Kelionių įspūdžiai

Maniau, kad po Siera Leonės ir Kenijos pusdykumių prie Somalio sienos manęs jau niekas nebenustebins, bet Indijoj turėjau priprasti prie žmonių gausos, elgetaujančių vaikų, elgetaujančių mamų su kūdikiais, įkyrių suvenyrų pardavėjų ir sužalotų elgetų, nors ir žinojau, kad tokių Indijoje – daug. Tačiau po dviejų savaičių prie viso to buvau visiškai pripratus, jau mokėjau į prašytojus nekreipti dėmesio ir dėl to sąžinė negraužė. Mat jau buvau patyrusi, kad kainų lygis šioje šalyje yra nepaprastai mažas – ir elgetaujantys gavę iš vieno užsieniečio 40-50 rupijų ar dolerį (iš pradžių keletą kartų tiek ir daviau) pasirodo uždirbdavo maždaug tiek, kiek juodadarbis uždirba, pavyzdžiui tvarkydamas žuvis fabrike. O jei tiek duoda du užsieniečiai, ar trys? Žodžiu, perpratus vietinių gudrybes, pakalbėjus su sunkiai dirbančiais pradėjau kitaip vertinti ir prašytojus ir pati nusiraminau. Paskutinę kelionės dieną sėdėjome kavinėje įrengtoje ant pastato stogo virš Main Bazar, kur ilgesniam laikui apsistoja daug nuo Vakarų vartotojiško gyvenimo būdo nusprendusių pailsėti vakariečių, iš viršaus žiūrėjome į šurmuliuojantį turgų, į iš taksi išlipusius tris užsieniečius aiškiai atvažiavusius iš oro uosto, tokius švarius, dar nė karto neįlipusius į jokią balą, šuns, žmogaus ar karvės pyragą, neapdulkėjusius ir naivius.

Pasiskiepyti nuo keleto ligų – vienintėliai mano rūpesčiai prieš išvykstant mėnesiui į Indiją. Visa kita patikėjau „Voyage-Voyage“ vadovui Dariui. Jis pamėgino su manimi trumpai aptarti kelionės maršrutą „Delis – Džaipur – Agra – Varanasi. Ką manai?“ gavau elektroninį laiškelį. „Ok“ atsakiau iš karto, nes šie pavadinimai šiaip ar taip man nieko nesakė. Svarbiausia atrodė nusigauti į Indiją – savo svajonių ir stebuklų kraštą. Sąmoningai prieš kelionę nieko apie šalį neskaičiau ir „google“ neieškojau jokių paveiksliukų – viską patirti ir atrasti troškau pati. Aštuonios su puse valandos skrydžio ir pagaliau išsvajotas nusileidimas Delio oro uoste. Išlipus iš lėktuvo akimirką apėmė panika – į veidą tvoskė karštis, žmonės stumdėsi, rėkavo ir beveik visi spoksojo į mane, lyg būčiau aštuntas pasaulio stebuklas. Jau maniau, kad tokiam chaose susitikti jokių šansų, tačiau truputį paklaidžiojusi sausakimšomis oro uosto salėmis ir keliems entuziastingiems makaronų kabintojams (jie visi prisistato kaip vietiniai gidai ar šiaip geriausi draugai) pasakiusi griežtą „ne“ minioje pagaliau išvydau baltą draugišką veidą. Darius mane pasitiko ant kaklo užkabindamas spalvotų gėlių girliandą. Atsikvėpiau pagaliau pasijutusi saugi ir pamaniau „nuotykiai prasideda!“. Prieš atvykdama „Voyage-Voyage“ nereiškiau jokių ypatingų pageidavimų, sakiau: „Tik parodykit man Indiją tokią, kokia ji yra“.

Naktis, kaip ir buvo galima tikėtis, tokia, kad vėl miegama 3-2 val. Tokiais atvejais ypač linksmai dėliojasi sapnai – paprastai būna labai kas nors netikėto, kai ant veidą prispaudžia tentas… Atsikėlus norėjau tik vieno – nešdintis iš šitos vėjų pagairės kaip galima toliau. Kaip tarta – taip ir padaryta. Apie 12 val. jau būname visai netoli suslikų, tpfu, t.y. vulkanologų namelio. Tenai pastebima humanoidinė gyvybė ir siunčiama delegacija. Kol delegacija vaikšto, daug kas sukrenta užuovėjoje ant samanėlių ir visai sėkmingai mėgina kompensuoti nakties nemiegą. Delegacija grįžta ir pasakoja, kad sutikta buvo abejingai, kad iki Kozyrevsko apie 70 km ir tai yra keturios dienos kelio (mes gi planuojame per dvi ir manome, kad 30 (t.y. vadas mano)), kad vandens taigoje turbūt nėra, kad apskritai jie atvažiavo BBŽ ką veikti ir t.t. Truputį po pirmos jau persiritam per Bezimiano perėją ir grįžtame prie sandėlio. Pasikrauname, labai sočiai papietaujame (mat atrandama, jog dėl “nusuktų” dienų Kliuči rajone taupyti nebereikia) ir išdžiūvusios upės dugnu tęsiame žygį. Iki spėjamos nakvynės vietos dar 11 km tiesiaja. Ėjimas upės dugnu man palieka ne pačius geriausius įspūdžius – koja klimsta į smėlį, atsispyrimas mažas, plius dar tas pats vėjas neša smėlį nuo priekį einančių į tave. Prisiminęs, kada Nidoje yra tekę mėnesiui atsimušti koją einant per smėlį, pradedu nerimauti. Vėliau pasirodys, jog ne veltui.

