Išpažintis

Br. kun. Jurdanas Statkus OFM: Išpažintis. Pats Sutaikinimo sakramentas yra malda

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kodėl sunkoka prikalbinti kunigus pakalbėti apie išpažinties sakramentą viešai internete? Nežinau. Kiekvienam savo. Vieni drovesni, vengia viešumos. Kiti gal bijo kritikos, neduok Dieve, ką nors ne taip pasakys. Tretiems trūksta laiko. Manau, svariausias argumentas yra tyla su sakramentinio slaptumo ženklu, kuri kartais uždengia ir katechezę šio sakramento atžvilgiu. Neužtenka tik vaikučius parengti pirmajai išpažinčiai Pirmosios komunijos proga. Svariau mintis padėlioti galėtų ir turėtų profesūra, ypač šio dalyko specialistai. Nors gali atsitikti, kad jie tik sausi teoretikai, nė karto nesuteikę tikinčiajam to sakramento, apie kurį moko. Pamenu vieną savo profesorių, turintį mokslo laipsnių, kunigą, aiškiai ir įdomiai mokantį apie ligonio patepimą, ir kaip pats viešai per paskaitas prisipažino, dar ne karto iki tol jo nesuteiktą. Kodėl pats sutikote kalbėti? Pati žinai, nelabai noriai. Viena yra pakalbėti su žmogumi akis į akį apie jam rūpimus dalykus ar kur grupėje prie kavos puodelio, kita - daryti masinį šou. Pagalvojau, jei bent vienai dūšiai kažkas paaiškės ar kuo tas padės, gal verta. Minėjote pirmąją išpažintį, kurią turėjome visi tikintieji, bet ką pasakytum, kaip jauteisi pirmąkart eidamas į klausyklą klausyti išpažinčių? Tiesą pasakius jaudinausi, dar zakristijoje pajutau, kaip prie nugaros prilipo drabužiai, ir, rodos, linko keliai. Saujoje net nešiausi špargalkę, kur buvau užsirašęs išrišimo formulę, jeigu netyčia atmintyje „užstrigtų".

Pseudokrikščioniškas požiūris į išpažintį

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Bažnyčioje įsivyravo požiūris į kunigą kaip į kokį tarną, „tenkinantį" parapijiečių dvasinius poreikius. Parapija kaip organizacija nori, kad kunigas būtų tarytum veidrodis, į kurį žvelgdami žmonės galėtų kontempliuoti savo tobulybę. Argi kunigas neprivalo visuomet kai kam dėkoti ir ką nors liaupsinti už uolumą, materialinę paramą, dosnumą? Nuodėmes slepia „išpažinties paslapties" apribojimas ir intymumas, o išoriškai viskas atrodo puikiai. Ši pasitenkinimo, moralinio apsnūdimo dvasia yra persmelkusi skersai išilgai mūsų bažnytinį gyvenimą. Bažnyčios „sėkmės" mastas nustatomas, remiantis jos materialiniais pasiekimais, pamaldų lankomumu, parapijiečių skaičiumi. Tačiau ar belieka vietos atgailai? Jos beveik nematyti pačioje Bažnyčios skelbimo ir veiklos sąrangoje. Kunigas ragina savo parapijiečius daryti vis didesnę pažangą, pasiekti vis daugiau „laimėjimų", laikytis įstatymų ir papročių, o jam pačiam „šis pasaulis" nebėra „kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė" (1 Jn 2, 16), nes jis netiki, kad Bažnyčia iš tiesų yra išgelbėjimas žūstantiesiems, o ne religinė institucija, skirta vidutiniškai patenkinti vidutiniškus „tikrųjų parapijos narių dvasinius poreikius..." Susiklosčius tokioms dvasinėms aplinkybėms, pseudokrikščioniškai situacijai, išpažintis tampa tuo, kuo ji yra tapusi: viena iš daugelio „religinių pareigų", kurią kartą per metus privalu įvykdyti, kad išliktų nesulaužyta atsieta kanoninė norma.

