Mokesčius reglamentuojančių teisės aktų harmonizavimo įtaka verslui

Pasaulyje konkuruoja ne tik įmonės, bet ir valdžios, siekdamos sudaryti kuo palankesnes sąlygas savo ekonomikos plėtrai ir šalies bendrovėms. Šiame straipsnyje plačiau apie tai, kokie turi būti mūsų mažos šalies valdžios sprendimai ir strategijos mokesčių srityje.

Ar visur reikalingas harmonizavimas?

Pradedant kalbą apie mokesčius reglamentuojančių taisyklių suderinimą su ES, visų pirma reikia žinoti, kad pati ES dar nėra iki galo apsisprendusi, kaip turi atrodyti bendrosios ekonominės erdvės mokesčių sistemos. Šuo metu ES yra priimti teisės aktai tik dėl netiesioginių mokesčių harmonizavimo. Tai yra, šalys narės turi laikytis tam tikrų apribojimų tik dėl pridėtinės vertės mokesčio bei akcizų. Visi kiti mokesčiai, tarifai, apmokestinimo tvarka yra išimtinai šalių kompetencija ir pasirinkimas. Todėl nereikėtų pasiduoti neteisingiems pasiteisinimams, kad apmokestinimo pelno ar pajamų, ar socialinio draudimo, ar bet kuriuo kitu mokesčiu reikalauja ES. Dažniausiai tokiu atveju remiamasi ne patvirtintu ES standartu, bet ES šalių narių taikomomis apmokestinimo schemomis. Pastarosios yra visai kas kita nei privalomos ES teisės normos. Jos nėra nei privalomos, nei rekomendacinės, visai nebūtinai sektinos. Mat kiekviena šalis savo laisves nustatyti mokesčių taisykles panaudoja kuo įvairiausiai, skatinama tradicijų, politinių aplinkybių, interesų grupių spaudimo ar kitų motyvų. Lietuvai būtina išnaudoti visas suteiktas laisves ir ES lygiu nereglamentuotų mokesčių sistemą sukurti tokią, kad ji suteiktų šalies įmonėms konkurencinį pranašumą.

Konkuruoja ne tik įmonės

Kiekvieną kartą kalbėdama apie mokesčių sistemą pabrėžiu, kad pasaulyje tarpusavyje konkuruoja ne tik įmonės. Tarpusavyje konkuruoja ir valdžios, nustatydamos veiklos taisykles ir siekdamos investicijoms bei ekonominei veiklai palankios šalies statuso. Tai yra faktas, kurio, deja, dažnai nesuvokia politikai ir valdininkai. Siekdami tik būti tokie kaip visi, nepatekti į OECD sudaromus juoduosius sąrašus šalių, kurios neva sukuria žalingos konkurencijos sąlygas, iš šalies jie atima galimybę įgauti santykinį pranašumą prieš kitas šalis. Tai yra pati didžiausia strateginė klaida, kurią gali padaryti mažos valstybės valdžia. Mat niekuo nesiskirdama nuo kitų ES šalių, Lietuva tebus ES pakraštys, ekonominė provincija, negalinti pasiūlyti nieko daugiau ir geriau nei šalys, jau įgijusios pranašumą. Tokiu būdu gyvenimas ir verslas Lietuvoje bus pasmerkiamas merdėti, nes norint užimti vietą ES ekonominėje erdvėje, prieš patenkant į ją nepakanka vien būti ir augti kaip kitos ES šalys. Reikia būti geresniems ir augti greičiau.

ES reguliavimų specifika

ES ekonominės erdvės principai atveria sienas tarp šalių, kuria prielaidas laisvam prekių, kapitalo ir žmonių judėjimui. Tačiau apmokestinimo srityje ES normos yra gana specifinės. Paprastai jos nukreiptos ne apribojimų naikinimo, bet jų nustatymo kryptimi.

Kaip jau minėjau, ES nustato netiesioginių mokesčių – PVM ir akcizų – reikalavimus. Tačiau tai nereiškia, kad šių mokesčių taikymo srityje vietinei valdžiai nebėra ką veikti. Juk ES direktyvos nustato tik ribinius reikalavimus, pavyzdžiui, minimalų tarifą, galimumą ar negalimumą taikyti išimtis ir t.t. Gana didelė dalis reglamentacijos ir toliau išlieka pačios šalies kompetencija. Įdomu tai, kad ES mokesčius reglamentuojančių direktyvų reikalavimai nustato apatinę reguliavimų ribą, neapribodami viršutinės. Kitaip tariant, jie apsaugo bendrąją rinką nuo minimalistinės šalies valdžios, tačiau neapsaugo vietinių verslininkų ir gyventojų nuo itin aktyvios intervencionistinės šalies valdžios. Tai reiškia, kad vietinei valdžiai leidžiama taikyti griežtesnius, bet jokiu būdu ne švelnesnius reikalavimus. Tiesa ir tai, kad kai kurie ES reikalavimai suteikia palankų postūmį imantis tam tikros pertvarkos apmokestinimo srityje, pavyzdžiui, akcizinių sandėlių atveju. Galiausiai, itin reti atvejai, kai ES teisės aktais yra nustatyti maksimalūs reguliavimai, saugantys žmones nuo pernelyg aktyvios ir godžios valdžios.

