Elgesys

Išleisdami vaikelį iš namų pasirūpiname, kad jis būtų švarus, susišukavęs, dailiai aprengtas, tačiau dažnai ignoruojame tai, kad jau ,,pampersinis" mažylis turi savo nuomonę ir - tam tikra prasme - savo gyvenimą. Jis jau pažįsta draugystės saldumą ir konkurencijos pradžiamokslį, jam jau yra sopėjusi širdelė dėl patirtos neteisybės ir džiūgavusi iš džiaugsmo. Nors beveik visada galite būti šalia, galite liūdėti ir džiaugtis drauge su savo mažyliu, tačiau labai mažai galite kontroliuoti tai, kas vyksta jo gyvenime. Tai, kas iš tiesų vyksta jūsų vaiko gyvenime, gali papasakoti pats vaikas (paprastai tai priklauso nuo tėvų ir vaikų ryšio, šeimos narių temperamento, amžiaus ir pan.) arba suprasite stebėdami saviškio bendravimą su draugais. Gali būti, kad apie savo atžalą nugirsite iš kito tėvo arba auklėtojos (mokytojos). Kartais tos žinios bus geros, o kartais - tokios, kokių nenorėtumėte išgirsti. Jei tai yra universalūs dalykai (pavyzdžiui, vaikai pešasi dėl žaislo ir jis yra atimamas; jūsų vaikas trenkia kitam vaikui, ir kitas tėvas jį sudrausmina; vaikai yra paprašomi sutvarkyti žaislus ir t. t.), be jokios abejonės, namų šeimininkas turi teisę to paprašyti. Jei jums nepatinka, kad jūsų vaikas svečiuose yra prašomas susitvarkyti ir / ar nesimušti, būti mandagus - ką gi, manau, greitai jūsų vaiko niekas nebekvies į svečius. Sutikdami leisti vaikui pasisvečiuoti pas kitus žmones perduodate atsakomybę už savo vaiką, ir jie gali reikalauti, kad jūsų vaikas būtų kultūringas.

Būna etapų, kai bemaž kiekvieno vaiko elgesyje galima įžvelgti problemų. Kada dėl jų reikėtų kreiptis į psichologą? Viena iš labiausiai paplitusių „vaikiškų" problemų - hiperaktyvumas. Nerimaudami dėl pernelyg aktyvaus vaiko tėvai bando taikyti bausmes, mano, jog su vaiku būtina elgtis griežčiau. Iš tiesų toks elgesys nėra tinkamas - hiperaktyviam vaikui būtina padėti, juk jis neretai pavargsta pats nuo savęs. Toks vaikas negali ilgesnį laiką nusėdėti vienoje vietoje, patylėti, paklusti instrukcijoms. Hiperaktyvūs vaikai apsunkina pedagogų darbą, jie labai judrūs, aikštingi, impulsyvūs ir neatsakingi. Jie tiesiog pavydėtinai reguliariai užkliudo, numeta įvairius daiktus, stumdo bendraamžius, sukuria konfliktines situacijas. Tokiam vaikui sunku sukoncentruoti dėmesį, jis lengvai atsitraukia nuo veiklos, užduoda daugybę klausimų, tačiau retai sulaukia atsakymų į juos. Pastebėjusiems tokį atžalos elgesį tėvams būtina laiku kreiptis į psichologą. Specialistas jiems patars, kaip bendrauti su hiperaktyviu vaiku, jį auklėti. Tokiems vaikams būtinas dienos režimas. Dirbti su vaiku pageidautina dieną, o ne vakare. Krūvius dalinkite trumpais, bet dažnais laiko periodais, darykite aktyvios veiklos pertraukėles. Duokite trumpus, aiškius nurodymus. Beje, pernelyg pasyviems vaikams ne mažiau nei hiperaktyviems reikia psichologo pagalbos. Ypač jei vaikas anksčiau buvo pakankamai aktyvus, tačiau staiga ėmė ir užsisklendė savyje.

