Proektas „Derunkelizacija“ apie ekonomiką

„Ekonomika“, „ekonominiai procesai“, „ekonominiai dėsniai“, „ekonomika krenta, kyla“ – štai kokius dažniausiai girdime terminus žiniasklaidoje. Daugeliui iš mūsų čia viskas aišku, viskas girdėta ir suprantama. Bet ar taip yra iš tikrųjų? Kas gi ta ekonomika ir kodėl ji mums pateikiama būtent taip? Pabandysime išaiškinti jums apie ekonomiką kiek kitokiu „kampu“.

Iš tikro, čia nėra nieko tokio, ko negalima būtų suprasti. Tik terminus reikia naudoti pagal tiesioginę jų paskirtį.

Taigi, pradedame..

Įvairūs žodynai pateikia savo prasme vienodus žodžio „ekonomika“ išaiškinimus, pvz., ekonomika – ūkininkavimo menas. Internetinis žodynas Vikipedija pateikia tokį išaiškinimą: ekonomika (graik. οίκος (“Oikos”) – namas ir νόμος (“nomos”) – dėsniai) – socialinis mokslas, tiriantis individų elgseną esant nuolatiniam gamybos faktorių trūkumui, tiesiogiai darantį įtaką produkcijai, paskirstymui ir vartojimui, ūkinei veiklai, ūkiui. Ekonomika tiria, kaip žmonės, jų grupės (namų ūkiai), organizacijos (įmonės) priima sprendimus siekdami patenkinti savo poreikius.

Jei kalbame apie ūkininkavimą, tai savaime suprantama, kad neapsieisime be ūkio. Ūkis – atskiras veiklos vienetas, kuriantis, ieškantis, naudojantis (eksploatuojantis) bei skirstantis išteklius subjekto poreikiams tenkinti (pvz., namų ūkis), tokios veiklos visuma. Dažniausiais žiniasklaidoje kalbama apie tam tikros šalies arba teritorijos ūkinės veiklos visumą (pvz., Lietuvos ūkį).

Taigi, ekonomika – specialus socialinis mokslas, tiriantis ūkį, tiksliau, tiriantis procesus, sprendimus ir kt., kurių pagrindu žmonės patenkina savo poreikius.

O dabar pagalvokime, kas slypi po tokiais „moksliškais“ išsireiškimais: „ekonomika krenta“ arba „ekonomika kyla“? Kažkoks nonsensas (lietuviškai – nesąmonė). Kaip mokslas gali kristi ar kilti? Ekonomika, kaip tam tikra ūkio valdymo plano metodika, gali būti tik prasta arba puiki. Tad ir gaunasi, kad mūsų politikieriai viso labo tik nemokšos valdytojai, nesugebantys tinkamai valdyti, organizuoti mūsų ūkio, taip, kad Lietuvoje būtų gera gyventi visiems. O pasiteisinimui jie visuomet puola naudotis tuo magiškuoju „EKONOMIKA KRENTA“.

O štai dar vienas perliukas: „rinkos ekonomika“. Kaip jūs manot, kam ji reikalinga? Dažniausiai šis terminas yra naudojamas tada, kai reikia “kalti” “planinę ekonomiką”.

Sutikit, kad bet kokia ūkinė veikla yra (turi būti) planuojama, ypatingai kalbant apie valstybę. Ūkinėje veikloje tauta (valstybė) savo tikslo – tenkinti savo poreikius (turėti, ką valgyti, ką apsirengti ir t.t.) – gali siekti įvairiais būdais:

a) per netiesioginį valdymą, t.y., rinką (savireguliacijos principu);
b) per tiesioginį valdymą (komandinis-administracinis metodas, taip vadinama planinė ekonomika);
c) mišrus valdymas (toks, praktiškai, yra naudojamas beveik visose valstybėse).

Taigi, planas, kaip patenkinti bendrus tautos (valstybės) poreikius, vis tiek yra sudaromas (pvz., biudžetas), tik jo įgyvendinimo keliai skirtingi. Juk jei jau pradedam kalbėti apie rinkos (atskirų jos šakų) reguliavimą (tiesioginį valdymą), visai nereiškia, kad grįžtam prie „planinės ekonomikos“.

