Krizė be kaukės

“Parex” banko nacionalizavimas, žodžio laisvės skandalai, kalbos apie lato devalvaciją, paskola iš Tarptautinio valiutos fondo, internetinė peticija, kurioje prašyta, kad Švedija okupuotų šalį arba ją nusipirktų Rusijos oligarchas Romanas Abramovičius, laikraščiai su juodais kryžiais… Kaimynų latvių krizė atrodo juodesnė negu mūsiškė.

Latvijos visuomenė vis labiau kalba, kad tai, kas vyksta Latvijoje, nėra pasaulinės krizės atgarsiai. Globalioji krizė esą buvo tik postūmis.

Bedarbiai po kaukėmis

Udis ir German Rygos senamiesčio gatvėje pardavinėja kaukes. Kaina – šeši latai. Pirkėjų – vos vienas kitas. Udis iki šios vasaros dirbo animatoriumi, tačiau prasidėjo bėdos dėl atlyginimo išmokėjimo ir jis tą darbą metė. Kito nesurado. Sako galėjęs įsidarbinti prekybos centre pardavėju, bet laisvo menininko tai netenkino. Todėl dabar užsiiminėja “chaltūra” ir šiaip taip verčiasi, nes gyvena su tėvais, kurie moka mokesčius.

Germanui blogiau. Jo tėvas yra griežtas ir reikalauja mokėti savo dalį už būstą. Vaikinas mokosi 12-oje vakarinės mokyklos klasėje, bet darbo neranda. Kai tik baigs mokyklą, jau nusprendė, kad iškart emigruos. Airijoje irgi krizė, bet latviai iš ten esą grįžti nežada.

Į pokalbį įsiterpia Valters. “Kokios nuotaikos? Draugas uždirbo 300 latų, bet 100 latų sumažino atlyginimą, pasakė, kad krizė, ir taip – masiškai”, – tvirtina.

Uždraudė švęsti

Latvijoje dar nenutilo žodžio laisvės skandalai, kai šalies teisėsaugos pareigūnai iškėlė dvi bylas dėl tariamų pastangų destabilizuoti finansinę padėtį ir melagingos informacijos apie šalies ūkį skleidimą. Viena byla iškelta savo nuomonę pareiškusiam ekonomistui, Ventspilio universiteto profesoriui. Jis patarė geriau nelaikyti pinigų latais bankuose. Kita byla iškelta per koncertą neatsargiai pajuokavusiam muzikantui.

“Kažkaip nejauku, svarbiausia, kad jie sakė visiems žinomą tiesą”, – sako Biruta iš Jakabpilso. Pokalbininkė sakė bijanti, kad krizė tik pasideda, ir kad ji bus ilga ir gili.

“Manau, kad tokioje sunkioje padėtyje esame pirmą kartą ir dar nesuprantame, kas vyksta. Mažėjančios algos ir atleidimai – pusė bėdos. Valstybės paskola paimta labai ilgam laikotarpiui, tad padėtis – ne iš gerųjų”, – sako ji.

Biruta guodžiasi, kad jos vyro darbovietėje uždrausta naujametė šventė, kurią darbuotojai organizavo už savus pinigus.

“Direktorius išsigando, kaip į jį pažiūrės. O labai gaila, tokia gera muzika būdavo, bent nuotaiką pakeltų”, – sako moteris.

Mokytojų neskriaudžia

Mokytojos Inesa ir Regina išsigrynina pinigus iš bankomato prie nacionalizuoto “Parex” banko. Beveik visų švietimo darbuotojų sąskaitos buvo viename didžiausių Latvijoje bankų.

“Žmonės elgiasi įvairiai. Vieni išsiima pinigus, kiti nusiramino ir tikisi geriausio. Mes kol kas tikime, kad viskas susitvarkys”, – sako mokytojos.

