Chiromantija

Chiromantija (Graik. “cheir” (χειρ) – ranka, “manteia” (μαντεία) – būrimas, pranašystė) yra ateities charakterizavimo ir nuspėjimo menas delno pagalba, dar vadinamas chirologija, delno-skaitymu arba delno analize. Chiromantija yra praktikuojama visame pasaulyje ir turi įvairias kultūrines variacijas. Ties žmonės kurie praktikuoja chiromantija yra vadinami chiromantais. Chiromantijos šaknys prasideda nuo Indijos astrologų ir čigonų iš Romos, kurie pranašaudavo ateitį. Induistų pranašas Valmiki prieš 5000 metų, manoma, parašė knygą, kurios pavadinimas verčiasi kaip „Valmiki Maharshi mokymai apie vyriško delno chiromantija” sudaryta iš 567 posmų. Iš Indijos chiromantijos menas paplito į Kiniją, Tibetą, Egiptą, Persiją ir kitas šalis Europoje. Į Kiniją šis menas atėjo apie 3000 m. pr.Kr. Tada jis pasuko link Egipto, kur jį praktikavo Anaksogoras (Anaxagoras). Tačiau, šiandieniniai chiromantai dažnai kombinuoja tradicinę chiromantiją su psichologija, holizminiu gydymu ir kitais alternatyviais būrimo, bei pranašavimo metodais. Chiromantijos praktikavimas dažnai siejamas su pseudomokslu. Reikėtų pastebėti, kad informacija pateikta žemiau tik trumpai pristato delno būrimo meną; yra daugybė – dažnai konfliktuojančių- interpretacijų apie delno linijas ir bruožus įvairiose „chiromantijos” mokyklose. Chiromantija sudeda iš gebėjimo įvertinti žmogaus asmenybę ar ateitį pasitelkiant to žmogaus delną. Įvairios „linijos” (širdies, gyvenimo ir kt.) ir „kalvos”, savo ilgiu, savybėmis ir linijų sankirtomis nukreipia link tam tikrų žmogaus gyvenimo interpretacijų. Kai kur chiromantai kreipia dėmesį į piršto, nago savybes, delno odos struktūrą, tekstūrą ir spalvą, delno formą ir rankos lankstumą.

Yra nemažai žmonių, vadinančių save ekstrasensais arba aiškiaregiais ir tvirtinančių, jog turi paslaptingų sugebėjimų tiksliai nusakyti jūsų charakterį, skaityti ateitį, kontaktuoti su mirusiais giminaičiais ir pan. Nepaisant reikalavimų pripažinti jų sugebėjimus, laboratorijose jie niekad nebuvo sėkmingai pademonstruoti. Australijos Nacionalinis Skeptikų komitetas yra įsteigęs 100 000$ prizą už bet kokį tikrą tokių savybių įrodymą; kol kas tie pinigai vis dar nepaimti. Bendrasis metodas, naudojamas visų ekstrasensų, chiromantų, iridologų ar astrologų yra vadinamasis “žmogaus reakcijų skaitymas” ir skirtas surinkti informacijai apie klientą. Šio metodo esmė – meistriškas būrėjo sugebėjimas skaityti kliento nevalingas kūno reakcijas ir mokėjimas išgauti iš pastarojo reikiamą informaciją taip, kad vėliau šis būna įsitikinęs, jog tą informaciją būrėjas sužinojo ne iš jo paties, o savo neeilinių sugebėjimų dėka. Procesas pradedamas nuo atsargios apžiūros, kurios metu, pasinaudojant statistiniais duomenimis bei žmonių charakterio ypatumais, bandoma priskirti klientą kuriai nors “kategorijai”. Pokalbis apie kliento charakterį pradedamas apibendrinančiais teiginiais, kuriuos sau galėtų pritaikyti kiekvienas. Žingsnis po žingsnio ir, siekiant gauti tikslesnius duomenis, pereinama prie artimesnio tarpusavio kontakto.

Chiromantija – žmogaus ateities spėjimas (nusakymas) iš jo delno, riešo linijų bei ženklų. Terminas “chiromantija” yra kilęs iš graikiško žodžio “cheiro”, kas išvertus būtų “ranka” ir “manteia” – “nusakymas” arba “skopija” – “skopein” – “aiškinimas”. Užuominų apie chiromantiją randama senovės Indijos, Kinijos bei Egipto kultūrose. Visose šių civilizacijų artefaktuose randama išraižytų rankos atvaizdų su delno linijomis. Chiromantija domėjosi filosofai Pitagoras, Aristotelis, Anaksagoras, taip pat Paracelsas, Plinijus, Albertas Didysis ir imperatorius Augustas. Yra išlikęs pasakojimas apie Romos imperatorių Cezarį, kuris gerai išmanė “rankos mokslą”: kartą užsienio aukštakilmiui svečiui įteikus savo rekomendacijas, Cezaris šio paprašęs parodyti savo rankas. Apžiūrėjęs paskelbė, kad šis esąs apgavikas, nes “ant jo rankų nėra jokių karališkosios kilmės ženklų”. Deja, Bruto rankų jis, matyt, neapžiūrėjo… Pirmoji knyga apie chiromantiją išleista 15-ame šimtmetyje. Viduramžiais chiromantijos dėka buvo “išaiškinamos” raganos. Buvo tikima, jog kai kurios žymės (dėmės) delne ar kitoje kūno vietoje yra pakankamas įrodymas, jog žmogus palaiko ryšius su velniu. Vėliau Katalikų Bažnyčia pasmerkė chiromantiją kaip “pagonybės kūdikį” ir visoms krikščioniškų šalių bažnyčioms davė nurodymą surinkti ir sunaikinti visas knygas apie astrologiją, chiromantiją, alchemiją ar magiją.