Tvenkininė žuvininkystė Šilo-Pavėžupio dvare
Vlado Pūtvio-Patvinskio nuopelnai žuvininkystėje (1899-1926 metai). Tvenkininė žuvininkystė Šilo-Pavėžupio dvare neatskiriamai susijusi su dvaro savininkų Putvinskiu-Pūtvių pavarde. Apie vieną iš Putvinskių – Dionyzą, kuris gimė ir didžiąją savo gyvenimo dalį praleido dar XVIII a., šeimoje buvo išlikusi tokia legenda.
“Vieną kartą per metus Putvinskis, apsirengęs kaip bažnyčią”, su dvariškių svita ir daugybe darbininkų nužingsniuodavęs prie vieno tvenkinio pylimo ir liepdavęs nuleisti vandenį. Kai vandens jau nebedaug belikdavę, nekreipdamas dėmesio į dugne besikapstančias taikingas žuvis, liepdavęs sugauti ir jam atnešti didžiulę lydeką. Nebijodamas aštrių lydekos dantų, ją pabučiuodavęs, peržegnodavęs, įmesdavęs į dugne likusį vandenį ir įsakydavęs tvenkinį vėl prileisti.
Jei tikėtume šia legenda, tektų pripažinti, kad vienas ar du nedideli tvenkinėliai Šilo-Pavėžupio dvarebuvę jau apie 1800 m.. Iš archyvų žinoma, kad jau XVIII a. pabaigoje Šilo-Pavėžupio dvare veikęs vandens malūnas, vadinasi, prie jo galėjęs būti ir tvenkinys. Tačiau nei Vladas Putvinskis, šimtmečiu vėliau kūręs čia tvenkinius, nei Emilija Putvinskienė savo prisiminimuose tuo laikotarpiu (XVIII a.) buvusių tvenkinių nemini. Todėl, nors dalis legendų turi realų pagrindą, žuvininkystės Šilo-Pavėžupio dvare pradininku reikėtų laikyti ne Dionyzą, o jo provaikaitį Vladą Pūtvį-Putvinskį (1873-1929), žinomą kaip Lietuvos Šiaulių Sąjungos kūrėją ir ideologą.
Neršto metu Stasys Putvinskis drausdavo trukdyti ramybę: šūkauti, važinėti prie neršyklų. O pats labia mėgdavo stebėtinerštą – ši nuostabų reginį. Būdavo, ankstyvą gegužės rytą Putvinskis lyg sėdėdavo ant kranto, žiūrėdamas į besipliškenančius karpius. Grįžęs į dvarą, susižavėjęs pasakodavo kokios didelės ir gražios jo žuvys.
Kai karpiai išneršdavo, žuvininkas išgaudydavo veislines žuvis, o dvaro darbininkai išveždavo jas atgal į “Malūno” tvenkinį. Išsiritusiuos lervutės per kelias dienas neršyklose suėsdavo visą maistą (infuzorijas), todėl jas perkeldavo į šalia esančius daug didesnius perkėlos ar “rasodos” tvenkinius (jau minėtus “nauprūdžius”), kurių prieš Antrąjį pasaulinį karą buvę du. (Šiuos perkėlos tvenkinius Vladas Putvinskis dar vadino “narštu”) tvenkiniais. Perkėlos tvenkiniuose mailiukas pabūdavo keletą savaičių ar mėnesį, išėsdavo visą maistą.
Žvejyba ir karpių gaudymas. Iki rudens Šilo-Pavėžupio dvare mituliai užaugdavo maždaug pusės kilogramo (anksčiau – maždaug iki svaro – apie 400 gramų), kartais didesni. Jau mirusios Mykolo Norkaus teigimu, Vladas Putvinskis karpius parduodavo, jei dvi žuvys sverdavo 1 kg, o jei ne – palikdavo žiemoti.
Rudenį, rugsėjo mėnesį, prasidėdavo žvejyba. Visi darbininkai, nei dvaro kalvis Aleksas Stungurys laikinai mesdavo savo darbą ir eidavo prie tvenkinių.
Kai buvo nuleidžiamas vanduo ir pasirodydavo karpių nugaros, žuvis vėl reikėdavo saugoti. Ir vėl Kazimieras Račkauskas gyvendavo prie tvenkinių. Kad nepervargtų (naktį miegoti nebuvo galima), jį kartais pavaduodavo dvaro darbininkai. Už savo darbą Kazimieras, kaip vyriausias žuvininkas, gaudavo 600 litų metinę algą. Tvenkinį Račkauskas nuleisdavo pamažu, gal per savaitę laiko. Naktį saugodamas Račkauskas po truputi užstatydavo kanalą tinklais ir suvarydavo žuvį. Ji palengva gražiai suplaukdavo prie “vienuolio”. Rytą atėjęs ponas stebėdavosi: visa žuvis vienoje vietoje.
Prieš pirmąjį pasaulinį karą už svarą karpio buva mokama po 25 kapeikas. Nepriklausomos Lietuvos laikais kilogramas karpio vienu metu kainavęs net 5 litus, po to križės metais, kaina kiek kritusi. Buvusios dvarožuvininko Rapolo Pluščiausko sūnus Vytautas (g. 1929 m.) minėjo, kad valdant Stasiui Putvinskiui, karpio kilogramas savikaina buvo 0.5 lito, o parduodavę už litą. Vadinasi kilogramas žuvies duodavęs 1.5 lito pelno. O išauginama būdavo kasmet po keliolika tonų karpių. Kaip minėta, dar didesnį pelną duodavęs metinukių žuvelių pardavimas.
Vlado Putvinskio laikais žuvies pirkti arkliais atvažiuodavę net latviai. Stasys Putvinskis buvo suinteresuotas žuvis parduoti žydams, nes iš jų gaudavo kokiu litu daugiau nei iš valstybės. Už Kelmės, prie Kražantės upelio trobą turėjo žydas Mendelis. Jis pirkdavo žuvį iš Putvinskio. Dvaro darbininkai turėdavo karpius žydui nuvežti į Kelmę. Žuvį šis laikydavo kražantėje, sudėjęs į upelyje sumerktas medines dėžes. Iš Putvinskio nusipirkęs, žuvį vėliau sėkmingai perparduodavo, veždamas ten kur pareikalaudavo pirkėjas: į Kelmę, Tauragę, Skaudvilę ar Šiauliai. Tauragę, skaudvilę ar Šiaulius. Turguose žuvį labai pirko ir žydai.
