Kitos krikščionybės šakos

Bažnyčios istorijos šaltiniai – duomenys, kuriais mes pasikliaujame savo studijose, iš dalies yra dieviški, iš dalies – žemiški. Dievo karalystės istorijai, pradedant nuo sukūrimo ir baigiant apaštališku amžiumi, mes turime įkvėptus Šventosios Dvasios Senojo ir Naujojo Testamento Raštus. Tačiau po apaštalų mirties lieka tik žmogiški šaltiniai, kurie, žinoma, negali būti neklystantys. Šie žmogiški šaltiniai yra rašytiniai ir nerašytiniai. Kalbant apie ne tokius ankstyvus laikotarpius, katalikybę geriausiai atspindi išlikę monumentai Italijoje, ypač Romoje, bei Ispanijoje. Liuteronybė turi būti tyrinėjama Vitenberge, Šiaurinėje Vokietijoje ir Skandinavijoje, kalvinizmas – Ženevoje, Prancūzijoje, Olandijoje ir Škotijoje, anglikonybė – Oksforde, Kembridže ir Londone, presbiterionizmas – Škotijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, kongregacionizmas – Anglijoje ir Naujojoje Anglijoje. Šių denominacijų gimtosiose šalyse mes paprastai randame ne tik gausiausius rašytinius (spausdintus ir rankraštinius) šaltinius, bet ir architektūrinį, skulptūrinį, antkapinį bei kitokį paminklinį palikimą, charakteringas asociacijas, sakytines tradicijas ir dar tebegyvenančius praeities atstovus, kurie, nors galbūt ir nutolo nuo savo protėvių tikėjimo, tačiau vis dar demonstruoja savo nacionalinį savitumą, socialinę aplinką, įpročius ir papročius, – dažnai kur kas instruktyviau negu rašytiniai šaltiniai.

Kristaus karalystė tiek savo esme, tiek tikslu yra tokia pat visapusiška bei plati kaip ir žmonija. Ji išties katalikiška, arba universali, numatyta ir pritaikyta visoms tautoms ir visiems laikotarpiams, visoms žmogaus sielos galioms, visiems visuomenės sluoksniams. Žmogaus protui, širdžiai ir valiai ši karalystė įkvepia aukštesnę – antgamtinę gyvybę ir paskiria šeimą, valstybę, mokslą, literatūrą, meną ir komerciją šventiems tikslams, kol galiausiai Dievas tampa visa visame kame. Netgi kūnas ir visa matoma kūrinija, kurie dejuodami laukia atpirkimo iš vergystės tuštybei į šlovingą Dievo vaikų laisvę, patirs šią visapusišką transformaciją; nes mes laukiam kūno prisikėlimo ir naujos žemės, kur viešpataus teisumas. Tačiau mes neturime tapatinti Dievo karalystės su matoma bažnyčia ar bažnyčiomis, kurios tik laikinai ją reprezentuoja, daugiau ar mažiau neadekvačiai, nes pati karalystė yra daug platesnė ir tęsis amžinai. Misijų istorija, arba krikščionybės išplitimas tarp neatsivertusių tautų, tiek barbariškų, tiek civilizuotų. Šis misijų darbas tęsis, kol “įeis pagonių visuma” ir “bus išgelbėtas visas Izraelis”. Misijų progreso principas išreikštas dviejuose palyginimuose: apie garstyčios grūdą, išaugantį į medį, ir apie raugą, palaipsniui įraugiantį visą tešlą. Pirmasis palyginimas iliustruoja išorinę krikščionybės ekspansiją, o antrasis – visa persmelkiančią ir transformuojančią krikščionybės jėgą.