Šventesni už popiežių?

Ką turėtų daryti vietinė valdžia, laviruodama tarp ES privalomų reikalavimų ir noro išsaugoti konkurencinį šalies pranašumą (jei toks noras atsirastų)? Akivaizdu, kad ES teisės normos turėtų būti taikomos vadovaujantis minimalizmo principu. Tai yra, kiek privaloma – tiek harmonizuojama. Jei nedraudžiama daryti, tai nebūtina daryti (pavyzdžiui, nedraudžiama taikyti lengvatinio tarifo keleivių vežimui, tačiau jo nebūtina taikyti, nes jis dažniausiai iškreips laisvą konkurenciją rinkoje). Tose srityse, kuriose šalims yra palikta sprendimo teisė, turėtų būti laikomasi minimalios intervencijos į rinką, neutralumo, efektyvumo, teisingumo ir visų kitų principų, kurie paprastai keliami mokesčių sistemoms, pavieniams mokesčiams. Deja, deja. Lietuvoje jau dabar akivaizdu, kad tokios logikos nesilaikoma. Galima sakyti, kad mokesčių srityje teisės aktai jau yra harmonizuoti. Priimti nauji Pridėtinės vertės mokesčio ir Akcizų įstatymai iš esmės atitinka ES direktyvų reikalavimus. Tačiau išanalizavę juos, rasime itin daug atvejų, kur reguliuojant bei ribojant yra gerokai persistengiama. Žinoma, valdžia patenkinta griežtomis ir gana žiauriomis taisyklėmis, tačiau jomis niekaip negali būti patenkinti žmonės, kuriantys visas gėrybes bei apmokantys ir tų pačių ydingų teisės aktų kūrimą.

Pozityvūs pasikeitimai

Negalima paneigti, kad dėl teisės aktų harmonizavimo kai kurios apmokestinimo nuostatos tapo palankesnės verslui. Pavyzdžiui, jei ne ES reikalavimai, akcizinių sandėlių dar būtų reikėję ilgokai palaukti. Primenu, kad akcizinių sandėlių sistema panaikina avansinį akcizų mokėjimą. Žinoma, ši gera idėja vietoje buvo gana „apgadinta“, mat administratorius akcizinių sandėlių ketina neišleisti iš akių – jiems administruoti pasiūlyta smarkiai padidinti administratorių skaičių. Vadinasi, įmonės išloš laiko, tačiau kartu gaus itin akylą priežiūrą, kuri visuomet susijusi su papildomais kaštais.

PVM įstatymas nustatė kitą ilgai lauktą taisyklę, kurios be ES reikalavimų turbūt iš viso niekada nebūtų buvę – tai PVM grąžinimas nerezidentams. Ir nors verslui tiesiogiai tai neturi didelės reikšmės, tačiau kai PVM grąžinimo tarpininkavimo veikla bus leista užsiimti įmonėms, atsivers naujo verslo perspektyva.

Negatyvūs pasikeitimai

Ko gero, pats didžiausias ir pastebimiausias pokytis – tai padidinti akcizų tarifai. Brangstančios akcizinės prekės – visų pirma smūgis vartotojams. Grandinine reakcija poveikis perduodamas visoms įmonėms, nes sumažėjusi vartotojų perkamoji galia keičia jų vartojimo prioritetus, apimtis, taigi ir įmonių finansinius rezultatus.

PVM įstatyme esti negatyvių poslinkių, bet jie atsiradę daugiau dėl ES šalių praktikos perėmimo, o ne dėl ES direktyvų reikalavimų. Svarbiausias neigiamas pasikeitimas – tai PVM atskaitos apribojimas. Mat pagal naująjį PVM įstatymą visiškai nepagrįstai uždrausta atskaityti PVM už įsigytus automobilius. Antrasis – gausus lengvatinių tarifų taikymas. Nors ES nereikalauja lengvatinių tarifų, bet jų ir nedraudžia. Primenu, kad lengvatinis PVM tarifas dažnai tampa subsidija iš biudžeto. Jis iškreipia konkurencijos sąlygas, tam tikras sritis paversdamas privilegijuotomis.

Situaciją riekia išnaudoti

ES pati nėra gerai apsisprendusi dėl harmonizavimo lygio. Svarstomos alternatyvos, kiek ir ką harmonizuoti. Net ir tose srityse, kuriose jau priimti tam tikri sprendimai, vyksta judėjimas, ieškoma naujų sprendimų. Tokia situacija būtina naudotis. Tiek nustatant konkurenciškai palankesnes taisykles nei kitose ES šalyse, tiek dalyvaujant viešuose debatuose dėl ES mokesčių ateities. Norėdama išsikovoti savo vietą būsimajame klube, Lietuva jau dabar turėtų daug ką permąstyti ir pakeisti apmokestinimo reglamentavimo srityje.