Valstybės parama darbo rinkai: dirbantiesms, bedarbiams ar darbdaviams?

Šiuo metu padėtis Lietuvos darbo rinkoje analogiška esamai ekonominei situacijai – bedarbių daugėja kasdien ir ta tendencija matyt dar išliks. Valstybė kol kas dar remia netekusius darbo, tačiau neprognozuotai augant nedarbui, ima vėluoti net ir tos pašalpos, į kurias netekęs darbo asmuo turi visas teises – mokesčiai, kai jis dar dirbo, juk buvo mokami. Aišku, kad ilgai tokia situacija tęstis negalės, nes katastrofiškai prastėjant šalies ekonominiams rodikliams bei tokiais pačiais tempais augant biudžeto deficitui – pasiektume ypatingai pavojingą valstybės įsiskolinimo lygį, kuris padėtį tik dar labiau pablogintų. Todėl pastaruoju metu vis pasigirsta kalbų, kad kažkaip reiktų reformuoti bedarbių rėmimą sferą. Štai Socialinės apsaugos ir darbo ministras užsiminė, kad galbūt reiktų premijuoti susiradusius darbą asmenis. Taip būtų sukuriamas skatinimo mechanizmas, ieškoti ir rasti darbą, kas turėtų pagerinti padėti darbo rinkoje. Tuo tarpu darbdavių atstovai netruko į tai pateikti atsakymą, kad tokiu būdu premijuoti reiktų ne susiradusius darbą asmenis, o darbdavius, kurie steigia darbo vietas.

Iš tikro, skatinti verslą Lietuvoje reikia, tačiau ar tam reikėtų pajungti bedarbių rėmimui numatytas lėšas? Kita vertus, ar dabartinė bedarbių rėmimo politika yra pakankamai gera? Gal iš tikro geriau premijuoti susiradusius darbą? Tai trys variantai, pagal kuriuos kol kas būtų galima reformuoti darbo rinkos rėmimą, tačiau nei viena iš išvardintų krypčių nėra ta, kuri vienareikšmiškai galėtų pagerinti situaciją.

Teisę į pašalpą turi kiekvienas bent kažkiek didesnį darbo stažą turintis asmuo. Kitaip visai netektų prasmės tokie mokami mokesčiai, kaip privalomos įmokos į garantinį fondą. Be to jau ir dabar bedarbio pašalpa yra pakankamai apribota išmoka, apipinta pačiomis netikėčiausiomis sąlygomis ir reikalavimais. Tačiau tokia bedarbių rėmimo politika visiškai neskatina ieškoti darbo, bent jau tol, kol yra mokama paskirta bedarbio pašalpa. Ypatingai jei nesitikima didesnio atlyginimo, nei numatytas maksimalus bedarbio pašalpos dydis – kiek daugiau nei 1000 Lt. per mėnesį. Taigi, išeitų, kad reikia remti ir tuos, kurie ieško ir susiranda darbą. Tačiau kaip? Akivaizdu, kad šis uždavinys turėtų būti patikėtas institucijai, kurios tiesioginė paskirtis būtent tokia ir yra – Darbo biržai. Įstatymiškai, tai lyg viskas taip ir yra. Tačiau praktiškai – visai tai stringa. Nors Darbo birža jau skaičiuoja ne pirmus savo veiklos metus Lietuvoje, tačiau kaip ir daugelis kitų valstybinių įstaigų, efektyvumo savo veikloje taip ir nesugebėjo pasiekti. Kas nors kartą yra apsilankęs valstybinėje, įsidarbinti turinčioje padėti įstaigoje, tas žino situaciją. Jau vien tai kaip sutinkamas atėjęs užsiregistruoti žmogus ir kaip išlydimas – daug ką pasako apie šios įstaigos veiklą. Mažai verti ir visi jos organizuojami kursai, kurie turėtų padėti naujo darbo paieškose. Vis kažkaip juntamas atmestinumas, kad visa tai daroma tik dėl pareigos ir užmokesčio. O apie operatyvumą, net kalbėti neverta. Jei ne valstybės remiamas asmenų iš darbo biržos įdarbinimas, į Darbo biržą darbuotojų paieškai kreiptusi tik valstybinės arba niekur kitur specialistų nerandančios įmonės. Taigi, vienintelė šios valstybinės įmonės paskirtis, liktų tik dokumentų pildymas ir pašalpų mokėjimas.

Pamažu tampa aišku, kad valstybės pinigai išleidžiami išlaikyti darbo biržoms, yra naudojami visiškai neefektyviai. Todėl gal jau pats laikas įvesti finansavimą už rezultatus, kas yra įprasta privačiame verslo Pasaulyje? Kaip staiga tada pasikeistų požiūris į kiekvieną naują Darbo biržos lankytoją. O ir kiekvienas teritorinis skyrius būtų suinteresuotas kaip galima daugiau žmonių įdarbinti, jei tik jiems už tai būtų skiriamas finansavimas. Už sėdėjimą ar bendravimą juk niekas negauna pinigų, tai kodėl turėtų būti išimtis valstybinės įstaigos?

Darbdavių rėmimas taip pat yra visai realus dalykas. Ir tai jau net vyksta. Tiesa, tam vėlgi yra begale sąlygų ir reikalavimų, o tam tikru metu, toks finansavimas buvo skiriamas tik tiems darbdaviams, kurie sugebėdavo atitinkamai „susitarti“ su teritorine Darbo birža. Tas susitarimas paprastai būdavo inicijuojamas iš Darbo biržos atstovų pusės ir visada būdavo grįstas pinigais, o tiksliau jų suma, kuri mūsuose įvardijama kaip kyšis.  Įstaigai, kuri nemoka arba nenori skaidriai paskirstyti valstybės paramos – išvis nereikėtų leisti tai daryti. O darbdavių ir naujų darbo vietų steigimą galima remti visiškai kitais būdais. Vienas iš jų – mokesčių prievolės panaikinimas. Nauda tikrai būtų abipusė. Vietoj to, kad valstybė mokėtų bedarbio pašalpą, suteikiama galimybė dirbti ir užsidirbti pačiam žmogui. O darbdavys įdarbinęs naują žmogų, galėtų vienerius metus nemokėti SODROS ar pajamų mokesčio. Aišku, taip valstybė gautų mažiau pajamų, tačiau bent jau nereikėtų mokėti pašalpos iš bendro valstybės biudžeto.

Kelių kaip sureguliuoti įvairias valstybės sritis yra tikrai nemažai ir visai nebūtinai jie visi turėtų būti grįsti mokesčių didinimu ar išlaidų karpymu. Kartais užtenka tik pripažinti valstybės administravime esančias problemas ir jas efektyviai išspręsti.