Vadinasi, iš esmės kalbėti apie rinkos ar planinę ekonomiką yra šizofrenija, nes ekonomika yra tikslo, plano sudarymo metodas, o tiesioginis (komandinis-administracinis) arba netiesioginis (rinka) valdymas – to tikslo pasiekimo kelias. Jei kalbėti paprasta žmonių kalba, galima pateikti tokį pavyzdį: mūsų tikslas – pasiekti Vilnių, bet jį galime pasiekti įvairiais keliais (per Kauną, per Ukmergę ir t.t.). Todėl priešpastatyti tikslą keliui yra tikrų tikriausia nesąmonė.

Na tiek jau to. Aiškinkimės toliau. Kas gi čia per dalykas tas ūkis, kam mums reikalinga ta ūkinė veikla? Atrodytų, toks elementarus ir visiems suprantamas dalykas. Taigi, panagrinėkim.

Ar bandėt kada atsakyti sau į kausimą: kuo mes, žmonės, skiriamės nuo gyvūnų? Ogi tuo, kad gyvūnai, visos gyvūnų populiacijos tiesiog ima produktą iš Gamtos ir naudoja, o žmogus galutinį vartojimo produktą gamina – užsiima ūkine veikla.

Kaip manot, ar išliktų Gamtoje žmogus, jei nieko nedarytų? Atsakymas vienareikšmis – NE. Taigi, pati Gamta pastūmėjo žmogų į ūkinę veiklą. Ji neaprūpino žmogaus nei tinkamu maistu, nei apdaru, nei būstu. Viską žmogui reikėjo pasidaryti pačiam. Ūkis tapo pirmuoju žmogaus kūrybiniu žingsniu ir pirmąja priemone žmogui išlikti. Tie trys esminiai, pirminiai poreikiai – maistas, drabužis ir būstas – privertė žmogų imtis kūrybos – ūkinės veiklos. Todėl tikroji ūkinės veikos paskirtis yra ne kažkokių pelnų siekimas, bet priemonių žmogaus poreikiams tenkinti suteikimas.

Bet kiekvienas jūsų pastebit, kad yra kiek kitaip. Mes esame tarsi įkinkyti į kažkokias lenktynes. Ar nepagalvojat kartais, kad mes, besivaikydami pelnų, bandydami tenkinti mums primestus, visiškai nereikalingus poreikius, elgiamės kaip paskutiniai kvailiai.

Ar pastebit, kad mums „įkalta“ į galvas, kad reikia dirbti, dirbti, dirbti, tada visko turėsime pakankamai. Tik bėda, kad tas „pakankamai“ visiškai nepriklauso nuo mūsų laiko, skiriamo tam „dirbti“, kiekio.
O visa esmė ta, kad kone visa žmonijos ūkinė veikla („ekonomika“) vienų „gudručių“ rankose tapo labai efektyvia mūsų visų valdymo priemone.

Jau bemaž du tūkstančius metų vyksta gamybos priemonių koncentracija. Pagrindiniai šių procesų sumanytojai ir vykdytojai yra pagarsinti buvusio Britanijos žvalgybos MI6 agento John Coleman knygoje “300 komitetas”. Šiems „veikėjams“ puikiai sekėsi pudrinti smegenis visai žmonijai apie kapitalizmus, socializmus, rinkos ir kitokias ekonomikas. Tas jiems puikiai sekasi ir šiandien.