Apklausos ir išpažintis

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Keistas šis pasaulis. Seniau žmogus, ar laikosi Dievo įsakymų, pasisakydavo tik per išpažintį klebonui, o dabar - per sociologinę apklausą. Taip pat ir datą, kada paskutinį kartą buvai išpažinties, atrodo, pasisakome pradėdami išpažintį, tačiau ir tai jau nebėra jokia paslaptis visažiniams sociologams. Tokios ironiškos mintys aplankė, sužinojus apie savaitraščio „Veidas" organizuotą Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų telefoninę apklausą, kuri pabandė atskleisti kai kuriuos mūsų religingumo bruožus. Na, o jei be ironijos, tai sumanymas geras. Nors tokio pobūdžio (telefoninės) apklausos pasižymi didžiausia paklaidos galimybe, be to, ji buvo vykdoma didžiuosiuose miestuose aplenkiant provinciją, tačiau nūdienos pastoracijai visuomenės nuomonės tyrimai yra svarbūs dalykai. Jie gali tapti „laiko ženklais", kuriuos skaitydamas, Bažnyčios aktyvas persvarsto savo apaštalavimo prioritetus. Deja, tokių tyrimų daug nėra, tad kiekvienas bandymas išsiaiškinti, koks yra bendras mūsų religinio gyvenimo vaizdas, sveikintinas. Gal labiausiai nustebino, kad į klausimą „Ar gyvenate pagal dešimt Dievo įsakymų?" 38 proc. atsakė „taip". Paradoksalu, bet pagalvojau, jog tie 4,6 proc. apklaustųjų, kurie tvirtino, kad šiais laikais neįmanoma laikytis Dievo įsakymų, yra tam tikra prasme nuoširdesni už tuos, kurie teigė, kad jų laikosi. Juk apaštalas Paulius suformulavo pačią krikščionybės esmę - žmogus nepajėgus gyventi pagal įsakymus, todėl jam reikia gelbėtojo Kristaus.

„Nuodėmių dėžė“. Kodėl katalikai nustojo būriuotis eilutėse ties klausykla?

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Viena mano pažįstama katalikė visai neseniai pirmą kartą per daugelį metų nuėjo išpažinties savo parapijos bažnyčioje. Ji turėjo savų priežasčių siekti nuodėmių atleidimo, tačiau, be viso to, sakė truputėlį užjaučianti kunigus, kurie yra priversti sėdėti vienumoje klausyklose, laukdami nusidėjėlių atėjimo. Ne taip seniai, vos viena karta anksčiau, galėjai pamatyti mus, sekmadienio popietėmis besibūriuojančius katalikų bažnyčiose, laukiančius savo eilės prieiti prie klausyklos. Mes cituodavome pažįstamas frazes (pvz., „atleisk man, tėve, nes aš nusidėjau"), išsakydavome savo nuodėmes bei kiek kartų jas padarėme, galbūt tekdavo išklausyti kunigo pamokymą, o po to kaip bausmę sukalbėti keletą „Sveika Marija". Kai kuriose parapijose sistema būdavo taip gerai „atidirbta", jog galėjai stebėti judančią eilutę. Išpažintis buvo būtina katalikų tikėjimo dalis bei katalikiško identiteto ženklas. Taip pat tai - ir asmeninio atsinaujinimo pažadas. Šiuo metu daugumoje bažnyčių eilių prie klausyklų beveik nebeliko. Išpažintis, arba susitaikinimo sakramentas, tapo sakramentu, kurį neretas katalikas leidžia sau praleisti. Mes susituoksime bažnyčioje, būsime palaidoti bažnyčios bei per Mišias priimsime Komuniją, tačiau reguliarus nuodėmių išpažinimas Dievui ir kunigui tampa vis retesnis. Kur pradingo visi nusidėjėliai? Žvelgiant paviršutiniškai, susitaikinimo sakramentą priimančių žmonių skaičiaus mažėjimas nekelia nuostabos.

