Bučiavimosi technika

Tai pats populiariausias bučinys visame pasaulyje. Ar tai tiesa? Pradėkime iš pradžių. Prancūziško bučinio pagrindas – liežuvio kontaktas. Būna, kad pradeda vaikinas, o prisijungia mergina, bet jei partnerės liežuvis pradės „maltis“ pirmas, nieko čia baisaus. Sutrikai? Kai žiaumoji maistą, tavo liežuvis juda ir atlieka darbą kuo puikiausiai. Juk liežuvis pats vikriausias žmogaus organas. Šiuo „daikčiuku“ galima išdarinėti tokius stebuklus. O... jo...joi!!! Paprasčiausiai išsižiok bučinio metu ir lauk, kas bus toliau. Įsivaizduok, partnerės burna – tavo burna. Daryk ten tą patį, ką ir savojoje. Ištirk teritoriją, liežuviu pereik per merginos dantukus – pasilinksminkite. Gink Dieve neišdarinėk nieko tokio, kas pačiam šlykštu ar nemalonu. Gal tau padės, jei apie šį prancūzišką bučinį galvosi kaip apie gerą maistą. Tik nepraryk savo partnerės! Kodėl šis „laižiakas“ vadinamas prancūzišku? Pačioje Prancūzijoje šitas meilės veiksmas įvardijamas sielų bučiniu. Kaltas šios šalies literatūrinis meilės kultas.

Prancūziškasis bučinys - tai romantiškas ir seksualus bučinys, kuomet vienas iš partnerių liežuviu liečia kito lūpas, jas laižo ir kiša liežuvį į partnerio burną. Bučinio metu paprastai abudu partneriai tai daro pakaitomis. Toks bučinys yra vertinamas kaip labai intymus, kadangi jis labai dažnai praktikuojamas kaip meilės žaismo dalis, labai stiprinanti aistrą ir geidulį. Taip yra dėl to, kad partneriai prisiliečia ir stimuliuoja didelę lūpų ir burnos dalį, be to, toks bučinys yra „labai šlapias“. Bučinys toks geidulingas, kad beveik visada abu partneriai būna užsimerkę. Greta liežuvių žaismo, tokio aistringo bučinio metu kartais vienas partneris gali čiulpti kito partnerio kurią nors lūpą. Dėl visų šių savybių toks bučinys visada vertinamas kaip seksualumo apraiška, nors kitokie bučiniai ne visuomet reiškia lytinį potraukį (pvz., svetingumą arba atsisveikinimą).