Netgi linksmų švenčių negalima palyginti su ta puikia diena, kada einate pasiimti šuniuko. Labai gaila, kad kai kurie iš tų mažylių kartais atsiduria šunų prieglaudoje tik todėl, kad nepagalvojama, ar tinka šios veislės šuniukas būsimo šeimininko butui, nepagalvojama, kad būsimas gyvenimo draugas turės savo įpročius ir norus, nepagalvojama apie sąlygas, prie kurių teks prisitaikyti keturkojui augintiniui. Aišku, atsitinka, kad gyvenimo pokyčiai nuo mūsų nepriklauso, ir šuniukas, paimtas su pačiais geriausiais norais, negali pasilikti su mumis 10-14 metų. Šeimininkus gali ištikti netektis, ištuoka, liga. Gali pasikeisti jų pajamos, gyvenimo būdas. Prieš įsigydami šuniuką turite suprasti, kad prisiimate atsakomybę už gyvą padarą, kuriam bus reikalingi patogumai, maitinimas, pasivaikščiojimai lauke, veterinaro pagalba ir, svarbiausia, meilė, be kurios nė vienas namų augintinis negali gyventi.

Šuns atsiradimo klausimas iki šiol yra atviras. Tiksliai nežinoma, kas buvo protėviai ir kurioje žemyno dalyje šuo atsirado. Vieni mokslininkai mano, kad dabartinis šuo kilo iš vilkų ir šakalų. To įrodymas – išorinių formų, vidinės sandaros ir elgsenos panašumai. Kiti galvoja, kad šuo kilo iš kelių išnykusių laukinių rūšių, kurių liekanos randamos archeologinių kasinėjimų metu. Apie tai byloja dabar egzistuojančių veislių įvairovė ir dideli skirtumai tarp jų. Seniausios šiaurinių šunų veislės galėjo kilti iš prijaukinto laukinio vilko arba vilko ir vadinamojo pelkių arba durpinio šuns hibrido. Panašios į vilkus yra ir laikos. Daugelis pietinių šunų veislių, manoma, kilo iš prijaukinto laukinio šakalo, kuris priklauso vilkų genčiai ir turi su jais evoliucinės raidos panašumų. Šakalai dažniausiai apsigyvendavo šalia žmonių, taip gindamiesi nuo stambesnių grobuonių. Jie įspėdavo žmones, kad prie jų buveinės artinasi laukiniai žvėrys. Tarp smulkių šunų veislių yra išoriškai labai panašių į šakalus.