Kailiniai

Mūsų įmonė pirkėjai gali įsigyti ne tik kiekvienais metais kuriamos kolekcijos ar masinės gamybos gaminių, bet ir individualiai sukurtų rūbų. Jeigu pirkėjas pageidauja kažko individualaus, tai jis visada turi galimybę įsigyti tik jam sukurtą modelį. Esant tokiam užsakymui, mūsų dizaineriai diskutuoja su užsakovu apie šiandieninę madą bei naujoves, ir, atsižvelgiant į kliento charakterį, gyvenimo būdą, finansines galimybes bei pageidavimus, stengiasi patarti tai , kas klientui labiausia tiktų. Šiuo atveju, pats klientas turi galimybę kartu su mūsų įmonės komplektuotojo pagalba išsirinkti jam patinkančius kailius, jų spalvą , kailio raštą ar ilgį. Tokiam klientui, kuris nelinkęs įsigyti naujo gaminio, o pageidauja atsinaujinimo, mūsų dizaineriai padeda jau turimą gaminį permodeliuoti pagal tuo metu vyraujančias mados tendencijas. Specialiomis priemonėmis atgaivinus seno gaminio kailį bei spalvą, formą klientui į rankas sugrįžta naujai gimęs rūbas, su kuriuo jis gali jaustis ne blogiau nei įsigijęs visiškai naują modelį. Kadangi dar nuo 1865 metį įmonės kailių pirminės žaliavos išdirbimas buvo stipriausias įmonės bruožas, tai ir šiandien ši sfera yra tobulinama. Palaipsniui yra diegiamos amerikietiškos kailių išdirbimo bei dažymo technologijos, kurios padeda mums pasivyti net ir šioje srityje egzistuojančias mados kryptis bei užtikrinti klientams gerą įvairių kailių išdirbimo kokybę.

Atėjus šalčiams moteryje atgyja žvėries instinktas – norisi apsisiausti kailiniais. Moterims kailiniai reiškia tą patį, ką vyrams – automobiliai. Žinoma, svarbiausias kailinių privalumas – šiluma. Patys šilčiausi mutono (spec. išdirbimo avikailis) ir lapės kailiniai. Sabalo, poliarinės lapės, kotiko, bebro, šinšilos, nutrijos, audinių, karakulio kailiniai ne tokie šilti. Dar šalčiau bus su švilpiko ir šermuonėlio kailiniais. Svarbu, kad kailiniai būtų patvarūs. Ilgiausiai nešiosite ūdros ir kotikų kailinius – maždaug 20 sezonų! Norką ir karakulį dėvėsite 10 sezonų, 7-8 sezonus tarnaus kailiniai iš poliarinės lapės, avikailio, lapės ir sabalo, su voverės, nutrijos, ondatrų kailiniais galėsite puikuotis 4 sezonus, o šinšilos ir triušio kailiniais po 2-3 metų reikės atsikratyti. Tose šalyse, kur klimatas gana permainingas, geriausiai nešiosis nutrijos ir bebro kailiniai, nes jie puikiai atstumia vandenį. Nebrangus avikailis ir triušio kailis rinkoje pasirodė XX amžiaus viduryje. Madingi šie kailiai iki šiol. Pavyzdžiui, šiandien kailininkų išdirbtas ir nudažytas triušio kailis kartais primena aksomą arba šilką, ar net imituojamas leopardo ar šinšilos kailis. Karakulis atėjo į madą XIX amžiaus pabaigoje. Tuomet apie baltus karakulinius kailinius ir movą (atvirais galais šiltas maišelis rankoms susikišti) svajojo visos merginos. XX amžiaus 8-9-ajame dešimtmečiais karakulis vėl sugrįžta į madą. Garsiojo Ralfo Laureno kolekcijoje pasirodė karakulinės kepurės. Šią žiemą ant podiumų – įvairiausių atspalvių karakulis. Lapė ir poliarinė lapė buvo madinga Holivudo suklestėjimo laikotarpiu. 1971-aisiais Ivas Sen-Loranas sukūrė prabangią, ryškiai nudažytą lapės puskailinių kolekciją.

Tai buvo ne šiaip kailinių gaminių reklama. Iki šiol “Blackglama” projektas išliko įžūlumo ir grakštumo, elegantiškumo ir paprastumo etalonu. Sandoris buvo pelningas. Kaip atlyginimą už dalyvavimą vieno iš garsiausių pasaulyje fotografų fotosesijoje jūs – greičiausiai Holivudo gražuolė – gaunate audinės kailinius, kurių ilgis iki pat žemės. Kelios valandos diskomforto po įkaitusiais prožektoriais – ir kailinius galite neštis namo. Vėliau, po mėnesio, prabangiausiame madų žurnale, ko gero, pasirodys geriausia jūsų fotografija. Tiesa, po ja bus keistas parašas. Vietoj jūsų vardo išvysite trumpą retorinį klausimą: “Kas padeda tapti tikra legenda?” Atsakymas po tomis fotografijomis, žinoma, buvo – smulkiu šriftu puslapyje galėjai perskaityti: kailių tiekėja kompanija “Blackglama” – “geriausia pasaulyje aukščiausios kokybės audinių, auginamų tik Amerikos fermose, kailių gamintoja”. Ši reklaminė kampanija prasidėjo prieš trisdešimt aštuonerius metus, kai kailinių paklausa ėmė mažėti, o visiškai krito 1980-ųjų pradžioje. Jos auksiniai metai buvo nuo 1968-ųjų iki 1980-ųjų – projekto fotografai tada buvo Ričardas Avedonas ir jį pakeitęs Bilas Kingas.