Mokesčiai ES: skirtingi ar vienodi?
Žinia, Europos Sąjungoje (ES) šiuo metu yra harmonizuoti tik netiesioginiai mokesčiai – PVM ir akcizai. Ketinimų suvienodinti ir kitus mokesčius būta visuomet, o pastaruoju metu šios pastangos vėl suaktyvėjo. Vokietija ir Prancūzija pareiškė ketinančios siūlyti kur kas platesnį mokesčių harmonizavimą ir veto teisės panaikinimą priimant sprendimus dėl mokesčių. Tuo tarpu Jungtinės Karalystės premjeras pareiškė, kad jis visuomet bus už konkurenciją mokesčiais ES erdvėje. Ši Europoje itin aktuali tema plačiai buvo nagrinėta ir Lietuvoje vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Mokesčių įtaka šalių konkurencingumui“, kurią surengė Lietuvos laisvosios rinkos institutas.
ES pastangos suvienodinti mokesčius grindžiamos tuo, kad skirtingos mokesčių taisyklės gali būti žalingos konkurencijai, nes, esant laisvam kapitalo, žmonių ir prekių judėjimui, žmonės rinksis palankesnes šalis verslui ir gyvenimui, tuo tarpu kitos kentės nuo menkų biudžeto pajamų. Tačiau ar konkurencija apskritai gali būti žalinga? Žiūrint kam. Žinoma, kiekviena valdžia norėtų, kad jai nebūtų konkurencijos iš kitų šalių valdžios pusės, kad ji būtų rami, jog žmonės nemigruos ten, kur jiems gyventi palankiau, o mokės tokius mokesčius, kokių pageidaus monopolistė valdžia. Tačiau žmonėms valdžių tarpusavio konkurencija mokesčiais yra itin naudinga, nes ji gana efektyviai saugo nuo per didelių mokesčių. Konkurencija žmonėms yra vertinga tiek, kiek riboja valdžių galimybes auginti mokesčius.
Kad harmonizavimas ir konkurencijos nebuvimas yra mokesčių didinimo paskata, akivaizdu vien pažvelgus į ES direktyvas dėl netiesioginių mokesčių. Jos nustato minimalius reikalavimus mokesčių tarifui ir bazei. Vadinasi, šalys narės negali taikyti mažesnių mokesčių nei nustatytas minimumas. Tačiau gali taikyti didesnius, jei pageidautų. Taigi ES praktikuojamas mokesčių harmonizavimas labiau saugo valdžios, o ne žmonių pajamas. Akivaizdu, kad panašia linkme būtų nukreiptas ir kitų – tiesioginių mokesčių – harmonizavimas. Ir visiškai aišku, kad jis nebūtų naudingas toje ekonominėje erdvėje gyvenantiems ir dirbantiems žmonėms. Ypač jis būtų žalingas tų šalių gyventojams, kurie gauna mažesnes pajamas (buvusiose ne rinkos ekonomikos šalyse). Jau ir dabar šios šalys jaučia brangias kišenei harmonizavimo pasekmes, ypač akcizų srityje. Juk vieningoje Europoje už degalus, cigaretes ir alkoholį visi mokės vienodus mokesčius, nepaisant to, kad žmonių pajamos skiriasi net kelis kartus. Žinoma, kad tokioms šalims vienodi mokesčiai reikš visai kitokias pasekmes – mažėjantį vartojimą, augantį šešėlį, mažėjantį šalies patrauklumą, nykstančias galimybes suklestėti ir rasti savo vietą po saule.
Turint galvoje, kad konkurencijos erdvė yra ne ES, visuotinis harmonizavimas didelių mokesčių lygmeny reikštų sunkius iššūkius pačiai ES. Mat jei būtų visiškai suvaržytos galimybės žmonėms rinktis tarp skirtingų mokesčių sistemos ES viduje, didėtų paskatos žmonių poreikį mažiems mokesčiams realizuoti už šios sąjungos ribų arba trauktis į šešėlį. Tai reikštų, kad ES pati taptų mažiau konkurencinga pasaulio ekonominėje erdvėje.
Nenuneigiamas faktas yra ir tai, kad visų pasaulio šalių mokesčių sistemos ilgainiui vienodėja, šalys taiko panašias „mokesčių puokštes“. Galima sakyti, jog pasaulyje nuolat vyksta spontaniškas mokesčių harmonizavimas, kuomet šalys kopijuoja vienos kitų mokesčių sistemas, perima pozityvius elementus, atsižvelgdamos į savo šalies kultūrinę, ekonominę, geografinę, istorinę specifiką. Toks harmonizavimas būtų kur kas priimtinesnis šalims nei direktyviai įvesti vienodi mokesčiai.
