Dvarai

Miestas kairiajame Ančios upelio krante, prie Tauragės-Šiaulių plento, nuo Tauragės nutolęs 25 km. Seniūnijos centras. Skaudvilės apylinkėse dunksantys piliakalniai įėjo į gynybinę Žemaičių sistemą. Spėjama, kad vietovėje, kuri yra du kilometrai nuo Skaudvilės, buvo Karšuvos žemės centras. Manoma, kad Skaudvilei pradžią davė dar XIII a. viduryje įkurtas dvaras. Jis rašytiniuose šaltiniuose pradedamas minėti 1645 m. Dalis dvaro, apie jį augęs gražus parkas išliko iki šiol. Poilsiautojus, miestelio svečius dabar traukia ir gražios dirbtinio tvenkinio apylinkės.
Istoriniuose šaltiniuose Skaudvilės mietelis minimas nuo 1760 m. 1797 m. čia pastatyta ir iki šiol tebestovinti medinė katalikų Šv. Kryžiaus bažnyčia ir 1827 m. iškilusi evangelikų liuteronų bažnyčia. Gyvenvietė labiausiai išaugo XIX a. antroje pusėje, kai buvo nutiestas Rygos-Tilžės plentas.

Apie Diktariškių dvaro praeitį žinoma tik tiek, kad net kelis šimtmečius jis priklausė Šemetoms. XIX a. pradžioje dvaras buvo paskutiniojo Šiaulių bajorų maršalkos Juozapo Šemetos, gimusio apie 1814 m., nuosavybė. Po 1863 m. sukilimo carinės Rusijos valdžia Juozapą Šemetą ištrėmė į Ufą, o Diktariškius konfiskavo. Vėliau Šemeta sugrįžo į Rygą, bet dvaro nebeatgavo. Nuo 1865 m. Diktariškių šeimininkai gana dažnai keisdavosi. Apie 1881 m. dvaras priklausė Neiroudui, o prieš II-ąjį pasaulinį – Šiaulių savivaldybei.

Pavandenės dvaras istoriniuose šaltiniuose pradedamas minėti apie 1553 m. – tų metų liepos 27 d. vykstant Valakų reformai buvo sudarytas dalies Pavandenės dvaro žmonių sąrašas. 1560 m. liepos 11 d. karalius Žygimantas Augustas Pavandenės dvarininkui Jonui Burbai-Gervydui, kuris buvo Gondingos tėvūnas, padovanojo Negirbių kaimą. 1588 m. J.Burba-Gervydas testamentu savo turtą padovanojo penkiems sūnums. Pavandenę paveldėjo broliai Stanislovas ir Mykolas. 1568 m. dalį Pavandenės (Gaudkalnį) valdė Tuchanovskių giminė.
Žemaičių žemietijos raštininkas Mykolas Burba-Gervydas mirė bevaikis. Po to jam priklausiusios žemės, taip pat ir Pavandenė, atiteko broliui Stanislovui. Po kurio laiko vieną dalį dvaro žemių įsigijo žemaičių vyskupas J.Tiškevičius, o kitą dalį paveldėjo Barbora Burbaitė-Rozanavičienė. Vėliau Barboros žemės paveldėjimo keliu atiteko Kaunackių giminei. Įvairiais laikotarpiais Pavandenės dvaras ar jo atskiros dalys priklausė ir kitiems šeimininkams. 1776 m. Pavandenės dvaras buvo parduotas Žemaičių stalininkui ir Tverų seniūnui Antanui Gedgaudui, kuris pagarsėjo kaip itin nesukalbamas ir smurtauti linkęs dvarininkas. XIX a. pradžioje Pavandenės dvaras atiteko buvusiam Telšių pavieto maršalkai Kalikstatui Danilevičiui. Pavandenės dvaro savininko duktė Karolina Danilevičiūtė ištekėjo už Leonardo Sakelio ir taip šis dvaras perėjo Sakelių giminės nuosavybėn.

Miestelis Šventosios intako Darbos upelio pakrantėje. Nuo čia iki Kretingos – apie 16 km. Nuolatinių gyventojų – apie 1400. Gyvenvietė pradėjo formuotis XVI a. antroje pusėje. Žinoma, kad čia būta ir dvaro. 1701 m. miestelis gavo prekybos teisę. Nuo XVIII a. Darbėnai vadinami miesteliu. Iki šiol čia išlaikytas XIX a. gatvių tinklas.

