaulyje ieško nuskendusių istorinių laivų ir juose esančių vertybių. Atlanto gelmėse slypintys auksinių ir sidabrinių monetų lobiai jau 13 metų yra pagrindinis šios kompanijos verslas. Sėkmė ją lydėjo 2003 metais, kai netoli Floridos pakrantės narai aptiko Pilietinio karo laikų ratinio garlaivio „Republick" nuolaužas. Šis laivas 1865 rudenį gabeno į Naująjį Orleaną 500 statinių, pripildytų sidabrinių ir auksinių monetų, bet jį užklupo audra ir laivas nuskendo. Iš jo nuolaužų buvo surinkta daugiau kaip 50 tūkstančių įvairaus kalimo monetų ir 14 tūkstančių įvairių eksponatų. Šis radinys pelnė kompanijai keliolika milijonų dolerių. Pernai pagaliau išsipildė sena „Odyssey" kompanijos įkūrėjo Grego Stemo (Greg Stemm) svajonė -atrasti ir iškelti didžiausią lobį Atlanto vandenyse. Apsirūpinę giluminiams darbams pritaikyta įranga, kompanijos narai rado nuskendusių laivų nuolaužas. Iš jų ištraukė maždaug pusę milijono auksinių ir sidabrinių monetų. Kompanija, baimindamasi nelegalių lobių medžiotojų, neskubėjo viešai pasidalinti savo sėkme. Tačiau 2007 metų gegužės 18 dieną ši žinia iškilo viešumon. Tą dieną kompanija iš Gibraltaro išskraidino lėktuvą, į kurį buvo pakrauta 17 tonų radinių, sudėtų į kelis šimtus plastikinių konteinerių.

Pasaulio vandenynų ir jūrų dugne per amžių bėgį susikaupė daugybė aukso, sidabro, brangakmenių ir vertingų istorinių eksponatų. Nuskendusių laivų nuolaužose slypintys lobiai šiandien verti daugiau kaip 600 milijardų dolerių. Nenuostabu, kad povandeninio Eldorado turtai viliojo ir tebevilioja lobių medžiotojus, gelmių tyrinėtojus, archeologus ir istorikus. Povandeninių lobių paieškos prasidėjo dar XVII amžiuje. Paaiškėjo, jog daugelis ispanų laivų, gabenusių didelius turtus iš užatlantės kolonijų, žuvo per audras ar buvo nuskandinti priešų jūrų trasose nuo Meksikos įlankos iki Ispanijos krantų. Vienu pirmųjų lobių medžiotojų laikomas laivo dailidė anglas Viljamas Fipsas. 1686 metais jo samdyti nardytojai indėnai per kelis mėnesius iš Karibų jūros dugno ties Haičio sala iškėlė nemažai aukso ir sidabro lydinių. Juos atrado ispanų laivų, nuskendusių per stiprią 1643 metų audrą, nuolaužose. Bendra laimikio vertė siekė apie 300 tūkstančių svarų sterlingų. Su vertingu kroviniu Anglijon grįžusiam V.Fipsui buvo surengtas iškilmingas sutikimas. Didžioji lobio dalis atiteko karaliui ir „Džentelmenų nuotykių ieškotojų kompanijai", kurie finansavo jūreivio ekspediciją. Neliko nuskriaustas ir pats lobių ieškotojas. Jam buvo išmokėti 25 tūkstančiai svarų sterlingų ir suteiktas gubernatoriaus postas Anglijos kolonijose Šiaurės Amerikoje. Atrodo, kad nuo tada ir prasidėjo povandeninės aukso karštligės epidemija. Kūrėsi įvairiausios kompanijos.

Paskutiniuoju metu uostamiestyje archeologinių tyrimų daryta ne itin daug, tačiau kai kurie kad ir nedažni kasinėjimai archeologus džiugina radinių gausa. Tiesa, daugiausiai tyrinėjamame senamiestyje tokių senienų, kaip neseniai ties Jūrininkų prospektu rastoje XI-XIII amžiaus gyvenvietėje, neaptinkama, nes žmonės dabartiniame senamiestyje ėmė kurtis tik maždaug XVI amžiuje. Tačiau nemažai papasakoti gali ir gausiai smulkiomis detalėmis dekoruoti renesansiniai kokliai ar iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, paprasčiausios stiklo šukės, iš tiesų liudijančios apie gana gerą klaipėdiečių gyvenimą. Pasak Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus vadovo Jono Genio, dabartiniai klaipėdiečiai vaikšto ant 2-4,5 metro storio kultūrinio sluoksnio, kurį paliko čia nuo XVI amžiaus pradėję kurtis pirmtakai. Kuo arčiau senamiesčio, tuo šis sluoksnis - tuometinio gyvenimo archyvas - yra gilesnis ir senesnis. Po mumis driekiasi senųjų natūralios dangos - lentų, medžio žievės ir panašiai - gatvių tinklas. Beje, pirmoji, jau nuo XVI amžiaus, akmeninė gatvė tikriausiai buvo Tiltų, tuomet ir vadinta Akmenų pylimo. Akmenimis grįstos gatvės šiaip atsiradusios gana vėlai. Į šonus nuo gatvių - įprasto gyvenimo radiniai: buities keramika, kokliai, monetos. Anot J. Genio, itin paslaptinga vieta yra prie Teatro aikštės, kur yra aptikti miesto įtvirtinimai. Čia rasta ir koklių dirbtuvėlė bei gana daug XVI-XVII amžiaus koklių.

Laugiriškių kaimas buvęs Kelmės rajone, Vaiguvos apylinkėje. Dabar jo nė pėdsakų nebelikę. Vietovę mena ir įamžina tik lobis, kurio didžioji dalis saugoma Šiaulių "Aušros" muziejuje, aprašoma istorinėje literatūroje. S. Bieliauskas pasakoja, kad lobį 1959 metais atsitiktinai rado Laugiriškių pradinės mokyklos antros klasės mokinė Aldona Pociukė. Kituose šaltiniuose nurodoma kita šios moksleivės pavardė , tačiau "Aušros" muziejininkas remiasi autoritetingu šaltiniu - E. Ivanausko knyga "Lietuvos pinigų lobiai. Paslėpti 1390-1865 m." Mergaitė, ganydama avis prie miško, esančio tarp kaimo ir buvusio Adodiškės tarybinio ūkio, bėgo per traktoriaus išverstą arimą ir rado į paviršių išverstų monetų. Dalį jų surinko ir nunešė pradinės mokyklos mokytojai Kazei Kardelienei. Mokytoja rastas monetas perdavė Šiaulių "Aušros" muziejaus specialistams. "Matyt, monetas išarė traktorininkai, tačiau jų nepastebėjo. Iš aprašų aiškėja, kad lobis neliestas paviršiuje išgulėjo dvi savaites", - istorijos smulkmenas pasakoja muziejininkas S. Bieliauskas. Buvęs "Aušros" muziejaus darbuotojas Adolfas Nezabitauskas, gavęs Laugiriškio lobio monetų, nusprendė ir pats nuvažiuoti į radinio vietą ir ten atlikti kasinėjimus. "Jis nuvyko pas ūkininkus Pociukus, kurių dukra ir rado šį lobį bei turėjo dalį monetų", - tęsia S. Bieliauskas. Pakasinėjęs nurodytą vietą A. Nezabitauskis rado ir daugiau monetų bei molinių šukių. Iš viso buvo surinktos 432 Laugiriškių lobio monetos.