Startavome šiltą liepos 20. Kaip visada iš Vilniaus geležinkelio stoties. Palydėti atėjo Sapnas ir (pamiršau) įdavė porą siurprizų, iš kurių vienas buvo indelis ikros… Teisingas sprendimas – važiuojame į ikros žemę ir vežamės ikros. Traukinyje sutikome Vaidą iš Kalnų sporto centro, seną turistą ir šiaip labai šaunų tipą, tad kelionė iki Maskvos buvo maloni. Susipažinau ir su likusiu nematytu grupės trejetuku – Giedre, Gintaru, Evaldu. Gintaras kažką velniškai primena, bet nors tu užmušk nepamenu ką… Bet kuriuo atveju, didelės simpatijos atrodo vieni kitiems nepajaučiam. Bet žinote, simpatijos gi labai apgaulingas dalykas. Į Maskvą atvykstame gan anksti ryte, lėktuvas bus apie 15 val., tad iki tol rengiamės pasirūpinti trūkstamu inventoriumi ir grįžimo bilietais. Įvairiomis transporto priemonėmis keliaujame iki Šeremetjevo vienas, kur pirmiausia rūpinamės kuprinių svorio sumažinimu, nes leistinas bagažas – 30 kg, o mūsiškės sveria 33 – 37 kg. (beveik visą maistą tempiamės iš Lietuvos). Nei vieno bagažas neužkliūna, mažų buteliukų turinio (kur slepiasi gryniausia dezinfekcinė medžiaga arba jos ruginis atitikmuo) security tarnyba nepatikrina – visiems pasidaro ramiau, laukiame lėktuvo. Prisiklausius kalbų apie varganą Aerofloto būklę nėra labai ramu, bet kai pamatau lėktuvą, kuriuo skrisim, kažkaip aprimstu – IL 62M atrodo ir moderniai, ir dailiai, ir saugiai. O kojoms vietoms net daugiau nei Boeinguose, sėdynės patogios, tik triukšmo gal daugoka. Žalio sertifikato negautų…

Vakarienė ačiū dievui buvo pakankamai soti. Padavėjas malonus: neatsisakė ir sulčių su vynu duoti. Su nerimu širdyje krebžda klausimas: “o pusryčius ar duos?”. Tiesą sakant visiškai neaišku, kas yra rytas, nes šį vakarą jau pasieksim rytojų… Aeroflotas sėkmingai įgyvendinęs šlapias servetėles, turėtų nesustoti ir įrengti kupe su staliukais. Būtų galima susikelti kojas ant stalo ir kaifuoti. Laimė, Raimondas išėjo rūkyti, ir jo kėdę galėjom paversti staleliu. Skrendam per šiaurę. Vilnius – Maskva – Vorkuta – Poliarnij – Jakutskas – Ochotsko j. – Petropavlovskas Kamčiatskas. Smagu. Širdis jaučia, kad po 2 sluoksniais kamuolinių debesų – Vidurio Sibiro pelkynai. Žemėje jau vakaras, o pas mus dar plieskia saulė. Raimis miega, Sigis kirkina merginas, Laimis užsiima fotošpionažu, o ką veikia Tomas? Gal jis su spaustuku prisispaudo? Jis vienintelis atskirtas ir velnias žino, ką galvoja. Taigi šią dieną užbaigsiu įdomia žinia: naktis truko lygiai pusvalandį. Tiesą sakant ar tai iš tikrųjų naktis – nežinau, nes tamsos nebuvo, tik saulė už horizonto niurktelėjo pusvalandžiui ir vėl patekėjo. Lietuvoje tuo metu buvo 19.00 – 19.30. Tad štai kaip atrodo ta ateitis.

