Ilgu būdavo laukti saulėgrįžos senajame kaime – tamsūs ir nykūs gruodžio vakarai. Šių dienų miesto žmogų per paskutinį mėnesį ginte pragena nebaigti metų darbai. O vis dėlto retsykiais koks bokalas alaus gerai nuo darbų įtampos atlėgti ar tą žiemišką nuotaiką šalin nuginti. Tad pakalbėkime apie alų, jo gėrimo papročius, jų kilmę. Tiesą sakant, šių eilučių autorius nėra didelis jo gerbėjas, tačiau tokiai temai ryžosi, nes įkyrėjo neišradingos ir tiesmukos alaus reklamos televizoriaus ekrane. Neturinčios nieko bendra su lietuviškomis tradicijomis. Blogiausia, kad net sportą iš to bandoma daryti, rekordus fiksuoti: butelį alaus per tris sekundes! Taigi apie putojantį ir linksminantį gėrimą… Gaminamas alus iš sudaigintų miežių salyklo, pridedant apynių spurgų; rūgdamas prisisodrina angliarūgštės. Žmonija alų išrado civilizacijos priešaušryje; jo pasigaminti mokėta Egipte ir Babilone jau IV tūkstantmetyje prieš Kristaus gimimą.

Uždarosios akcinės bendrovės SIGRAMA alaus darykla Vilniuje savo veiklą pradėjo 2001 metais. Bet dar 1993 metais dabartinis daryklos savininkas Ramūnas Šermončius, tuo metu tik 23 metų, bet jau turėjo privačią alaus daryklą Gargžduose. Joje alų virė aludaris Žygintas (istorija pavardę nutyli) iš Biržų. Alus taip ir vadinosi “Aukštaičių Žygio Alus”. Alus buvo platinamas visame pajūrio regione. Bet likimas lėmė, kad Ramūnas turėjo persikelti gyventi į Vilnių. Visą tą laiką jo neapleido idėja virti alų. 2000 metų pradžioje ši idėja virto pastato naujai daryklai ieškojimu. Maždaug po pusmečio paieškų apsistota ties senu lenkiškos prieškarinės statybos pastatu dabartinės gamyklos ELFA teritorijoje. Po visų remontų ir alaus daryklos įrengimo 2001 metų rugsėjo 11 dieną (būtent tą pačią garsiąją dieną) gauta licenzija gaminti alui. Jau spalio pradžioje pirmasis alus atgaivino vilniečių sielas. Nuo pat pradžios iki šio laiko gaminamas “Žygio” (alk. 5 proc.) ir “Žygio Stiprusis” (alk. 7,5 proc.) alus.