Krašto apsauga

Kare svarbiausia nukenksminti priešininką, kad šis negalėtų pasipriešinti. Dažniausiai tai daroma nužudant kuo daugiau jo karių. Masinio naikinimo ginklais laikomos toksinės ar nuodingos cheminės medžiagos, įvairių ligų sukėlėjai (virusai, bakterijos) bei radioaktyvios medžiagos - ginklai, kuriais naudojantis žūva didelis skaičius žmonių per trumpą laiko tarpą, tagi jie yra tinkamiausi šiam darbui. Geriausiai žinomas masinio naikinimo ginklas yra atominė bomba. Ištisus 50 metų pasaulio tautos bijojo supervalstybių atominio konflikto. Per tą laiką atsirado teroristų grupuotės ar net valstybės, siekiančios kariauti su galingesnėmis valstybėmis nestandartiniais masinio naikinimo ginklais ir priemonėmis. Nors biologinės ir cheminės medžiagos tiesiogine prasme nėra ginklai, jos gali pridaryti daug žalos. Pakliuvusios į teroristų rankas jos kelia vis didėjančią grėsmę žmonijai.

Arbaletas susideda iš medinės buožės (naujesni modeliai – iš metalinės) bei lanko, pagaminto iš medžio, geležies ar plieno, kuris eina skersai ginklo. Arbaleto timpa šonuose laikoma specialios skląsties, o pati yra įtempiama sverto, kuris ankstesniuose modeliuose tiesiog buvo naudojamas kaip koja ar ranka. Įtempus timpą, į tam skirtą vietą buožės viršuje įdedamas ginklas (strėlė, akmuo), kuris paleidžiamas su žymia jėga, kuomet nuspaudžiamas nuleistuką. Paruošti didesnius arbaletus, kurie svaidydavo sunkius krovinius (akmenis, smalos statines), prireikdavo iki 3-5 vyrų. Šiuolaikinis arbaletas yra daug silpnesnis, palyginus su viduramžių analogais. Šiandien arbaletuose naudojamos strėlės išvaizda beveik idėntiška normaliuose lankuose naudojamoms strėlėms, tačiau yra gaminamos iš trumpesnių ir sunkesnių aliuminio tiūbelių. Dėl konstrukcinių savybių su arbaletu sunku pasiekti didelį iššaunamų strėlių greitį: 80 m/sek yra geras greitis, o 90 m/sek apskritai retai pasiekiamas.

Dabar niekas negali pasakyti kokiais lankais buvo medžiojama ir kariaujama Lietuvoje senaisiais laikais. Be abejo, kalbant konkrečiau reikia apsiriboti tam tikru istoriniu laikotarpiu.Yra manoma kad nuo X a. po Kristaus lankų konstrukcijos Europoje ir Azijoje nusistovėjo ir nesikeitė iki tol, kol jie buvo naudojami karyboje. Visi lankai, kokios jie bebūtų konstrukcijos gaminami iš organinių medžiagų(išskyrus indiškuosius plieninius lankus). Suprantama, kad dėl mūsų klimato ir dirvožemio ypatybių, gal ir dėl laidojimo tradicijų vyravusių prieš krikščionybės įvedimą, lankas, kaip iškasena, turėjo labai mažai galimybių išlikti iki šių dienų.Viskas, ką iki šiol gali pateikti archeologai - įvairaus laikotarpio strėlių antgaliai, ir deja beveik nieko, iš ko galima būtų spręsti apie tai, kokio tipo lankai čia buvo naudojami.