Dažnai žmonės skirtingai vertina tai, kas yra blogas elgesys su vaiku. Kas vienų žmonių vertinama kaip neleistinas elgesys su vaiku, kiti gali manyti, kad tai normalus vaiko auklėjimo būdas. Prievarta prieš vaiką ir vaiko nepriežiūra - tai kompleksinė ir daugelį aspektų apimanti problema, sukelianti baisias pasekmes. Nepriežiūra - tai nuolatinis ir rimtas nesirūpinimas vaiku ar nesugebėjimas apsaugoti vaiką nuo bet kokio pavojaus, tame tarpe šalcio ir badavimo, arba nesugebėjimas užtikrinti vaiko priežiūros, dėl ko pablogėja vaiko sveikata ir vystymasis. Kaip teisingai elgtis? Visada prisiminkite, kad bausmė, ypač fizinė, nemoko vaikų kaip elgtis ateityje. Ji netgi jų neskatina norėti geriau elgtis, ji daro juos piktais ir užsispyrusiais. Pasistenkite vaikams išugdyti tikėjimą tuo, kad Jūs iš tiesų esate patys svarbiausi žmonės jų gyvenime. Vaiko auklėjimas turi būti pagrįstas bendradarbiavimu, o ne vien paklusnumu. Vaikai mokosi stebėdami, kalbėdami ir dalindamiesi su Jumis savo problemomis. Jie savo vertybes susiformuoja matydami, koks esate žmogus ne tik bendraudamas su jais, bet ir su kitais žmonėmis: elgiasi žiūrėdami į tai, ką darote o ne į tai, ką sakote. Vaikai galvoja, kad tėvai yra tobuli. Jei Jūs suklystate, nesigėdinkite tai pripažinti ir atsiprašykite taip, kaip norėtumėte, kad vaikas Jūsų atsiprašytų. Jei vaikas užduoda klausimą į kurį negalite atsakyti, padėkite jam surasti atsakymą.

Paprastai kiekvienoje šeimoje yra nusistovėję hierarchiniai santykiai: joje yra pagrindiniai žmonės ir yra priklausomi žmonės. Žinoma, šios pozicijos nėra nuosprendis visam gyvenimui, jos gali keistis, bet kiekvienu šeimos gyvavimo momentu joje egzistuoja tam tikra hierarchija. Kartais būna taip, kad vaikas nėra patenkintas savo svoriu ir padėtimi visuomenėje ir bando ją pakeisti. Taip atsitinka tais atvejais, kai vaikas nėra įsitikinęs savo reikalingumu. O, savo reikalingumu jis suabejoja dėl įvairių tarp vaiko ir tėvų iškilusių bendravimo barjerų. Kaip vaikas gali suprasti, kad yra reikalingas šeimos narys? Ogi visiškai taip pat, kaip ir bet kuris kitas žmogus. Viskas yra matuojama dėmesio kiekiu. Daugelis žmonių šią priklausomybę išlaiko netgi brandžiame amžiuje. Kaip kad Pelenės pamotė Švarco pjesėje. Pamenate, ši dama turėjo knygelę, kurioje užsirašydavo visų karališkosios šeimos asmenų dėmesio ženklus. Perskaitai ir iš karto supranti, koks esi reikšmingas ir svarbus. Taigi, kuo daugiau kiti žmonės šeimoje rodo Jums dėmesio ženklų - klausosi Jūsų, nepertraukinėja, domisi Jūsų nuomone, Jūsų savijauta, nori su Jumis bendrauti - tuo Jums yra aiškiau, kad nesate paskutinis žmogus šiuose namuose, ar ne? Jei dėmesio ženklų nepakanka - juos, deja, nori nenori reikia išsikovoti. Yra įvairių specialių metodų, kaip atkreipti į save dėmesį.

Mano vaikas tapo nesukalbamas. Provokuoja konfliktus, dėl visų savo problemų kaltina tėvus, draugus, bendraklasius, mokytojus. Jis užsisklendė savyje, prašo palikti jį ramybėje, demonstruoja bejėgiškumą, dėl nieko nesistengia, iškart pasiduoda. Jis nežino ko nori. Ištisas valandas sėdi prie televizoriaus ir kramto... Kodėl jis taip elgiasi?" Esu psichologė, turiu diplomą, pakankamai darbo patirties ir savo vaikų. Taip pat kaip ir jūs darau klaidų, jas taisau, galvoju apie savo brangenybes ir svajoju, kad jie būtų laimingi. Todėl psichologinę pagalbą pradėsiu nuo savęs. Kai mano dukrelei buvo dveji, o sūnui septyneri ir jis pradėjo eiti į mokyklą, aš pirmąkart susimąsčiau, kokia esu mama. Visiškai netikėtai tarsi veidrodyje išvydau save vyresnėlyje. Jame atsispindėjo mano meilė vaikams, mano bendravimo manieros, intonacija, mano vertybės ir kita. Mano sūnus, bendraudamas su sese, kopijavo mane. Nepasakyčiau, kad šis atradimas mane išgąsdino. Pamačiau, kad mano sūnus moka mylėti, kad jis sielojasi dėl sesers, jai padeda ir nusileidžia. Bet kai kas man sukėlė nerimą: jo įsakmi intonacija, kategoriška nuomonė. Šiuo požiūriu aš sau nepatikau. Įsižiūrėjusi į sūnų, staiga jame aptikau tas savo motiniško elgesio pasekmes, kurias aprašiau anksčiau, apibūdindama prislėgtą vaiką, ir susimąsčiau, kaip tai pakeisti. Man padėjo knygos apie transaktinę analizę, A. Adlerio psichologijos mokykla, Ketrinos Kvols "Vaikiško elgesio perorientavimas" ir su ja susiję praktiniai kursai tėvams.