14.30 vietos laiku išlipam Apatituose. Kol nusiperkam bilietus grįžimui, dingsta visi maršrutiniai autobusai, tai reikėtų iš pradžių važiuot į Apatitus, kažkur persėsti, t.t. Prikimba milicininkas (dėl registracijos – atvykus į Rusiją, per tris dienas reikia milicijoj gaut anspaudą į vizą), išsiaiškinęs, kad mes dar vieną dieną galim būt nesiregistravę, nuliūsta, bet atšoka, pažada mus sudoroti vėliau. Paslampinėję paimam taksi dvi mašinas už 200 rub., visi nuvažiuojam pas Kirovsko gelbėtojus, ten užsiregistruojam pas budintį, bandom kažką kalbėt apie draudimą, tai jo visai nedomina, pabandom prisiregistruoti, bet nėra jau milicijoj kasininkės, nėr kam sumokėt pinigus už registraciją, ir apskritai lyg tai to nereikia daryti, jei mes gyvensim miške?, paliekam kaip yra, uždedam vizose KCC anspaudą, taksi mūsų kantriai laukia, paveža iki profilaktoriumo (botanikos sodo), mes jiems mielai už paslaugas sumokam viso 260 rub ir 17 val. mes ant slidžių. Kol kas nešilta (15 šalčio, šiek tiek pučia). Apie pora valandų pašliuožę link Ramzajaus perėjos, kai jau baigiasi normalesnis miškas, bent kiek tinkamas nakvynei, stojame. Iki sutemsta randam malkų, pastatom palapinę, vakarienė.

8 val. pasiruošę išeiti, bet sninga, nelabai matosi. 10 val. vis tik išeinam į Petreliusus. Vėžės. Prie zapadnyj Petrelius perėjos pavejam pora grupių. Paskutinius 200 m. kai beveik neklimpsta, paskui jau ir visai neklimpsta, kopiam be slidžių. Tik Kazys neužmiršta, kad mes slidžių žygyje. 13 val. ant perėjos. Sugraužiam riešutų ir jau bėgtume toliau, žemyn ir į vostočnyj Petrelius, bet po 5 min. protas prašviesėja – juk nieko nesimato! ir apsigalvoju, grįžtam į perėja papietauti ir palaukti geresnio oro. Kiek galima pietauti… Vis dar nesimato, ir nesimatys. Sninga, taigi 14 val. sukam atgal. Jau neskubėdami visai 16.30 grįžtam į stovyklavietę. Dar kartą nučiuožiam į KSS. Atšliuožia Sapnas. 18.30 val. vakarienė. Ryt jei geras oras per vostočnyj Petrelius ir Ramzaj čiuošim namo, jei blogas – irgi namo.

Kitą rytą išjudėjom Mažosios Paipudynos upelio slėniu aukštyn. Oras – pasaka: saulėta, nė vėjelio, -24°C. Aplinkui auga nedidukai maumedžiai. Beje, šis slėnis – vienintelė vieta per visą žygį, kur radome medžių. Kažko Linksmasis smarkiai atsilieka. Ogi pasirodo, kad jis išvažiavo… plastikinėmis slidėmis! Saulius apie tai žinojo, bandė atkalbėti, bet nesugebėjo, tai iš solidarumo ir gailesčio artimui savo pats plastikus pasiėmė. Štai jums ir pirmas mūsų žygio anekdotas. Na, Saulių būtų sunku nuskriausti, bet Linksmajam sunkiai sekėsi, tad netrukus prasidėjo išradyba. Pirmas sėkmingas bandymas – patepti padus klijais „Moment”: puikiai veikia kokias dešimt minučių. Antras daug rimtesnis išradimas – plastike peiliu išpjaustyti „eglutę”. Išeina slidžių ir kačių hibridas. Prieš nuokalnę eglutę galima suploti, trinant slidę į slidę. Taip juodu ir keliavo. Punks not dead!

Nieko gero. Nors balandžio 1-oji, bet visai nelinksma. Vakarykštė pašvaistė prišaukė vėją. Sraigtasparniai tokiu oru neskraidžioja, taigi ir mūsų ekspedicijos pradžia nusikelia nežinia kiek. Keliamės su baisiausiu vargu, nes iki keturių ryto skirstėmės maisto davinį. Tokia tik paguoda, kad dabar atsimiegosim. Po pusryčių tuo ir užsiimam. Vakarop keliese išsiruošėm į miestą pirkti trūkstamų maisto produktų. Orelis – ką čia bekomentuosi: vienas galingas vėjo gūsis vos nenunešė manęs ir Arūno į gatvę, dar būtume po ratais papuolę. Apžiūrėjome labai gražių sniego skulptūrų skverelį. Keista tik, kad sniegas visur pilkas, bet tokia jau Norilsko kasdienybė. Milžiniškos sniego pusnys ir užpustytos palangės daro įspūdį, nors Norilskiečiai visi kaip vienas tvirtina, kad sniego šią žiemą praktiškai nėra. Vakarop Laimis parnešė džiugią žinią: atmosferos slėgis ima palengva kilti, taigi yra vilties rytoj išskristi. Laikom špygas!