Mokesčių atlaidai būsto palūkanoms

Naujiena gyventojams

Nuo 2003 metų įsigaliosiantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas nustato, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, skaičiuodamas apmokestinamąsias pajamas, galės atskaityti keturių rūšių išlaidas: gyvybės draudimo įmokas, pensijų įmokas, būsto palūkanas bei užmokestį už studijas. Bendra atimamų išlaidų suma negalės viršyti 25 procentų apmokestinamųjų pajamų, iš kurių šios išlaidos dar neatskaitytos.

Tarp visų leidžiamų minusuoti išlaidų negalima dėti lygybės ženklo. Pirmosios dvi išlaidų rūšys (pensijų ir draudimo įmokos) atskaitomos tam, kad būtų išvengta dvigubo apmokestinimo – iš pensijų fondų gaunamos pensijos ar draudimo įmonių išmokama sukaupta suma bus apmokestinta šių pajamų gavimo metu. Šios taisyklės esmė yra ta, kad mokesčio mokėjimas nukeliamas laikotarpiui, kai bus gaunamos pajamos ir šioms pajamoms jau bus taikomas mažesnis – 15 procentų – tarifas. Trečiosios bei ketvirtosios išlaidų rūšies esmė yra kitokia. Tai yra tikras atleidimas nuo mokesčio – ir būsto palūkanos, ir studijų išlaidos iki tam tikros pajamų ribos bus neapmokestinamos pajamų mokesčiu.

Ar vienos išlaidos geresnės nei kitos?

Įsigaliojus galimybei neapmokestinti būsto palūkanų ir išlaidų studijoms, sumažės mokesčių našta tiems gyventojams, kurie turi paėmę būsto kreditus ar kurie moka už mokslą. Šie gyventojai naudosis gyventojų pajamų mokesčiui itin retai taikoma taisykle atskaityti visas ar dalį savo patirtų išlaidų. Paprastai tokia išlaidų atskaitymo galimybe naudojasi įmonės, skaičiuodamos pelno mokestį. Įmonės iš pajamų gali atskaityti daugumą patirtų išlaidų – taip yra prisilaikoma mokesčių neutralumo principo. Tačiau gyventojams numatytą išlaidų atėmimą sunku pavadinti neutraliu. Kadangi gyventojas turi daug įvairių išlaidų, o neapmokestinamos tik dviejų rūšių, pagrįstai kyla klausimas, ar šios išlaidos yra kuo nors geresnės ir vertesnės nei kitos, kad jos yra laisvos nuo pajamų mokesčio, tuo tarpu kai kitos velka sunkią pajamų mokesčio naštą. Kadangi apie išlaidų naudą gali spęsti tik pats žmogus, patiriantis tas išlaidas, tuomet kiekvienas paklaustas įvardintų vis kitokias reikmes, kurias norėtų tenkinti pigiau – be mokesčių balasto. Yra tik du geri būdai, kaip išvengti „išlaidų favoritizmo“: arba leisti gyventojui elgtis kaip įmonė ir atskaityti visas išlaidas, kokias jis bedarytų (iki tam tikros ribos ar be jos) arba taikyti mažesnį pajamų mokesčio tarifą ir visas išlaidas apmokestinti mažiau. Pastarasis – itin paprastas būdas – pranašesnis dar ir tuo, kad mažesnis gyventojų pajamų mokesčio tarifas mažina paskatas uždirbti ir išlaidauti įmonės vardu.

Socialinė parama būstui?

Pateisinant būsto palūkanų neapmokestinimą dažnai pateikiami ir kiti argumentai. Teigiama, kad valstybė nori remti gyventojų būsto įsigijimą ir palūkanų minusavimas yra valstybės paramos forma, kuria pakeičiamas iki šiol gyvavęs būsto palūkanų subsidijavimas. Iš tiesų, šis argumentas būtų įtikinamas, o ir priemonė – įprasta, jei ne vienas „tačiau“. Jei jau valstybė imasi remti gyventojų būsto įsigijimą, atrodytų, natūralu, kad jos teikiama parama būtų kryptinga, ji neturėtų būti dalijama į kairę ir į dešinę. Atrodytų, kad valstybės parama turėtų būti skiriama tik neturintiems būsto, gaunantiems mažas pajamas ir negalintiems patiems patenkinti šio gyvybiško poreikio. Taigi, teikiant valstybės paramą (nebūtinai būstui – bet ir visais tikslais) visuomet taikomi tam tikri apribojimai. Pavyzdžiui, palūkanų atėmimu leidžiama pasinaudoti tik vieną kartą, nustatoma absoliuti atimama riba, ši paramos forma taikoma vidutines pajamas gaunantiems asmenims ir pan. Tokie apribojimai būna numatyti tose šalyse, kur valstybės parama būstui teikiama, neapmokestinant būsto palūkanų – Švedijoje, Belgijoje, Austrijoje ir kt.