Daugelis mūsų net nesusimąsto, kas tai yra gamybos priemonių koncentracija ir privati nuosavybė. Per žiniasklaidos priemonės, filmus ir t.t. mums įdiegta, kad privati nuosavybė yra vos ne panacėja nuo visų visuomenės ligų, kad tik ji išgelbės žmoniją. Bet ar taip yra iš tiesų? Pabandykite pamąstyti apie tai, kas laukia žmonijos, jei ir toliau tokiais principais (pelnas bet kokia kaina) vykdysime ūkinę veiklą ir visos gamybos priemonės bus tik privati nuosavybė. Prognozuojama, kad maždaug 2030-2040 metais visam pasauliniam BVP sukurti tereiks tik 2-3 % Planetos žmonių. O kur dėsis kiti? Visame pasaulyje iškils žmonių užimtumo problema. Daug žmonių neturės darbo. Ir tai jau vyksta. Daug žmonių tiek JAV, tiek Europoje gyvena iš pašalpų. Darbininkų (marksistai-socialistai yra suskirstę žmones į klases – darbininkų klasė), kurie galėtų streikuoti, paprasčiausiai nėra. O tiems, kurie gyvena iš pašalpų, nekils net minčių streikuoti. Yra daug valstybės tarnautojų, ypač transporto, pašto sektoriuje. Tai viskas, kas liko. Visa kita perkelta į Aziją. Visai tai yra dėsningas Biblijinės koncepcijos „skaldyk ir valdyk“ valdymo rezultatas – visuomenė bus išskaldyta į tuos, kurie turi darbą, ir tuos, kurie gyvens iš pašalpų. O kai žmogus gyvena iš pašalpos, jo požiūris į pasaulį visai kitoks. Jis suvokia, kad yra niekam nereikalingas, jis tėra našta visuomenei. Dėl šios priežasties plinta narkomanija, pasipila savižudybės.

Ar mums to reikia? Laikas peržiūrėti savo vertybes, atskirti tikrus poreikius nuo dirbtinai primestų, nustoti žavėtis visais tais „ekonominiais“ stebuklais – laikas nusikabinti „makaronus“ ir pradėti vadovautis sveika mąstysena, sveiku protu.

Šiandien mums daug kalbama apie konvergencijas, naujas technologijas ir t.t. Bet pabandykit atsakyti į paprastą klausimą: jei visi tie rodikliai, technologijos ir visa kita (atlyginimai, mokesčiai ir t.t.) bus vienodi, ar tada jau galėsime Lietuvoje gaminti prekes, konkurencingas kitose Europos šalių (Vokietijos, Lenkijos, Ispanijos) ūkiuose pagamintoms? Atsakymas būtų „NE“. Kodėl? Ogi dėl vienos labai paprastos ir objektyvios priežasties: Lietuvos klimatas šaltesnis nei Lenkijos, Vokietijos ar Ispanijos. Ir būtent dėl šios priežasties mes niekada negalėsime pagaminti pigiau ir tuo pat metu gyventi taip pat gerai.

Štai kodėl, gerbiamieji Lietuvos piliečiai-bedarbiai, pas mus taip ūkis „vystosi“. Juk iš tiesų galvojama ne apie kiekvieno mūsų – tautos – poreikius, galvojama tik apie kuo didesnį verslo pelną. Sekantis žingsnis – gamybos priemonių sukoncentravimas, o galutinis tikslas – tvirtos vergovės sukūrimas.

