Sodo augalų dauginimas Lietuvoje

Pastaruosius dvejus metus sodo augalų dauginamosios medžiagos tiekėjai vis sunkiau realizuoja išaugintus sodinukus.

Ar ryškėjančios tendencijos – kainų kritimas, sodinukų paklausos mažėjimas – išliks, domina visus šios rinkos dalyvius.

Perprodukcija ar trūkumas?

Sodinamosios medžiagos rinkoje susidarė paradoksali situacija. Sezono metu turguose, mugėse ar parodose, kur pardavimui suvežami didžiuliai kiekiai sodo augalų iš didesnių ir mažesnių Lietuvos ir ne tik Lietuvos medelynų, jaučiama didelė konkurencija ir rinkos persotinimas. Auginančių ir parduodančių sodinukus kasmet daugėja.

Susigundę garantuotu (ir nemažu!) pelnu, medelius ir vaiskrūmius pradėjo dauginti visi, kas turi nors menkiausią supratimą apie tai. Ypač gyvenantys stambesnio ir garsesnio medelyno pašonėje, kurio vardu, infrastruktūra ir viena kita paslauga galima pasinaudoti. Dauguma šių sodinamosios medžiagos tiekėjų yra orientuoti į mėgėjišką sodininkystę. Deja, mėgėjų sodinimo tempai kasmet mažėja ir toliau mažės. Kolektyviniai sodai neplečiami, naujos sodybos ne taip greitai kuriasi. Sodinukų reikia nebent žuvusiems ar pasenusiems vaismedžiams atsodinti. Be to, keičiasi ir pačių kolektyvinių sodų funkcijos: jie tampa labiau rekreacinio pobūdžio, kur didesnis dėmesys skiriamas aplinkai ir dekoratyvinei pusei. Vienas kitas vaismedis čia reikalingas dažniau papuošimui, o ne žiemos atsargoms kaupti.

Kelis kartus daugiau už visus mėgėjus sodinamosios medžiagos nuperkanti pirkėjų dalis yra versliniai sodai ir uogynai. Tai specializuoti sodininkystės ūkiai, UAB, AB ar ŽŪB, kuriose intensyviai atsodinami ir pertvarkomi pasenę sodai. Tai taip pat nauji ūkininkų sodai ir uogynai, kurių savininkai, nusivylę tradiciniu žemės ūkiu, pasirinko pelningesnį sodininkystės verslą. Šios grupės pirkėjams sodinamosios medžiagos, t.y. kokybiškų ir atitinkamų veislių sodinukų, reikia daug. Deja, dėl įvairių priežasčių kartais atsitinka ir taip, kad kai kurių paklausą turinčių sodinukų visiems nepakanka. Ne visada dėl to kalti medelynai, nes suplanuoti ir atspėti, kokios veislės su kokiais poskiepiais bus reikalingos po dvejų trejų metų, kol trunka dauginimo ciklas, yra sudėtinga. Džiugu, kad sodų veisėjai jau pradeda galvoti ir pateikti užsakymus dauginimui iš anksto, tačiau ši procedūra turėtų būti taikoma platesniu mastu.

Sertifikuoti medelynai

Lietuvoje 2002 m. buvo 32 sertifikuoti medelynai.

Visų rūšių sodo augalus Lietuvoje daugina 9 medelynai. Likusieji specializuojasi dauginti tik juoduosius serbentus ir braškes. Pagal visą dauginimo schemą (poskiepių augynai, skiepūgliniai ir sėkliniai sodai, ūglinės plantacijos) 2002 metais dirbo 4 šalies medelynai (Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto medelynas, UAB “Dembavos medelynas”, ŽŪB “Anykščių vaismedžiai”, ūkininko A.Speičio medelynas). Kitus šalies medelynus ūgline ir skiepūgline medžiaga dažniausiai aprūpindavo LSDI medelynas. Dar 4 šalies medelynai turėjo vegetatyvinių poskiepių dauginimo augynus. Šie medelynai poskiepiais apsirūpindavo patys ir pateikdavo į rinką aukštos kokybės dauginamąją medžiagą.

Nuo 1998 iki 2001 m. valstybės kontroliuojamų medelynų skaičius nuolat didėjo, taip pat didėja jų dauginimo apimtys bei aukštesnių kategorijų (elitinės ir sertifikuotos) sodinamosios medžiagos kiekis. Tai rodo, kad sodo augalų daugintojai kreipia dėmesį į sodinamosios medžiagos kokybę. Sertifikuoti šalies medelynai orientuoja savo veiklą ir į mėgėjišką, ir į verslinę sodininkystę. Pasikeitus sodinukų rinkai, sumažėjus mėgėjiškos sodininkystės plėtros tempams, pagrindine sodininkystės kryptimi turi tapti versliniai sodai.

Sodinamosios medžiagos tiekėjai

Visus sodinukų tiekėjus galima suskirstyti į keturias grupes, kurių apimtys, tikslai, sodinamosios medžiagos kokybė ir jos kontrolė, galų gale ir atsakomybė, labai skiriasi.