Tačiau Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas nenumato, kad ši valstybės parama būstui būtų kaip nors socialiai orientuota. Priešingai, kuo daugiau pajamų gauna gyventojas, tuo ši „valstybės subsidija“ jam bus didesnė, asmuo gali naudotis šia pajamų mokesčio taisykle ir tuo atveju, jei jis įsigyja antrą, trečią, n-tąjį būstą. Žinoma, kad joks bankas neteiks būsto paskolos mažas pajamas gaunantiems žmonėms, taigi ši mokesčių taisyklė jiems visiškai nepagelbės apsirūpinti būstu. Todėl vargu, ar tokį lengvatinį būsto įsigijimo iš skolintų lėšų galime vadinti socialine parama.

Nematoma subsidija

Didelė numatytos išlaidų atėmimo lengvatos bėda yra ta, kad ji yra nematoma, o valstybei sukuria ilgalaikius įsipareigojimus. Tvirtinantys biudžetą net nenumanys, kokia parama, puikiai išmatuojama pinigais, yra skiriama šios lengvatos vartotojams ir kas yra tie vartotojai. Nors numatoma, kad 2004 metais ši suma bus nedidelė, apie 9 mln. litų, tačiau tai – tik pradžia. Neabejotina, kad suma augs, kai tik žmonės supras išlaidų minusavimo teikiamus privalumus. Jei būtų norima šią paramos formą socialiai fokusuoti ar apskritai jos atsisakyti, tai padaryti būtų itin sunku. Nes vieną kartą įvedus šią lengvatą, ji sukuria ilgalaikius įsipareigojimus valstybei – juk būsto kreditai ilgalaikiai, palūkanos gali būti mokamos ir dvidešimt, ir trisdešimt metų.

Rinkos reakcija

Kaip žinia, valstybės intervencija – kaip ji bebūtų vykdoma – niekuomet nelieka be atsako rinkoje. Nėra abejonių, kad ir ši taisyklė tokio atsako sulauks. Tik laiko ir poveikio stiprumo klausimas, kada šioji subsidija ims praradinėti savo vertę, nes rinka į tokios mokesčių taisyklės taikymą atsakys didėjančiomis būsto ir žemės kainomis. Net ir pritaikę išlaidų atėmimą, žmonės ne ką teišloš, nes dėl taikomos lengvatos suaktyvinta būsto rinka reaguos kainų kilimu. Ilgainiui subsidija bus kapitalizuota, parama suteikta neefektyviai, o ją gavęs žmogus liks it musę kandęs.

Yra dar vienas rinkos reakcijos būdas į nustatytas išimtis – itin greitai rinkoje pradedami siūlyti nauji instrumentai, „žaidžiantys“ naujomis mokesčių taisyklėmis. Reikia tik pasidžiaugti rinkos dalyvių išradingumu, jų sugebėjimu esamomis sąlygomis vartotojui pasiūlyti kuo naudingesnes ir pigesnes paslaugas, taupančias mokesčius. Šiuo metu siūloma tokia schema – imi paskolą būstui, moki įmokas gyvybės draudimui, suėjus terminams, sukaupta gyvybės draudimo įmokų suma bus panaudota kredito grąžinimui. 2:0 naudai tų mokesčių mokėtojų, kurie gali imti kreditą ir turi iš ko draustis, ir gėlės – išradingiesiems.

Kur trumpa – ten trūksta

Kaip čia taip nutiko, kad uoliai naikinant įvairias išimtis ir lengvatas iš mokesčių taisyklių, visuotiniu pritarimu įvedami „mokesčių atlaidai“ būsto palūkanoms? Greičiausiai, apsispręsti padėjo interesai – smagu juk savo išlaidas atskaityti. Interesus įgyvendinti padėjo kreiva įstatymų leidyba – būsto paramos priemonė priimta, o būsto strategija tik rengiama. Pavedė ideologija – socialdemokratai, kodėl nepasirūpinote skurdžiausiais?