Štai kodėl ir JAV, ir Europa gamybą perkelia į pietų Azijos šalis. Ten ne vien tik pigi darbo jėga. Ten šilčiau, ten nereikia statyti pamatų, storų sienų, ten nereikia šildyti. Be to, „verslininkai“ dar rūpinasi ir savo gyvenamosios vietos švaria aplinka. Tačiau ką daryti likusiems, ne „verslininkams“? Išmirti? Darbo nėr, žemės, miškai supirkti feodalų. Nori nenori, tačiau pradedi įsitikinti, kad toks „ūkininkavimas“ diegiamas mums tik vienu tikslu: išvalyti teritorijas nuo „netikėlių“. Tada vergvaldžiai ramiai sau gyvena švarioje aplinkoje. Jei taip atidžiau pažiūrėt, tai galima pastebėti, kad dabar yra kuriamas globalus gigantiškas koncernas (palyginimui, kažkada tokiu koncernu buvo TSRS), kuriame kiekviena šalis (koncerno akcininkas arba darbuotojas) turi tam tikrą vietą: Ispanija – kurortas, JAV – policijos nuovada arba kareivinės, Šveicarija – bankas, Rusija – žaliavų sandėlis, Kinija, Indija – pigi darbo jėga, Japonija – technologijos, Argentina, Naujoji Zelandija – galvijų fermos, Afganistanas – narkotikų tiekėjas, ir t.t. O koks vaidmuo šiame „koncerne“ skirtas Lietuvai, jos žmonėms? Jūs negalite patikėti? Negi jums reikia pavyzdžių? Juk mes, savo rankomis, šlovindami „laisvą rinką“, praktiškai sunaikinome visą lokalią „ekonomiką“ (ūkį), savo gamybą (Kauno, Vilniaus staklių gamyklos, Didžiasalio plytų fabrikas, Alytaus tekstilė, Panevėžio „Ekranas“, Alytaus NSK, Ignalinos AE ir t.t.). Žmonės neteko pragyvenimo šaltinio, kartu, smarkiai sumenko galimybės tenkinti pagrindinius savo poreikius: maistas, drabužiai ir būstas. O kas toliau vyksta? Negi niekas nemato, kaip mes toliau naikiname vienintelę, Gamtos Lietuvai duotą ūkio šaką – EKOLOGIŠKĄ ŽEMĖS ŪKĮ? ES su savo išmokomis palaipsniui atpratina lietuvius ekologiškai (tausojant) dirbti žemę. Kai kas dabar paprieštaraus: pažiūrėkit, kiek lėšų skiriama ūkininkams, kokia technika, technologijos. O ar susimąstėte, kokia kaina visa tai tie ūkininkai gauna? Ir kas lieka Lietuvai? Vienas mėšlas (nes mėsa keliauja į Rytus, pinigai (gražinamų paskolų ir palūkanų pavidalu) – į Vakarus). Už tat Danijoje švariau….

Daug dar galima būtų prirašyti, tik kas iš to? Pakalbėkime geriau apie tai, ką reiktų padaryti, kad mes visi geriau gyventume Lietuvoje.

Atsakymas būtų labai banalus: pradėti vadovautis Dora, prisiminti, kad mes turime Sarmatą, susigrąžinti ją. Tai vadinasi – keisti savo valios išraiškos koncepciją. Tada viskas susidėlios į savo vietas. Ar galit kas paneigti, kad iš tikro turtus „sukrauna“ ne uspaskychai, numavičiai, dargiai, stoniai ar kiti uab‘ų, ab‘u direktoriai – verslininkai, o tų įmonių darbuotojai. Jie užsiima gamyba. Verslininkai užsiima tik valdymu. Aišku, būna išimčių, kai verslininkas tiesiogiai užsiima ir gamyba. Tokie dažniausiai yra taip vadinami „smulkūs verslininkai“.

Kaip jau minėjom, pati Gamta pastūmėjo žmogų į ūkinę veiklą. Žmonės užsiima gamyba, o gamybai, kaip tokiai, yra būdingas darbo pasiskirstymas, nes vargiai ar galėtume mes, kiekvienas atkirai, pasigaminti sau visko, ko reikia poreikiams tenkinti: vienas duoną augina, kitas batus siuva, trečias vaikus moko – kitaip laiko viskam neužteks. (O juk taip dabar ir yra. Ar daug laiko skiriate savo vaikams, jų auklėjimui? Ne. Visi mes DIRBAME). Niekas nesiginčys, kad valdytojo darbas yra daug atsakingesnis ir už jį turi būti tinkamai atlyginama. Bet ar dora žmogui-gamintojui, kurio tiesioginio darbo dėka sukuriama pati vertė, mokėti 1/100 ar 1/1000 tos vertės dalį? Iš kitos pusės, visiškai nedora reikalauti atlygio už tinginiavimą. Turi būti darna. Kaip tą pasiekti? Pavyzdžiu mums galėtų būti, pvz., Suomija. Jie sugeba pasidalinti bendro darbo vaisiais. Be to, kiek teko pastebėti, jie savo ūkyje stengiasi naudotis tik savo pačių pagaminta produkcija, nepaisant to, kad, pvz., mūsų, lietuvių, pieno produktai yra tikrai pigesni. Suomiai supranta, kad pirkdami importines prekes, naikina savo darbo vietas.