Ar „velykinė“ gali nebūti nuobodi pareiga?

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Gavėniai įpusėjus, bent kiek su religija susijęs žmogus nerimastingai pradeda galvoti, kad reikės eiti velykinės išpažinties. Tai primena kalendorius, artimieji ar koks stropus klebonas. Ši tradicija - bent kartą per metus atlikti išpažintį - dar tebėra įaugusi į mūsų papročius, o jei kas bando ją „užtušuoti", tai seneliai ir tėveliai ar šiaip pamaldesni giminaičiai primena, kad „reikia"... Kažkaip gaila, jog išpažintis yra virtusi nemalonia pareiga, prievarta sau, inercija. Ne didelis džiaugsmas ir kunigams praleisti po kelias valandas klausykloje, beklausant „prisipažinimų", kad nieko nenužudžiau, nepavogiau, nesvetimavau... Esu sutikęs ne vieną nuo velykinių išpažinčių psichologiškai persitempusį kunigą, kuris tesvajodavo apie paprastą poilsį. Tad ne vienas gali pasakyti, jog tokias tradicijas reikia ignoruoti, laužyti, nepaisyti. Vis dėlto patinka mums ar ne, bet jei įsitvirtina tam tikri papročiai, tai jie turi atramą įvairiose mūsų būvio plotmėse. Gal geriau užuot purkštavus vertėtų pamąstyti, kaip pataisyti esamą padėtį, juolab kad čia reikia ne tik dvasininkijos, bet ir visų bažnyčios lankytojų pastangų. Kad ir kaip suktumės, bet daugybei „velykinė" yra vienintelė proga kartą per metus susidurti su religija ir savimi. To fakto neturėtų iš akių išleisti nei nuodėmklausiai, nei pastoracijoje besidarbuojantieji. Suprantu visus, kurie pavargsta nuo bažnyčias užplūdusio priešvelykinio srauto, bet „velykinės" yra galimybė byloti apie Evangeliją. Tereikia prabilti į širdį.

Rinkiminių išpažinčių paradoksai

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kiekvienas krikščionis tiki, kad laikų pabaigoje stos prieš paskutinį teismą, kur bus arba išteisintas ir pateks į Rojų, arba pasmerktas amžiams virti Pragaro smaloje, nelygu, kuris kiek „prisidirbo" per trumpą gyvenimui skirtą laiko atkarpą šioje ašarų pakalnėje, nelygu, kuris kiek už savo „griekus" atgailavo ir stengėsi klaidų bei paklydimų nebekartoti ir Dievulio akivaizdoj pasitaisyti. Žinant žmogaus silpnumą, tenka konstatuoti, kad daugumai kraupi atomazga neišvengiama. Jei bažnyčia nebūtų įsteigusi sutaikinimo sakramento, išpažinties ir kalčių atleidimo, auganti nuodėmių kupra žmogų gyvenimo pabaigoje varytų į baisią neviltį ir depresiją. Per sutaikinimą žmogus atnaujinamas, jam suteikiama galimybė atsitiesti, pradėti gyventi iš naujo. Taip ir tęsiasi religingo žmogaus gyvenimas nuo atnaujinimo iki atnaujinimo, kai ant nuvalytos, švarios lentos vėl ima rastis silpnumo, paklydimų ir Dekalogo imperatyvų nesilaikymo užrašai. Labai įdomi ir beveik netyrinėta tema, kad esame sykiu ir katalikiškas kraštas, ir sekuliarizuota valstybė, kurios visuomenės sąmonę viena vertus veikia religiniai archetipai, ataidintys iš istorijos ir kultūros, antravertus - liberalizmas, materializmas ir ateizmas. Ir visuomenė, vertindama žmogų ar partiją rinkimų metu, nuolatos susiduria su kriterijų konfliktu. Vieni stengsis išsirinkti sąžiningą, „biedną", bet visiems teisingą, kiti - nesvarbu, kad suktą, bet specialistą, pragmatiką.