Pensijų dabartis ir likimas
Pensijų dydis visada yra vienas iš pagrindinių rinkimų triukų ir būdų parodyti, kad valdžia duoda daugiau. Patys politikai mano, kad tai vos ne vienintelis būdas laimėti pensininkų palankumą prie balsadėžių. Kita vertus, dabartiniams dirbantiesiems pensija dažnai atrodo tokia tolima perspektyva, kad ja kažin net ar verta rūpintis. Politikų noras rūpintis tuo, kas bus po, tarkime, 30 metų, nenuostabu, – dar mažesnis.
Šiandien pensijų reikalas atrodo daugmaž taip: didžioji dalis iš pusantro milijono dirbančiųjų moka „Sodros” mokesčius, iš kurių išmokamos pensijos 600 tūkst. senatvės pensininkų. Už „Sodros” įmokas dirbantieji tarsi susikuria teisę į ateities pensiją, kurią mokės jau kiti dirbantieji – dabartiniai kūdikiai, darželinukai ir pradinukai. Problemos tokiai sistemai kyla ir dėl etikos, ir dėl gyvybingumo.
Etine prasme reikalas aiškus. Valdžia paima iš vienų, atiduoda kitiems ir pažada, kad ateityje atims iš trečiųjų ir atiduos antriesiems. Teisinės sistemos pagalba ši vadinamoji „teisė” į dar nesamas kitų žmonių ateities pajamas pakrikštijama nuosavybe ir pradedama ginti konstituciškai. Tačiau tai nepakeičia reikalo esmės – sistema prievartinė, grindžiama pažadais ir tariama teise į pinigus, kurių tiesiog nėra.
Gyvybinga tokios perskirstymo sistemos irgi nepavadinsi. Socialinis „draudimas” nuima atsakomybę nuo žmogaus, uždeda naštą kitiems, svetimiems, žmonėms, sukuria pirmuosius matomus laimėtojus ir paskutinius nematomus pralaimėtojus. O čia dar ir demografinės tendencijos apsivertė: žmonės gyvena ilgiau ir turi mažiau vaikų, o tai reiškia, kad vis mažiau ir mažiau dirbančiųjų išlaikys vis daugiau ir daugiau pensininkų.
Europos Komisija teigia, kad Lietuvoje padėtis su pensijų sistemos ateitimi yra viena geriausių. Apmaudu, tačiau tik santykinai mažos (vienos mažiausių Europoje) pensijos Lietuvoje kol kas gelbsti ją nuo greitesnės pražūties. Padėtis nėra gera ir finansiškai – visos prognozės numato artėjančias problemas, o gelbėjimosi plano nėra.
Nevertėtų vien tik džiaugtis ir dabartiniais pensijų didinimais kartu su augančia ekonomika ir augančiais atlyginimais, nes jie reiškia, kad ekonominis augimas nėra išnaudojamas išbristi iš aklavietės. Atvirkščiai – tarsi gerinant dabartinę padėtį ir didinant pensijas į šią aklavietę tik žengiama vis gilyn.
Tiesa, vyksta pensijų reforma.
Net 60 procentų dirbančiųjų 5,5 procento atlyginimo perveda jau ne į „Sodrą”, o į savo asmenines sąskaitas. Tačiau to tikrai nepakaks gauti padorią pensijos dalį iš šių savo lėšų investavimo pensijų fonduose. Keista, kad kažkam tai – naujas atradimas. Jau reformos pradžioje buvo aišku, kad jei nebus sudaryta galimybė į privačius fondus pervesti daugiau lėšų, tai nemažą jų dalį „suvalgys” administravimo mokesčiai. Norint, kad būtų kitaip, reikia ryžtingesnės reformos.
Pastaruoju metu dažnai palyginama, kad „Sodros” pensijos šiandien auga greičiau nei sąskaitos pensijų fonduose. Tačiau „Sodros” pensijų lyginimas su pensijų sąskaitomis privačiuose fonduose yra mažų mažiausiai neteisingas, nes tai – visai skirtingi dalykai. Privačiuose fonduose lėšos niekur nedingsta (galiausiai, jos netgi paveldimos), tuo metu „Sodros” įmokos – tiesiog išdalinamos kitiems.
Be to, dabar pensijos didinamos dėl „Sodros” galimybių šiandien, tačiau problemos kyla ne dėl šiandienos, o dėl ateities. Ateities problemas geriau sprendžia realiai sukauptas turtas, kaip pensijų fonduose, o ne politinis pažadas mokėti pensiją iš būsimų dirbančiųjų įmokų, kaip „Sodroje”.
Pensijų ateityje – du galimi scenarijai. Jei nebus galimybės didesnę dalį „Sodros” įmokų kaupti pensijų fonduose, pokyčiai bus daromi mažiau pastebimai, tačiau ne mažiau skausmingai ir be vilties padėtį ištaisyti iš esmės: ilginamas pensinis amžius, mažinamos „Sodros” pensijos.
Jei reforma bus paspartinta, aukso kalnų irgi nebus. Tačiau, tarkime, 10 procentų uždarbio per visą darbinę karjerą skirdami kaupti būsimoms pensijoms, galime tikėtis, kad būsima pensija sudarys apie pusę uždarbio.
Reformos atveju būtų išvengta skausmingų sprendimų ir rimto visos pensijų sistemos žlugimo pavojaus. Apsirūpinimo senatvėje reikalas pamažu stotųsi nuo galvos ant kojų ir pensininkai galėtų ne tik oriai, bet ir teisingai sakyti, kad gyvena iš to, ką uždirbo, o ne iš to, ką uždirba kiti.