Jei jau mes kalbame apie Lietuvą, jos ūkio valdymą, tai mums reikia ieškoti būdų, kaip parengti kuo efektyvesnį ūkio valdymo planą ir jį įgyvendinti. Reikia kiekvienam įsisąmoninti, kad Tautos (kitaip – valstybės, kurią kuria tauta) siekiamas tikslas – tenkinti savo poreikius (turėti, ką valgyti, ką apsirengti, stogą virš galvos ir t.t.). Reikia suprasti, kad iš esmės mes kalbame apie resursų paskirstymą, ir čia mes visi turime spręsti tris pagrindinius klausimus:

a) kaip tauta, du – tų resursų gausinimas bei teisingas jų paskirstymas visuomenės tarpe;
b) kaip atskiras individas, vieną – norimų tenkinti poreikių pagrįstumas, protingumas, naudingumas, įtakojimas bendrai tautos gerovei ir t.t.

Jei mes esame Tauta (o be vienybės mes niekada nebūsime Tauta), tai visas problemas turime spręsti visi kartu – visa Tauta – neskirstant į turtingus ar vargšus, darbdavius ar darbuotojus, protingus ar kvailus. Kiekvienas gali savo protu bei darbu prisidėti prie bendros tautos gerovės.

TAUTOS JĖGA VIENYBĖJE! Tai reiškia, kad Tautos jėga yra ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo – Tautos klestėjimo.

Pagrindinės galimos netinkamo šalies ūkio tvarkymo ir tautos gerovės smukimo priežastys yra šios:
1) žinių apie valdymą, kaip procesą iš esmės, stoka, ko pasėkoje buvo/yra priimami klaidingi sprendimai;
2) globalios politikos, vykstančių procesų pasauliniu mastu nesuvokimas;
3) sąmoningas kenkimas tautai, veikimas prieš jos interesus.

Visos šios priežastys sąlygoja atitinkamus (blogus arba gerus) veiksmus, sprendimus arba jų nebuvimą. Nepakankamas žinių kiekis riboja mąstymą. Todėl įvairaus lygio vadovų ar valdininkų tarpe klesti „beždžioniškumas“ – kopijuojama, remiamasi įvairiausiais kitų šalių pavyzdžiais, neanalizuojant tų vienokių ar kitokių sprendimų tikslų bei pasekmių, stengiamasi aklai vadovautis „autoritetingomis“, „visuotinai pripažintomis“ nuomonėmis. Didelį vaidmenį tokio valdymo rezultatams turi tų vadovų ar valdininkų moralinės savybės: padorumas, atsakomybės, saiko jausmas.

Iš esmės Lietuva neturi aiškiai įvardintų ūkio tvarkymo prioritetų, strateginio plano, kuris būtų aiškus ir suprantamas kiekvienam šalies piliečiui.

Bet kuriuo atveju, ūkis turi tarnauti žmogui. Turime suvokti, kad žmogus – jo asmenybė ir jo kūryba – yra aukštesnės vertybės nei pats ūkis (ekonomika). Toks ūkis, kuris atitrūksta nuo žmogaus, pajungiamas vien tik pelnui, virsta beprasmiu. Toks ūkis virsta nužmoginimo, pavergimo priemone. Todėl ūkio tvarkymo (ekonomikos) vienas iš tikslų – kreipti ūkį jo pagrindinių uždavinių kryptimi ir apsaugoti žmogų nuo ūkio pirmenybės. Mums reikia tokio ūkio valdymo modelio (ekonomikos), kuris, iš vienos pusės, apsaugotų asmenį nuo vergystės ūkiui, iš kitos, apsaugotų ir patį ūkį nuo laisvos, savavališkos, tik grobuoniško pelno siekimo skatinamos privačios iniciatyvos, apsaugotų ir pačią privačią iniciatyvą nuo vergystės valstybiniam biurokratiniam aparatui. Privati iniciatyva turi būti nukreipta bendrajai gerovei. Mes turime atsisakyti tokios ekonomikos, kurios ūkinės veiklos tikslas yra ne žmonių poreikius tenkinti, bet, nežiūrint į nieką, gauti kuo daugiau pelno.