Šio miestelio garbingą senovę, čia stovėjusius dvarus mena ir miestelio parkas, kuriame auga gražuolė liepa, ne taip dar seniai visus stebinusi šešiolika iš vieno kamieno išaugusių kamienų.
Važiuojant iš Papilės į Telšius – Šiaudinės bažnytkaimis, o netoli šio miestelio – sena, gražiai prižiūrima Paragių sodyba, kur veikia dviejų seserų rašytojų – Sofijos Pšibiliauskienės ir Marijos Lastauskienės (jų bendras slapyvardis Lazdynų Pelėda) – memorialinis muziejus.

XVI a. Biržuvėnai buvo valsčiaus centras. Jame grafai Gorskiai turėjo dvarą, kurį juosė gražiai tvarkomas parkas. 1720 m. Augustas II Biržuvėnams oficialiai leido rengti turgus. 1909-1938 metais čia veikė kartono fabrikas. 1923 m. dvarui priklausė 185 gyventojai. Dauguma dvaro pastatų išliko iki šiol. Gorskių dvare buvo įrengta muziejinė ekspozicija, dabar dvaras restauruojamas. Netoli Biržuvėnų dvaro parko, miške, – legendomis apipinta „Laumės pėda”. Anot padavimų, čia trykštančių šaltinių vanduo yra stebuklingas – jis gali sugrąžinti jaunystę ir sveikatą.

Miestelis prie Jūros upės, apie 12 km nuo Šilalės. Kaip valdovų dvaras Pajūris minimas jau XVI a. 1790 m. čia pastatyta bažnyčia.

XIX a. viduryje dvaras, Juozapo Bilevičiaus dukrai ištekėjus už Pilsudskio, atiteko Pilsudskių giminei. Kai po 1863 m. sukilimo Julijus Pilsudskis buvo ištremtas į Sibirą, dvaras tapo Draškovskių nuosavybe. Po jų iki pat 1940 m. dvarą valdė Kaminskai. Sovietinės valdžios metais Kaminskai taip pat buvo ištremti į Sibirą. Biliūnų dvaro fasade yra nurodyta 1551 m. data. Spėjama, kad tais metais šioje vietoje buvo pastatyti mediniai dvaro pastatai. Juos supo Šaltuonos upelis ir jo intakas Šalvena. Yra išlikęs 1597 m. gana detalus senojo dvaro aprašymas. Spėjama, kad mūrinį dvaro rūmą 1699 m. pastatė Žemaičių stalininkas Steponas Aleksandras Bilevičius. Šis rūmas buvo tipiškas XVII a. antroje pusėje statytų Lietuvos-Lenkijos valstybės stambių žemvaldžių rezidencinis pastatas.

Pagryžuvys priklausė Pšeciševskių šeimai. XIX a. pradžioje dvaras ir jo apylinkės buvo Raseinių maršalkos Adomo Pšeciševskio nuosavybė, o vėliau – jo sūnaus Jeronimo. Per prievartą šį dvarą trumpam buvo nusipirkęs rusas Aleksandras Hristianovičius. Po keliolikos metų dvarą iš jo nupirko Izidorius Riomeris (1843-1910). Riomeriams mirus, dvarą turėjo paveldėti jų vaikai, bet po I-ojo pasaulinio karo dvaras buvo nacionalizuotas ir atiduotas tėvams jėzuitams. XIX a. viduryje Jeronimas Pšeciševskis Pagryžuvyje pastatė rūmus (projekto autorius – vietinis architektas Fulgentas Rimgaila), kuriuose ryškūs romantizmo architektūros bruožai..

Gyvenvietė apie 27 km nutolusi nuo Šilalės, prie Kauno-Klaipėdos automagistralės. Rašytiniuose šaltiniuose vietovė minima nuo XVI a. Būta čia ir dvaro. Kaimą garsina Dionizo Poškos Baubliai – pirmasis kraštotyros muziejus, įkurtas Lietuvoje.

Miestelis, įsikūręs tarp Tauragės ir Šilalės, Akmenos upės slėnyje. LDK laikais čia buvo dvaro centras. Pagramančio dvare kurį laiką šeimininkavo Žemaičių vyskupas Jonas Domininkas Lopacinskis. Jis 1774 m. miestelyje pastatė bažnyčią. Iki šiol išliko 1773 m. padarytas bažnyčios altorius. Netoli Pagramančio yra gimęs kalbininkas P.Jonikas 1939 m. jis atskirame leidinėlyje paskelbė savo atliktus Pagramančio parapijos tarmės tyrinėjimus.

Gyvenvietė Ventos pakrantėje, apie 35 km nuo Kelmės, abipus kelio Užventis-Šiauliai. Ją labiausiai garsina išlikę XIX a. dvaro rūmai ir apie juos augantis peizažinis parkas, kuriame gražus tvenkinys. Beržėnų kaimas formavosi prie dvaro. XV a. čia buvo valsčiaus centras.