Kelionių įspūdžiai

Neįtikėtina, bet pirmieji keliautojai į Putoranus užklydo tik 1905 metais. Čia ir dabar lankomasi retai, ypač žiemą. Nuo 1996 metų juose pabuvojo tik dvi slidininkų grupės. Šią žiemą Putoranų ramybę sudrumstė dar dvi komandos iš Lietuvos. Mūsų grupės nariai - patyrę keliautojai, ne kartą dalyvavę sudėtingiausiuose žiemos žygiuose. Branduolį sudarė Vilniaus universiteto Žygeivių klubo senbuviai Rytis Kubilius (Qubas, grupės vadovas), Laimis Jašinskas, Robertas Kananavičius (Sapnas), Arūnas Ūsaitis, Vytenis Umbrasas, Lina Pilkauskaitė, Mingailė Avulytė-Marcinkėnienė, Algis Kuras, taip pat mūsų seni bičiuliai Artūras Sinius ir Marius Jarutis. Apsilankyti Putoranuose svajojome daugelį metų. Dėl atšiauraus klimato, didelio nuotolio nuo gyvenviečių bei daugybės gamtinių kliūčių šis rajonas yra tinkamas sudėtingiausiems sportiniams žygiams. Tačiau pasirinkimą nulėmė unikali plokštikalnio gamta, kurią visi norėjom pamatyti. Be to, tarp mūsų buvo du patyrę fotografai (jų garbei į grupės inventorių teko įtraukti keliolika kilogramų profesionalios fototechnikos), ruošėmės surinkti kuo daugiau medžiagos apie šią krioklių karalystę žiemą. Kelionei pasirinkom balandžio mėnesį, nes tokiu metu jau būna atslūgę didieji šalčiai.

Praėjo trys ilgi metai ir pagaliau šių eilučių autorius vėl išsiruošė į atostogas. Ir vėl ant kūno bus daug mėlynių, ir vėl teks pirkti naujus akinius, ir iš naujo mokintis gerų manierų. O dabar aš ir mano svoločius Monmorensis (nieko apie jį negirdėjusiems siūlau paskaityti "Trise valtimi neskaitant šuns" - remontininko pastaba), kuris įlindo į kuprinę, kaip visada nieko neklausęs išvažiuojant. Taigi keturi įvairaus plauko bachūrėliai išsiruošė į kelionę, kurią lietuviškai butų galima apibūdinti kaip "vamzdiec", bet pastiprintam variante. Neprotingi žmonės baltarusiai šį kartą buvo palikti šone ir negavo savo dalies iš tranzitinės vizos. Teisingai - pinigus uždirba tik protingi žmonės ir beždžionės cirke. Žodžiu aplankėme brolius latvius ir pasiekėme Maskvą.

Bandome ropoti palei siena mišku, bet aplinkui tokios šlykščios pelkės, kad grįžtame į kelią. Vėl atšaka, vedanti link sienos - dar vienas bandymas- ir vėl tas pats šlamštas - nebyli, nesaugoma siena. Jotvingiams artai prūsams nenuskilo - miškuose nėra nei kokio uogienojo, nei sausos vietelės. Sunku įsivaizduoti, kaip tas šventasis Albertas per tokius miškus brovėsi.. Sutinkame pagaliau ir pareigūną. Lekia sportiniu Hondos motocikliuku. Vaikinas mus iš karto supakuoja ir bando aiškintis, ką čia mes veikiame pasienio zonoje. Na, stovime su iškeltomis rankomis kokį pusvalandį, kol jis į “centrą” racija siunčia duomenis ir gauna atsakymus. Tris kartus perklausia, ar mes tikrai nežinome, kur esame ir kad taip elgtis negalima. “ne, ne nežinome”. Dar parodome 1979m Lenkijos gaublio atšvietą. Jis apsidžiaugia, kad su tokiu žemėlapiu galima pasiklysti ir mus palydi į “tikrąjį” keliuką.

Didžiajai kelionei", apie kurią seniai svajojau, visąlaik pritrūkdavo laiko ir ryžto. 18-os pirmąkart išvažiavau padirbėti į Graikiją, tačiau jau po poros savaičių gimtinės ilgesys parvijo namo. Ketverius metus dirbau vyr.finansininku bendroje Lietuvos - Vokietijos įmonėje, o prieš išvažiuodamas - vienoje Vilniaus "Interneto" kavinėje (ten, beje, dar turėtų gyventi mano numylėtinis roplys varanas - dabar jau bus apie metro ilgio). Tačiau 26-erių man viskas atsipyko. Lietuvoje buvo ekonominė krizė, o aš įsivėliau į nelabai švarius reikalus (nenoriu net prisiminti). Morališkai išsekau ir viskuo nusivyliau, todėl svajojau dingti kuo greičiau ir kuo toliau. Niekas per daug neatkalbinėjo - mama seniai mirusi, o draugai išsibarstę po visą pasaulį.”

Beveik kaip taisyklė prieš kelionę visada trūksta vienos dienos pasiruošimui, lygiai taip pat kaip ir studentui prieš egzaminą vienos nakties pasimokyti. Ne išimtis buvo ir man. Išvakarėse teko paskambinti Vilniaus Autostopo Klubo (VAK) prezidentui, kad kelionę vienai dienai atidedu, nes jis su klubo nariais ruošėsi mane išlydėti. Išvykimo datos perkėlimo pasekmėje mano startas sutapo su VAK varžybų po postsocialistines šalis pradžia. Atsikėlęs anksti rytą užsidėjau sunkią prikrautą maisto ir rūbų kuprinę, prie kurios papildomai dar buvo pritvirtinta palapinė ir miegmaišis, išvažiavau iš Naujosios Vilnios į priešingą Vilniaus miesto pakraštį, nuo kur turėjau pradėti kelionę. Išlipęs iš autobuso pamačiau savo “kolegas” VAK keliautojus su ryškiai geltonomis kepurėmis. Tokią turėjau ir aš. Televizijos kameros filmavo mano prisiartinimą. Į šį šurmulį pakliuvau dėl tos pavėluotos dienos išvykti.