Mes turime saugotis, kad privati ūkinė iniciatyva nebūtų priešpastatyta bendrajai Tautos gerovei. Privačios iniciatyvos nukreipimas bendriems Tautos tikslams siekti nėra pasikėsinimas į asmens laisvę. Priešingai, privati iniciatyva turi būti pajungiama bendrajai gerovei, kad būtų apsaugota asmens laisvė. Taip pat reikia suprasti, koks yra svarbus valstybės vaidmuo derinant atskiras ūkio šakas, ypač finansus, pagal bendrąją krašto ūkio programą ir pagal pasaulinę ūkio ir finansinę raidą.

Taip pat reiktų atkreipti dėmesį, gal būt net ir pakeisti požiūrį į privačią nuosavybę. Yra kai kurių ūkio sričių, kurių privati nuosavybė prilygsta monopoliui. Tokių ūkio sričių resursai būtini didelei tautos daliai, o monopolis verčia tą dalį būti priklausomai nuo monopolinių resursų privačių savininkų. Juk be naudingų iškasenų, žemės, miškų, susisiekimo, energijos šaltinių, pinigų emisijos, kredito negalime apsieiti nei vienas mūsų. Ir kaip gali pensininkas, gaunantis 600 Lt, mokėti vien už šildymą 800? Kokia čia „gerovė“, kam čia „gerovė“, kieno sąskaita tokia „gerovė“? Tokių pavyzdžių kiekvienas mūsų žino daug. Sveikas mąstymas, tokiais atvejais, savaime diktuoja tinkamus sprendimus. Tad kodėl mes nesivadovaujamės tuo sveiku mąstymu? Todėl mums reikia siekti, kad pinigų emisija (išleidimas), stambusis kreditas, draudimas, susisiekimas, energijos šaltiniai, vandenys, žemės gelmių turtai, miškai liktų ar būtų suvalstybinti ar suvisuomeninti. Žemė neturi tapti preke, nes nei vienas mūsų nėra sukūręs jos nė gramo. Žemės pardavimą užsieniečiams reikia iš viso uždrausti, jeigu, aišku, norime išlikti kaip Tauta.

O toliau, mums reikia nusistatyti tam tikrus savalaikius tikslus, vedančius visą tautą į bendrą tikslą – Tautos klestėjimą.

Arabų poetas ir rašytojas Kahlilis Džibranas (Gibran Khalil Gibran) yra pasakęs: apgailėkite tautą, nešiojančią drabužius, kurių pati neaudžia, valgančią duoną, kurios pati neaugina, ir geriančią vyną, kuris teka ne iš jos vynspaudės.

Tai turėtų būti mūsų ūkio valdymo plano metodikos (ekonomikos) kūrimo ir vykdymo pagrindu – viskuo, kas būtiniausia žmogaus gyvasčiai, turime apsirūpinti (gamintis, kurti) patys. Tas taikytina ir kitiems dalykams (produktams ar paslaugoms), tačiau taip jau susiklostė, kad mums tenka daug ką įsigyti iš užsienio. Kol kas Lietuva negali pasigirti gausiais energetiniais (mums visiems įprasta nafta, dujomis). Taip pat mums reikia ir kitų prekių ar paslaugų. Bet šiems mainams mes turime turėti savo sukurtų, pagamintų produktų, kuriuos galėtume išmainyti į mums trūkstamus arba turime suteiktų paslaugų užsieniečiams, kurie noriai jomis naudotųsi.

Pagrindinės (strateginės) ūkio šakos, kurios duotų tautai tiesiogines pajamas (aprūpintų produktais ir/ar paslaugomis, kuriomis galėtume mainytis su užsieniu), būtų šios:

1) žemės ūkis (ekologiškų produktų gamyba);
2) mokslas;
3) tranzitas;
4) turizmas.

Šioms šakoms turime kreipti ypatingą dėmesį, tuo pačiu, turime skatinti bet kokį „lietuvišką“ eksportą, nors jis ir nėra susijęs su išvardintomis ūkio šakomis, bei neturi būti užleistos kitos ūkio šakos, turinčios įtakos strateginėms šakoms (pvz., elektros energijos gamyba, miškų ūkis).