Mėgėjiški medelynai. Tai didesni ir mažesni tiekėjai, dirbantys išskirtinai su sodininkais mėgėjais. Daugumos jų išaugintų sodinukų išorinė kokybė per pastaruosius kelerius metus gerėja, jie vis intensyviau reklamuojami. Tačiau niekas negali garantuoti, ar išlaikyta veislių tapatybė ir sodinukų dauginimo proceso reikalavimai. Galų gale ir teisingos reklamos tokie medelynai nesuteikia. Tenka nusipirkti sumaišytų veislių ir neretai susiduriama su licencijuotų veislių neteisėtu dauginimu, akivaizdžiai neteisingais teiginiais reklamoje. Nepasitikėjimas krenta ir ant tikrai gerai dirbančių mėgėjiškų medelynų.
Sodinamosios medžiagos perpardavinėtojai superka dideliais kiekiais sodinukus tiesiogiai iš augintojų ir su antkainiu pateikia pirkėjams. Tikrai nėra nieko blogo tokioje jų veikloje. Tačiau ilgai keliaujantys sodinukai iš vienos vietos į kitą greitai praranda savo kokybę. Perpardavinėtojai dar mažiau atsako už sodinamosios medžiagos kokybę ir dažniausiai vadovaujasi vieninteliu kriterijumi – pigiai pirk bet ką, o parduok brangiai tai, ko pirkėjas pageidauja. Dar gerai, jei sodinukai buvo įsigyti sertifikuojamuose medelynuose. Nors kartais nukenčia ir jie, kuomet jau prekybai nebetinkami sodmenys (padžiūvę, pažeisti) pardavinėjami su jų oficialiomis etiketėmis. Dabar turės keistis ir šių medelynų veikla, nes valstybės įstatymuose yra numatyta sodinamosios medžiagos tiekimo į rinką tvarka.

Sodinamosios medžiagos importuotojai. Jau antri metai pastebima, kad į Lietuvos rinką patenka užsienio šalyse, dažniausiai Lenkijoje, išauginta vaismedžių ir vaiskrūmių sodinamoji medžiaga. Pagal veisles, sodinukų išsivystymą, formavimo ypatumus, naudotus agrotechninius elementus nesunku nustatyti, kur sodinukai yra išauginti. Daugėja braškių daigų, agrastų, retesnių sodo augalų, obelaičių. Tokia prekyba yra nelegali! Visa sodinamoji medžiaga Lietuvoje turi būti kontroliuojama dėl karantininių ligų ir kenkėjų. Importavus sodo augalų sodinukus, jie turi būti pasodinti į griežtus reikalavimus atitinkančius laukus ir stebimi tiek metų, kiek numatyta kiekvienai rūšiai. Tai reiškia, kad importuota sodinamoji medžiaga gali būti skirta versliniams sodams ar uogynams įveisti, gal ir tolimesniam sodinukų dauginimui, tačiau jokiu būdu negali patekti tiesiogiai į prekybą, nes gali sukelti milžiniškų problemų. Džiaugiamės, kad Lietuvoje nepaplitęs slyvų raupų virusas, neužfiksuota bakterinės degligės atvejų, kitų pavojingų ligų ir kenkėjų. Deja, tikimybė jiems atsirasti yra labai didelė.

Ne tik karantininiai objektai yra pavojingi sodų ir uogynų ateičiai. Daug žalingų augalų ir dirvos mikroorganizmų gali būti paskleisti po visą šalį su sodinamąją medžiaga. Nesilaikant nustatytos dauginimo schemos ir tinkamai jos nekontroliuojant, medelynai gali pateikti į rinką nekokybiškų sodinukų, kurių ir produktyvumas, ir produkcijos kokybė bus prasta, sodai ar uogynai trumpaamžiai, be to, gali užkrėsti ir kitus sodmenis. Bet ką pirkdami vartotojai reikalauja garantijų, kurių dauguma mėgėjiškų medelynų tiesiog neturi teisės duoti.

Pasikeitus įstatyminei bazei, turėtų keistis išvardintų medelynų grupių veikla. Dauguma jų turės registruotis, pertvarkyti technologijas, kad atitiktų numatytus reikalavimus. Tačiau didžiausias poveikis rinkai sutvarkyti yra pirkėjų norai. Kol jie dėl žinių trūkumo ir informacijos stokos nekreips dėmesio į tai, ką perka, visada atsiras besinaudojančių tokia padėtimi.

Kokybiškiausia sodinamoji medžiaga yra dauginama valstybės kontroliuojamuose medelynuose.

Sertifikuojami medelynai. Galutinė sertifikavimo schema sodo dauginamajai medžiagai dar nėra oficialiai patvirtinta. Tačiau ir dabar sertifikuojami medelynai prisilaiko dauginimo schemos – turi specifinius reikalavimus atitinkančius poskiepių augynus, skiepūglinius sodus, vaiskrūmių dauginimo ūglinius augynus, išlaiko visus technologinius auginimo ir priežiūros reikalavimus. Šie medelynai patys atsako už sodinamosios medžiagos kokybę, be to, juos taip pat kontroliuoja Valstybinės sėklų ir grūdų tarnybos prie ŽŪM specialistai. Jie atlieka lauko aprobaciją, kurios metu tikrina veislių tapatybę, grynumą, sodmenų kokybę, taip pat kontroliuoja paruoštų realizacijai siuntų kokybę ir, jei jos atitinka privalomuosius reikalavimus, išduoda sertifikatus. Sertifikuojami medelynai taip pat periodiškai kontroliuojami Valstybinės augalų apsaugos tarnybos specialistų, kurie tikrina, ar sodinamojoje medžiagoje nėra karantininių ligų ir kenkėjų, tiria dirvą kenksmingiems organizmams nustatyti. Gaila, kad investavę į medelynus daug pinigų, mokantys už valstybinę kontrolę, sertifikuojami medelynai turi lygiomis sąlygomis konkuruoti su nekontroliuojamais medelynais, perpardavinėtojais ir nelegaliais importuotojais.

Dr. Darius KVIKLYS
LIETUVOS SODININKYSTĖS IR DARŽININKYSTĖS INSTITUTAS