„Laikų pilnatvei” atėjus, Dievas siuntė savo viengimį Sūnų, „visų tautų Laukiamąjį”, atpirkti pasaulio iš nuodėmės prakeikimo ir įtvirtinti amžinosios tiesos, meilės ir ramybės karalystės visiems tiems, kurie tikės Jo vardą. Jėzuje Kristuje užsibaigia paruošiamasis dieviškosios ir žmogiškosios istorijos etapas. Jame pasiekia kulminaciją visi prieš tai žydams ir pagonims Dievo duoti apreiškimai. Jame išsipildo didžiausias pagonių ir žydų troškimas bei pastangos būti atpirktiems. Savo dieviškąja prigimtimi – kaip Logos – pasak šventojo Jono, Jis yra amžinasis Tėvo Sūnus, veikiančioji jėga pasaulio sukūrime, jo išsaugojime bei visuose parengiamuosiuose Dievo apsireiškimuose, kurie buvo atbaigti Jo įsikūnijimu. Savo žmogiškąja prigimtimi – kaip Jėzus iš Nazareto – Jis yra subrendęs žmonijos religinio augimo vaisius, turintis žemiškuosius savo protėvius, apie kuriuos šventasis Matas (Izraelio evangelistas) rašo pradėdamas nuo Abraomo, žydų patriarcho, o šventasis Lukas (pagonių evangelistas) kildina Jį nuo Adomo, visų žmonių tėvo. Jame kūno pavidalu gyvena visa Dievybės pilnatvė; Jame išsipildo ir žmogiškųjų dorybių bei pamaldumo idealas. Jis pats yra amžinoji tiesa ir dieviškasis Gyvenimas, asmeniškai susijungęs su mūsų prigimtimi. Jis yra mūsų Viešpats ir mūsų Dievas ir tuo pat metu kūnas iš mūsų kūno ir kaulas iš mūsų kaulų.

Šių metų spalio 1 d. sukako lygiai 400 metų nuo pirmos lietuviškos Biblijos vertėjo Jono Bretkūno mirties. Ši sukaktis tapatinama ir su lietuviškos Biblijos, kurios vertimą Bretkūnas taisė iki pat savo mirties, 400 metų jubiliejumi. Šia proga Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje (Arsenalo g. 3a), lapkričio 27 d. – gruodžio 18 d. eksponuojama unikali knygų paroda „Jono Bretkūno gyvenimas ir kūryba“. Jos unikalumą atspindi tai, jog pirmą kartą Lietuvoje žmonėms bus sudaryta galimybė pamatyti originalų Bretkūno Biblijos rankraštį. Šis unikumas parodos organizatorių įkainotas 10 mln. litų, tačiau nesuklystume pasakydami, jog į Lietuvą iš Vokietijos atkeliavo neįkainojamas protestantiškosios kultūros paveldo perlas. Šia proga kviečiame ne tik apsilankyti parodoje ir išvysti pirmą lietuvišką rašytą Dievo žodį, bet ir arčiau susipažinti su paties Jono Bretkūno asmenybe.

Rugsėjo 11-oji tarptautinio terorizmo akivaizdoje sutelkė visą pasaulį. Išpuolis amerikiečių širdyse sužadino patriotinius bei religinius jausmus. Jie palaiko savąjį prezidentą. Dera pastebėti, kad kaip tik šiuo metu JAV bei Izraelis, kurio konfliktas su palestiniečiais, kaip matyti, ir yra pagrindinė teroro aktų priežastis, išsirinko ryžtingus ir tvirtų politinių bei moralinių įsitikinimų vadovus. Jų atsakomybė šiuo metu milžiniška. Po nelaimės prisipildė Amerikos bažnyčios. Žmonės suskubo gręžtis į Viešpatį ir melsti pagalbos. Manau, mūsų skaitytojams būtų įdomu sužinoti amerikiečių religingumo ištakas ir susipažinti su Jungtinių Amerikos Valstijų prabudimais. Norėčiau plačiau papasakoti apie vieną iš jų, vykusį XVIII a. pirmoje pusėje, vadinamąjį Didįjį prabudimą. Prabudimai pasireikšdavo tiek vidiniu, tiek išoriniu tikinčiųjų aktyvumu, dinamišku evangelizmu, pakitusiais doroviniais standartais ir daugeliu kitų požymių. Tokie religiniai sąjūdžiai kildavo kaip atsakas į moralės nuosmukį arba į išorinį padorumą bei pamaldumą. Tokių prabudimų priežastimi tapdavo tiek sunkus, krizinis laikotarpis, kai žmonės karštligiškai ieškodavo pagalbos, tiek ir ramus, aprūpintas gyvenimas, kai gyvas tikėjimas užleisdavo vietą formaliam, išoriniam ir reformų būtinybė tapdavo akivaizdi.