Inesa tvirtina, kad mokytojams algų valdžia žadėjo nemažinti, bet ir nedidins, kaip anksčiau planuota. Abi mokytojos tvirtino, kad krizė nepalietė jų šeimų, tačiau pripažino, kad tvyro neapibrėžtumas.

Lūpdažio efektas

Leidybos namų “Dienas žurnali” vadovė Inga Gorbunova pasidžiaugė, kad Latvijos Seimas nutarė leidybai PVM padidinti nuo 5 iki 10 procentų, o ne iki 21 kaip grasino.

“Neišgyventume, jei būtų kaip pas jus – 19 procentų”, – sako I. Gorbunova.

Leidybos grupės vadovė pasakoja, kad jų kompanija turi pasiruošusi tris scenarijus. Tačiau kol kas nieko atleisti nežada, mažinti atlyginimų – taip pat. Jei reikės – pradės nuo vadovų. Pernai kompanijos pardavimai išaugo beveik dvigubai.

“Aš galvoju, kodėl mūsų verslas nesmunka, nors mūsų žurnalai yra vieni brangiausių Latvijoje. Laikraščiai žmones gąsdina, o mes duodame pozityvą, jie gali užsimiršti. Be to, Latvijoje jau kalbama apie lūpdažių efektą – krizės sąlygomis visada padidėja kosmetikos pardavimai, nes moterys nori būti gražios. O mes prekiaujame lūpdažiais protui. Tiesą sakant, kai kurie žmonės jau buvo išėję iš krašto… Pagrindiniuose žurnaluose damos girdavosi, kiek kuri turi ypatingųjų rankinių, kainuojančių po 7-8 tūkstančius latų. Ir visa tai tokioje mažoje valstybėje, kaip Latvija. Žinote, čia jau iškrypimas…” – svarsto I. Gorbunova.

Latviškojo pesimizmo specifika

“Jau seniai Latvijos visuomenėje vyrauja pesimizmas”, – vartydamas viešosios nuomonės tyrimų diagramas sako viešosios nuomonės tyrimų firmos SKDS generalinis direktorius Arnis Kalninš.

Pavyzdžiui, praėjusį balandį tik 20 proc. latvių manė, kad valstybė eina teisinga kryptimi, o paskutiniais duomenimis – tik 14 proc. Pavasarį vos 4 proc. latvių manė, kad šalies ekonominė situacija gera, dabar – tik 2 proc. Vyriausybės darbu pavasarį buvo patenkinti 15 proc. žmonių, dabar – tik dešimtadalis latvių.

“Apibendrinant skaičius, tai – pesimizmas. Labai mažai į ateitį žiūrinčių optimistiškai. O vilties neturėjimas sukuria emociškai labai blogą klimatą”, – konstatuoja ponas Arnis.

Tačiau, pabrėžia jis, kai žmonės kalba apie savo asmeninę padėtį, vaizdas kur kas gražesnis. Pavyzdžiui, kad situacija Latvijoje kitąmet blogės, mano 43 proc. žmonių, o kad jų asmeninė – tik 26 proc. Tai esą ne naujiena. Latviai visada savo situaciją vertindavo optimistiškiau negu šalies.

“Aš – darbdavys, mano įmonėje – 35 žmonės. Man nemalonu, kad nėra stabilumo. Kol kas firmoje viskas gerai, bet baisiausia – labai didelis neapibrėžtumas. Žinai, kad bus blogiau, bet kaip ir kiek – nežinai. O tai terpė kilti baisiems scenarijams – iki bado ir maro”, – sako A. Kalninš.

Anot jo, visuomenė vis labiau kalba, kad tai, kas vyksta Latvijoje nėra pasaulinės krizės atgarsiai. Globalioji krizė esą buvo tik postūmis.

“Mes patys tiek malkų priskaldėme… Latvija dar nesuprato, kur yra, tačiau darda žemyn vis didesniu pagreičiu”, – mano A. Kalninš.