Walther WA2000 buvo pagamintas teisėsaugos pajėgų naudojimui 1985 metais. Waltheris konstravo šį šautuvą atsižvelgdamas į savybes, kurias turėtų turėti modernus snaiperinis šautuvas, todėl WA2000 buvo sukurtas iš pagrindų, nesiremiant jokio kito šautuvo modeliu. Dabar galimi 3 skirtingi kalibrai, tačiau iš pradžių .300 Winčesterio Magnum šovinys buvo pasirinktas kaip standartinis dėl savo galios ir taiklumo dideliuose atstumuose. Kad sumažinti galingo užtaiso keliamą vibraciją, vamzdyje yra išrėžtos išilginės išpjovos. Bullpup konstrukcijos dėka bendras ginklo ilgis yra minimizuotas, tuo pačiu išlaikant gana ilgą vamzdį. Spyna rakinama septyniais kumšteliais, automatinė, funkcionuoja dujų nuvedimo principu.

FN Herstal įgijo tokią naujoviškos ir orginalios kompanijos reputaciją, kad jų naujų produktų pasirodymas visada sukelia didelį susidomėjimą. F2000 debiutas tai daugiau, nei tiesiog naujo gaminio pasirodymas. Tai naujo šaunamūjų ginklų dizaino pristatymas. FN Herstal panaudojo duomenis iš daugybės šaltinių, kad nustatytų kokia turėtų būti ateities automato forma. Jų tyrimai parodė, kad šiais laikais automatui reikia įvairių savybių, kad juo ginkluotas kareivis galėtų atlikti daugybę skirtingų užduočių, nuo kovinių iki humanitarinų. Pasirodė, kad vienas automatas negali būti tinkamas visoms šioms užduotims, taip pat buvo neįmanoma nuspėti, kokių savybių reikės automatui po kelių metų, taigi FN Herstal nusprendė sukurti lengvai pritaikomą ginklą.

Juostinio maitinimo kulkosvaidžiai suvaidino svarbią rolę beveik visuose stambesniuose karuose, pradedant “karu pabaigti visiems karams” – Pirmuoju Pasauliniu. Atviruose Prancūzijos laukuose, “niekieno žemėje”, nuo kulkosvaidžių priklausydavo mūšių eiga ir jie visada būdavo pagrindiniai puolančiosios pusės atakos objektai priešo gynybinėse linijose. Nepertraukiama, pilno šautuvinio kalibro (pvz 7,62x51 NATO) ugnies niokojanti jėga prieš puolančias pėstininkų pajėgas yra vis dar tokia pat mirtina kaip ir tada, nors ir esant daugybei dabartinių išradimų bei asmeninių ginklų ir apsaugų patobulinimų. Antrasis Pasaulinis karas įrodė, kad juostinio maitinimo kulkosvaidis sėkmingai progresavo į “lengvąjį kulkosvaidį” kurį mūšio metu laisvai gali nešiotis vienas šaulys.

Kai 1980 metų Gegužę Austrijos Armija paskelbė varžytines naujam tarnybiniui pistoletui, Gaston’as Glock’as dar neskyrė pusiau-automatinio pistoleto nuo revolverio. Jo maža įmonė, kurioje tuo metu dirbo tik 38 žmonės, buvo įkurta tik 1963 metais Deutsh-Wagram kaimelyje, netoli Vienos. Glock’as, būdamas mechanikos inžinierius ir besispecializuojantis mašininių įrenginių konstravime, aprūpino Austrijos armiją įvairiais produktų deriniais, kurie apjungė jo unikalų talentą tiek metalurgijos, tiek plastiko srityse. Glock’as gamina nesiskaidančias (tačiau atkabinamas) jungtis 7,62mm MG74-3 kulkosvaidžio šoviniams (austriškas MG42 atitikmuo), kovinius peilius, apkasų įrangą ir mokomąsias granatas.

M40A1 tikriausiai yra pirmasis modernus snaiperinis šautuvas. Po testavimų ir peržiūrų, 1966 metais buvo padaryti pirmieji 700 Remington'o 700/M40 šautuvų užsakymai. Iš jų 550 turėjo Refield'o Accurange optinius taikiklius. Laikui bėgant, pradėjo ryškėti fabrikinių 700/M40 trūkumai. Visiškai medinės buožės keičiantis orams buvo labai linkę deformuotis. Pastebėta ir kitų trūkumų. Taigi prasidėjo M40 optimizacija. Straipsnio autoriui (Mel Ewing) nėra žinoma tiksli "oficiali" data, kada M40 buvo pakeistas į M40A1, tačiau tai turėjo įvykti maždaug 70-tųjų pradžioje. Medinės buožės buvo pakeistos į McMillan'o stiklo pluošto, kurios garsėja savo tvirtumu ir atsparumu.

