Kitą rytą išjudėjom Mažosios Paipudynos upelio slėniu aukštyn. Oras - pasaka: saulėta, nė vėjelio, -24°C. Aplinkui auga nedidukai maumedžiai. Beje, šis slėnis - vienintelė vieta per visą žygį, kur radome medžių. Kažko Linksmasis smarkiai atsilieka. Ogi pasirodo, kad jis išvažiavo... plastikinėmis slidėmis! Saulius apie tai žinojo, bandė atkalbėti, bet nesugebėjo, tai iš solidarumo ir gailesčio artimui savo pats plastikus pasiėmė. Štai jums ir pirmas mūsų žygio anekdotas. Na, Saulių būtų sunku nuskriausti, bet Linksmajam sunkiai sekėsi, tad netrukus prasidėjo išradyba. Pirmas sėkmingas bandymas...
Nieko gero. Nors balandžio 1-oji, bet visai nelinksma. Vakarykštė pašvaistė prišaukė vėją. Sraigtasparniai tokiu oru neskraidžioja, taigi ir mūsų ekspedicijos pradžia nusikelia nežinia kiek. Keliamės su baisiausiu vargu, nes iki keturių ryto skirstėmės maisto davinį. Tokia tik paguoda, kad dabar atsimiegosim. Po pusryčių tuo ir užsiimam. Vakarop keliese išsiruošėm į miestą pirkti trūkstamų maisto produktų. Orelis - ką čia bekomentuosi: vienas galingas vėjo gūsis vos nenunešė manęs ir Arūno į gatvę, dar būtume po ratais papuolę. Apžiūrėjome labai gražių sniego skulptūrų skverelį. Keista...
10.15 iškylam virš miško zonos. Visur kietas firnas, šviežio sniego nėra, todėl lengviau judėti be slidžių. Po 10 min atsiduriame ant nedidelio kanjono krašto. Kanjonas kokių 20 m aukščio uolinėmis sienomis. Mes esama ties "kryžkele", nuo kurios kanjonas šakojasi i keturias puses (2 nuotrauka). Kariniame žemėlapyje tokio objekto neaptinkame, bet atrodo, kad per daug pasukome į vakarus. Pesčiomis nusileidžiame į kanjono dugną ir pasukame pietine šaka. Praeiname apie 1 km, Pakeliui įveikiame apie 10 m aukščio pakopą ir galiausiai tenka kabarotis dar 50...
Neįtikėtina, bet pirmieji keliautojai į Putoranus užklydo tik 1905 metais. Čia ir dabar lankomasi retai, ypač žiemą. Nuo 1996 metų juose pabuvojo tik dvi slidininkų grupės. Šią žiemą Putoranų ramybę sudrumstė dar dvi komandos iš Lietuvos. Mūsų grupės nariai - patyrę keliautojai, ne kartą dalyvavę sudėtingiausiuose žiemos žygiuose. Branduolį sudarė Vilniaus universiteto Žygeivių klubo senbuviai Rytis Kubilius (Qubas, grupės vadovas), Laimis Jašinskas, Robertas Kananavičius (Sapnas), Arūnas Ūsaitis, Vytenis Umbrasas, Lina Pilkauskaitė, Mingailė Avulytė-Marcinkėnienė, Algis Kuras, taip pat mūsų seni bičiuliai Artūras Sinius ir...
Praėjo trys ilgi metai ir pagaliau šių eilučių autorius vėl išsiruošė į atostogas. Ir vėl ant kūno bus daug mėlynių, ir vėl teks pirkti naujus akinius, ir iš naujo mokintis gerų manierų. O dabar aš ir mano svoločius Monmorensis (nieko apie jį negirdėjusiems siūlau paskaityti "Trise valtimi neskaitant šuns" - remontininko pastaba), kuris įlindo į kuprinę, kaip visada nieko neklausęs išvažiuojant. Taigi keturi įvairaus plauko bachūrėliai išsiruošė į kelionę, kurią lietuviškai butų galima apibūdinti kaip "vamzdiec", bet pastiprintam variante. Neprotingi žmonės baltarusiai šį...
Bandome ropoti palei siena mišku, bet aplinkui tokios šlykščios pelkės, kad grįžtame į kelią. Vėl atšaka, vedanti link sienos - dar vienas bandymas- ir vėl tas pats šlamštas - nebyli, nesaugoma siena. Jotvingiams artai prūsams nenuskilo - miškuose nėra nei kokio uogienojo, nei sausos vietelės. Sunku įsivaizduoti, kaip tas šventasis Albertas per tokius miškus brovėsi.. Sutinkame pagaliau ir pareigūną. Lekia sportiniu Hondos motocikliuku. Vaikinas mus iš karto supakuoja ir bando aiškintis, ką čia mes veikiame pasienio zonoje. Na, stovime su iškeltomis rankomis kokį...
Iš namų išvažiavau šeštadienį apie 14 valanda. Už Vilniaus kiek nugrybavau ir atsidūriau Vaidotuose. Iš ten kažkokiais šunkeliais pasiekiau "Keturiasdešimt Totorių" kaimą. Čia XV a. pradžioje Vytautas Didysis apgyvendino 40 totorių belaisvių. Kaime yra medinė mečetė, šalia - senos totorių kapinės. Pačios kapinės paliko labai nebloga įspūdį. Daug labai senų paminklinių akmenų, tik ant nedaugelio pavyko perskaityti užrašus - kiti išblukę. Porą sykių susigriebiau bestovintis ant kapo - nesuprasi kaip ten jie išdėstyti, o pačios kapinės panašios i akmenų priverstą pievą. Atmyniau i...
Didžiajai kelionei", apie kurią seniai svajojau, visąlaik pritrūkdavo laiko ir ryžto. 18-os pirmąkart išvažiavau padirbėti į Graikiją, tačiau jau po poros savaičių gimtinės ilgesys parvijo namo. Ketverius metus dirbau vyr.finansininku bendroje Lietuvos - Vokietijos įmonėje, o prieš išvažiuodamas - vienoje Vilniaus "Interneto" kavinėje (ten, beje, dar turėtų gyventi mano numylėtinis roplys varanas - dabar jau bus apie metro ilgio). Tačiau 26-erių man viskas atsipyko. Lietuvoje buvo ekonominė krizė, o aš įsivėliau į nelabai švarius reikalus (nenoriu net prisiminti). Morališkai išsekau ir viskuo nusivyliau,...
Beveik kaip taisyklė prieš kelionę visada trūksta vienos dienos pasiruošimui, lygiai taip pat kaip ir studentui prieš egzaminą vienos nakties pasimokyti. Ne išimtis buvo ir man. Išvakarėse teko paskambinti Vilniaus Autostopo Klubo (VAK) prezidentui, kad kelionę vienai dienai atidedu, nes jis su klubo nariais ruošėsi mane išlydėti. Išvykimo datos perkėlimo pasekmėje mano startas sutapo su VAK varžybų po postsocialistines šalis pradžia. Atsikėlęs anksti rytą užsidėjau sunkią prikrautą maisto ir rūbų kuprinę, prie kurios papildomai dar buvo pritvirtinta palapinė ir miegmaišis, išvažiavau iš Naujosios...