Kas dieną studijuoti Šventąjį Raštą gimtąja kalba šiandien mums įprastas dalykas. Sunkiai įsivaizduotume, kad už tai galėtume būti baudžiami arba sodinami į kalėjimą. Tačiau nevertėtų pamiršti, kad įvairiose tautose atsigręžusiems į Dievą ir pamilusiems savo šalį žmonėms, kovojant už Evangelijos šviesą, teko iki mirties grumtis ir už galimybę, kad kiekvienas žmogus pats jam suprantama kalba galėtų skaityti Bibliją. Šį kartą norime jus supažindinti su paprastu Anglijos piliečiu, tapusiu reformatoriumi, – Viljamu Tyndeilu (1493 – 1536), kurio meilė savo tautai ir Dievo žodžiui kainavo jam gyvybę. Viljamas Tyndeilas (William Tyndale) gimė apie 1493 – 1495 m. Anglijoje, netoli Velso sienos. Apie 1512 m. Viljamas įstojo į Magdalenos koledžą Oksforde, o jį pabaigęs (nuo 1515 m.), kurį laiką studijavo Kembridžo universitete. Tuo metu Kembridžo miestas buvo persmelktas reformatoriškos minties, todėl manoma, kad kaip tik tuo metu arba šiek tiek anksčiau Tyndeilas tapo reformatoriško tikėjimo šalininku.

Mirus jaunam Anglijos monarchui Edvardui VI, kuris kaip ir jo tėvas buvo protestantiškų pažiūrų, dviems jo seserims – Merei ir Elžbietai – kelias į sostą buvo užkirstas, baiminantis, kad jos neatiduotų valdžios į popiežiaus rankas. Dar gyvas būdamas karalius paskelbė savo valią, jog po jo mirties Anglijos karūna turėtų atitekti ledi Džeinei Grei, Safolko hercogo dukteriai, kuri buvo ištekėjusi už lordo Gilfordo, Notumberlendo hercogo sūnaus. Ledi Džeinė buvo karaliaus Henriko antrosios sesers anūkė. Šiam karaliaus sprendimui pritarė ir sutikimą pasirašė visa karaliaus taryba, Londono meras ir beveik visi karalystės teisėjai bei teisininkai. Daugelis nenorėjo soste išvysti Merės, mat baiminosi, jog ji galinti ištekėti už užsieniečio, ir taip Anglijos karūna atsidurtų pavojuje. Taip pat buvo žinomas jos palankumas popiežiui. Nebuvo abejonių, jog su jos atėjimu į valdžią būtų vėl atgaivinti popiežiaus interesai, o tas tikėjimas, kuris suklestėjo jos tėvo Henriko ir brolio Edvardo valdymo metu, uždraustas. Tuo niekas neabejojo, mat Merė buvo užsispyrusi ir nepalaužiamos valios moteris, kuri visuomet atkakliai siekdavo savo.

Per pastaruosius 40 metų ypatingai susidomėta Amerikos atradėjo Kolumbo religinėmis pažiūromis. Prieš keletą metų į anglų kalbą išversta jo knyga „Pranašystės“. Kolumbo krikščioniškasis tikėjimas tebekelia nesutarimų akademinėje aplinkoje. Kai kas jo atgamtinius patyrimus, „dangiškųjų balsų girdėjimą“ laiko protinio nestabilumo, ligos ar streso požymiais, kiti priekaištauja, jog Kolumbo biografai aprašė jį kaip labiau religingą, nei jis buvo iš tikrųjų. Dar kiti teigia, kad Kolumbas buvo gobšus ir nepaprastai ambicingas. Kaip ten būta iš tiesų? Kristoferis Kolumbas, kilęs iš Genujos, Italijoje, išsiskyrė iš kitų savo ūgiu. Buvo toks aukštas, kad netilpo stačias savo kajutėje „Santa Marijos“ laive. Jaunystėje jo plaukai buvo ryškiai rausvi, po 40-ies visiškai pabalo. Veidą „puošė“ didelė nosis. Kolumbas buvo „išskirtinai dievobaimingas žmogus“ – rašė istorikas Delno C. Westas. „Iš laiškų ir dienoraščių matome jį visuomet besimeldžiantį, besišaukiantį Kristaus, Marijos, šventųjų ir garbinantį Dievą“.