T-76 Longbow buvo sukurtas kariniam ir policijos pajėgų panaudojimui. Buožės paviršius matinis ir būna dviejų spalvų. Buožės skruostas ir ilgis reguliuojami. Spyna naudoja kontrolinį šovinio padavimą ir žnyplinį ištraukeją. Model 70 tipo nuleistukas yra atsparus purvui ir lietui. Šautuvas turi itin efektyvų atatrankos slopintuvą, kurio tikrai prireikia šaudant .338 Lapua šoviniais. Longbow yra puikus ginklas, Dakota Arms netgi garantuoja .5 MOA (0.5 kampo minutės paklaidą). Dizaino ergonomija nepriekaištinga, tačiau kaina aukštoka - apie 4300 USD. Jei kaina jums - ne kliūtis, galite turėti puikią sistemą.

1898 metais balandžio 5 dieną, Vokietijos kariuomenė, iki tol ginkluota dūminiu paraku užtaisomais 11mm Mauser 78/84 šautuvais, perginkluojama naujais 7,92x57mm kalibro Mauser 98 šautuvais, oficialiai vadinamais G98 (Gewehr – šautuvas). Tuo metu 7,92x57mm šovinys buvo nepralenkiamų balistinių savybių, todėl priimtas standartiniu. Taip pat buvo išleista šiek tiek patrumpinta šautuvo versija, pavadinta K98 (Karbiner – karabinas) Abi šios versijos dalyvavo Pirmajame Pasauliniame Kare. Nuo 1904 metų vokiečiai pradėjo naudoti smailianoses kulkas vietoj apvalianosių, todėl pagerėjus balistikai, žymiai padidėjo šūvio nuotolis ir ginklų taikikliai buvo perreguliuoti šiai amunicijai.

Steyr AUG (Armee Universal Gewehr – Universalus Kovinis Ginklas) sukūrė įmonė Steyr-Mannlicher AG, Austrijoje, 1970 metais, o jo masinė gamyba prasidėjo 1978. Nuo tada jis buvo priimtas Austrijos armijos standartiniu “šturmo šautuvu” – Sturmgewehr 77, o dabar naudojamas Australijos, Naujosios Zelandijos, Airijos ir kitų šalių ginkluotose pajėgose, tame tarpe ir JAV Pakrantės Apsaugoje, SEAL’e ir britų SAS’e. Bullpup sistemą praktiškai pradėjo vystyti britai: pirmąsyk ji panaudota J.B. Thorneycroft’o šautuvo su pasisukančia spyna prototipe 1902 metais, tačiau bandymų metu pasirodė ne itin šauniai ir domėjimasis ja iki 1903 atslūgo.

Priežastys, privertusios Desert Eagle kūrėjus panaudoti tokius techinius sprendimus pusiau automatiniame pistolete, atrodo savaime suprantamos: ilgo vamzdžio ginkle, kuriame naudojami daug didesnio galingumo šoviniai, negu įprastiniame pistolete, panašios sistemos leido sukurti daug patikimų, mažos atatrankos jėgos ginklų. Desert Eagle buvo gaminamas revolverio šoviniams (.357 Magnum), tačiau revolverio šovinio tūtelės netiko automatiniam pistoletui - jos ilgos, plonų sienelių, ir neleidžia spynai pajudėti prie likusio vamzdyje slėgio (tai veda prie gilzės išsipūtimo ir netgi prie gilzės skersinio sprogimo). Laisvo vamzdžio naudojimas negalimas, dėl didelio šovinio galingumo. Belieka tik dujų nuvedimo mechanizmas.