Krizė Lenkijoje: vaistai – priešlaikiniai rinkimai

Kaimyninėje Lenkijoje pribrendusią politinę krizę buvo bandoma išspręsti kardinalia priemone.

Vėlyvą penktadienio vakarą Lenkijos parlamentarai balsavo už Seimo paleidimą ir atvėrė kelią pirmalaikiams rinkimams, kuriuos numatoma surengti spalio 21 dieną. Bet apžvalgininkai klausia: ar rinkėjai padės valdantiesiems pašalinti tas gilias skandalo priežastis, kurios ir pakirto pasitikėjimą brolių dvynių Kaczynskių valdžia?

Brolių sukelta krizė

Daugiau kaip dviem trečdaliams parlamento narių (377 parlamentarai iš 451 dalyvavusio Seimo posėdyje) nubalsavus už parlamento paleidimą, prezidentas Lechas Kaczynskis naujų rinkimų datą paskyrė spalio 21-ąją, t. y. dvejais metais anksčiau laiko. L. Kaczynskis iš pareigų atšaukė visus dabartinės vyriausybės ministrus, bet pavedė jiems laikinai vykdyti savo pareigas, kol, atsižvelgiant į balsavimo rezultatus, bus suformuotas naujas kabinetas.

Praėjusį mėnesį žlugus ministro pirmininko Jaroslawo Kaczynskio vadovaujamai vyriausybei, valdančioji koalicija, susidedanti iš brolių Kaczynskių partijos „Įstatymas ir teisingumas“, populistinės partijos „Savigyna“ ir kraštutinės dešiniosios Lenkijos šeimų lygos, tapo nebepajėgi valdyti šalį. Bet paleisti Seimą prezidentas dar rugpjūtį susitarė su pagrindinės opozicinės partijos „Pilietinė platforma“ lyderiu Donaldu Tusku. Opozicija suinteresuota taip išspręsti krizę, nes jos vadovas aiškiai tikisi premjero posto.

Ir štai praėjusią savaitę paskelbtų visuomenės nuomonės apklausų duomenimis, būsimuosius rinkimus gali laimėti opozicinė liberalioji „Pilietinė platforma“, nes ją palaiko 26-36 proc. respondentų. O štai brolių dvynių politinę grupuotę „Įstatymas ir teisingumas“ remia kiek mažiau – 27-30 proc. apklaustųjų.

Lenkijos spauda primena, kad politinė krizė šalyje siautėja dažnai. Nuo 1989 metų, kai Lenkija atkūrė demokratiją, jau įvyko penkeri šalies parlamento rinkimai. Du kartus – 1991 ir 1993 metais – išrinktas Seimas dirbo tik po dvejus metus. 1991 metais buvo paleistas vadinamasis „kontraktinis“ Seimas, į kurį su Lenkijos jungtinės darbininkų partijos deputatais buvo išrinkti ir profsąjungų organizacijos „Solidarumas“ atstovai. 1993 metais Seimas pareiškė nepasitikėjimą ir tuometinės premjerės Hannos Suchockos vyriausybe.

Paviršutinės krizės priežastys

Kas gi įvyko Lenkijoje šiemet?

Susidariusią krizinę situaciją puikiai atspindi valdančiųjų dvynių elgesys. Iki Lenkijos parlamento rinkimų likus 40-čiai dienų, rinkimų kampanija prasidėjo itin įnirtingai, ir politikai vieni kitus atakuoja be jokių skrupulų, rašo dienraštis „Rzeczpospolita“. Politiniai oponentai iš visų jėgų pliekia vienas kitą. Lenkus sukrėtė buvusio šalies prezidento Aleksandro Kwasniewskio ir premjero J. Kaczynskio žodžių mūšis.

Kairiųjų ir demokratų susivienijimo (KiD) susivienijimo lyderis A. Kwasniewskis, pristatydamas šio bloko programą, apkaltino J. Kaczynskio vyriausybę autoritarizmu, įstatymų laužymu, demokratijos standartų nepaisymu bei menkinimu. „Jūs pasiūlėte Lenkijai prastos reputacijos politiką, o Ketvirtosios respublikos koncepcija yra dirbtinė, vykdoma nesąžiningai ir galiausiai tapo … valstybės valdymo koncepcijos karikatūra“, – pareiškė A. Kwasniewskis.