Tvarkant Lietuvos ūkį, ypatingą dėmesį reiktų kreipti į mokesčių politiką. Tauta turi žinoti visą informaciją apie valstybės išlaidas ir jų būtinumą. Mes turime išmokti gyventi pagal savo pajamas, todėl beatodairiškas skolinimasis, o ypač iš užsienio ir dar tokiomis aukštomis palūkanomis, bei tų paskolų „pravalgymas“ dabar vyraujančios pasaulėžiūros laikais yra tiesiausias kelias į vergiją. Palaipsniui galime tapti pigios darbo jėgos baraku.

Dar vienas svarbus dalykas, jei jau kalbam apie sveiką mąstymą. Juk mes galime NESISKOLINTI iš užsienio, bet imti ir paleisti litų spausdinimo mašiną. Čia svarbu, kad atspausdinti pinigai nebūtų „pravalgomi“, o panaudojami atsiskaitymui už pagamintą avansu produktą, gamybos priemonėms sukurti ar paslaugoms teikti. Jokio skirtumo nėra, iš kur gausime „spalvotų popieriukų“, tačiau patys juos gamindami, apsisaugotume nuo palūkanų mokėjimo užsieniui, t.y., apsisaugotume nuo tiesaus kelia į Tautos vergiją. Visam tam mums reikia susigrąžinti ir pradėti įgyvendinti SAVO monetarinę politiką – vieno iš ūkio valdymo svertų, kurio netekome paskutinių keliolikos metų valdžios vykdomos politikos dėka.

Būtent monetarinės politikos nevykdymas arba netinkamas vykdymas ir privedė prie būsto kainų staigaus kilimo, nes per skandinaviškus bankus į Lietuvos ūkį buvo „investuoti“ milžiniški „laisvų“ pinigų kiekiai.
Visos valstybės ūkio valdymas neįmanomas be kompetentingų valdytojų. Vienas iš pagrindinių darbų, kuriuos reikia padaryti – atlikti rimtą atranką į valstybės valdytojų (valstybės pareigūnų, valstybės įstaigų, įmonių vadovų) pareigas. Sėkminga bet kokios sistemos (šeimos, įmonės, įstaigos, valstybės) veikla didžiausia dalimi priklauso nuo valdytojo valdymo procesų išmanymo, turimų žinių kiekio, kūrybiškumo bei dorovinio lygio (psichikos tipo). Vykdant atranką, pagrindiniu kriterijumi turi būti ne kvalifikacija ir juo labiau ne partinė priklausomybė, o būsimo valdytojo psichikos tipas, nes kvalifikuotas specialistas gali būti tiek doru, sąžiningu žmogumi, tiek ir neturinčiu saiko bei padorumo. Intelektas be dorovės žmogų paverčia demonu. Deja, būtent padorumo, saiko, sąžiningumo ir trūksta didžiajai daliai valdytojų.

Taigi, pateikėme kitokį požiūrį į ekonomiką, esmines, mūsų nuomone, Lietuvos ūkio tvarkymo kryptis. Minčių, idėjų, matymų yra daug. Viskas priklauso tik nuo mūsų visų pastangų keisti savo mąstymą, plėsti savo suvokimo ribas. Kiekvienas mūsų turi suvokti, kad esame tarsi atskiros vieno organizmo dalelės, organai, be kurių visas organizmas negali tinkamai gyvuoti. O kai pats organizmas serga, tai ir kiekvienai jo dalelei kyla pavojus. Vėžio ląstelės mano kitaip. Jos klesti kitų sąskaita ir nesusimąsto, kad žus kartu su visu, jų pačių nualintu, kūnu.

Argi mes norime žūti, kaip tos vėžio ląstelės? Tikriausiai, kad ne. Tad turime visi kartu kibti į darbus, tiksliau – į KŪRYBĄ. Kurkime kartu savo gerovę, savo vaikų, anūkų ateitį. Kurkime neišnaudodami vieni kitų. Ant svetimo ašarų savo laimės nepastatysi. Vienykimės bendro tikslo – Tautos klestėjimo – įgyvendinimui. Prisiminkime protėvių priesaką: TAUTOS JĖGA VIENYBĖJE.