J. Kaczynskis skolingas neliko: „Lenkija yra geresnė, nei buvo prieš dvejus metus; jos nepakeis nei įnirtinga „antikačinkizmo“ banga, nei Lenkijos Trečiajai respublikai vadovavusios klasės, kurios atstovai žino, kad yra neverti visuomenės palaikymo, įtūžis.“ Premjeras priminė buvusiam kairiųjų prezidentui nevykusią užsienio politiką, už kurią istorija jį esą nubausianti. Jam prikišo netgi „girtą šlitinėjimą prie nužudytų lenkų kapų Ukrainoje.“

Skandalas kilo, kai buvęs vicepremjeras ir žemės ūkio ministras Andrzejus Lepperis buvo apkaltintas kyšių ėmimu ir pamėginta jį įkišti už grotų. Tai tas pats politikas, kuris prezidento rinkimuose užėmė trečią vietą, savo šalininkus pakvietęs balsuoti už Lechą Kaczynskį, taip užtikrindamas jam pergalę.

O buvęs vidaus reikalų ministras Januszas Kaczmarekas, pasirengęs duoti parodymus dėl politikų dalyvavimo specialiųjų tarnybų veikloje, vėliau ir policijos viršininkas bei tardymo valdybos vadovas staiga buvo suimti.

Taigi nei iš šio, nei iš to brolių aplinka tapo priešais. Mėginimas izoliuoti juos represinėmis priemonėmis politiškai izoliavo pačius brolius Kaczynskius. Tai pakirto ir jų partijos „Įstatymas ir teisingumas“ prestižą. Būti koalicijoje su savo politinius varžovus šalinančiais politikais niekas nenori…

Kodėl Vakaruose nemėgsta Lenkijos?

Kokios politinės perspektyvos?

Lenkiją valdantys broliai Lechas ir Jaroslawas Kaczynskiai, paskelbę pirmalaikius rinkimus, rizikuoja juos pralaimėti, ėmė tvirtinti kai kurie lenkų analitikai. Net ir labiausiai šalies lyderius palaikantys dienraščiai nurodė Kaczynskiams jų klaidas.

Premjeras J. Kaczynskis „pralaimėjo dėl paties savęs. Jis nori sukurti naują Lenkiją, tačiau nežino kaip“, – teigiama dienraštyje „Dziennik“. Čia rašoma, kad, prezidentui L. Kaczynskiui likus valdžioje, dvynių įtaka vis tiek būtų stipri. Kritiškiausiai jų atžvilgiu nusiteikęs Lenkijos dienraštis „Gazeta Wyborcza“ pažymėjo, jog broliai iki rinkimų valdytų visus valstybės svertus. Dienraštis įspėjo, kad opozicijai diskredituoti jie gali pasitelkti „specialiąsias tarnybas“. Kol šalyje nebus parlamento, broliai gali pasinaudoti situacija ir pašalinti visus nepatikimus bei įtartinus oponentus.

Tiesa, priešlaikiniai prezidento rinkimai, rašo lenkų spauda, šaliai negresia, mat apkaltos procedūra Lenkijos Konstitucijoje neapibrėžta. Tad prezidentas Lechas, kaip pastebi Rusijos laikraštis „Izvestia“, dėl savęs kol kas gali būti ramus. Paaukojęs brolį, jis gal net pagerintų savo reitingus, nes aštrus dvynių duetas daug kam rėžia ausį ne tik Lenkijoje, bet ir Europos Sąjungoje.

Galbūt dėl to Varšuvos santykiai su Briuseliu toli gražu ne idealūs. Štai ir dabar Europos Komisija atsisakė patenkinti Lenkijos prašymą neuždaryti iki 2014 metų dviejų trečdalių Gdansko laivų statyklos pajėgumų. Šis didžiausias Lenkijos uostas, be visų savo ekonominių pranašumų, turi ir politinę reikšmę: čia juk gimė komunistinę santvarką nuvertęs „Solidarumas“, atvėręs kelią Lechui Walęsai į valdžios aukštumas. Tai demokratijos lopšys.

Kaip bebūtų paradoksalu, nuo Gdansko prasidėjęs Lenkijos grįžimas į Europą šiame uoste gali ir pasibaigti: kaimyninėje šalyje kartu su politine krize didėja ir nepasitenkinimas ES politika.