Kodėl Amerikoje kilo paskolų krizė?

Šią savaitę grįžusieji iš atostogų ir po savaitės ar kelių pirmą kartą perskaitę naujienas galėjo rimtai išsigąsti, kad vos per kelias dienas didžiausios pasaulio finansų rinkos atsidūrė ties žlugimo riba. Visame pasaulyje akcijų biržos pasruvo krauju (pingančios akcijos dažniausiai žymimos raudonai), daugelis didžiųjų pasaulio bankų pranešė apie galimus milijoninius ar net milijardinius nuostolius, o keletui jų netgi išpranašautas bankrotas.

Tik geriau įsiskaičius paaiškėja, kad ši krizė nėra jau tokia netikėta. Šiame straipsnyje pamėginsiu aptarti, kas slepiasi po pavadinimais „Amerikos“, „kapitalo rinkų“ ar „likvidumo“ krizė, koks jos ryšys su nekilnojamojo turto burbulo sprogimu JAV, ką iš tikrųjų padarė Didžiausių pasaulio ekonomikų centriniai bankai bei kokios prognozuojamos šios krizės pasekmės pasaulio bei Lietuvoje itin aktualioms Vidurio ir Rytų Europos rinkoms.

Krizės ištakos – nekilnojamojo turto burbulo sprogimas

Antrarūšių būsto paskolų (subprime mortgages) krizės priežastimi tapo 2005 m. JAV sprogęs nekilnojamojo turto burbulas. Po 2000–2001 m. sprogusio „dot-com“ burbulo, kai per trumpą laiką žlugo daug interneto projektų, investuotojai JAV vėl grįžo prie saugioms priskiriamų investicijų į nekilnojamąjį turtą.

Nuo 2001 m. JAV bei daugelyje kitų pasaulio rinkų prasidėjo stabilus nekilnojamojo turto kainų kilimas. Visiškai natūralu, kad kylant kainoms norinčiųjų investuoti į nekilnojamąjį turtą daugėjo, o tai dar spartino kainų kilimą.

Augimas baigėsi 2005 m. rugpjūtį, kai ilgą laiką kilusios kainos stabilizavosi keletui mėnesių, o metų pabaigoje pradėjo kristi. Spartus kainų kirtimas, priminęs Didžiosios Depresijos – iki didžiausios ekonomikos krizės – laikus, tęsiasi iki šiol ir daugelio prognozuotojų nuomone greitai neturėtų sustoti. Didžiausias nekilnojamojo turto paskolų teikėjo JAV „Countrywide Financial“ teigimu, nekilnojamojo turto sektoriaus atsigavimas tikėtinas ne anksčiau kaip 2009 m.

Antrarūšės paskolos ir krizės pradžia

Nekilnojamo turto kainų kritimas bei dėl to prasidėję sunkumai šioje srityje dirbančioms kompanijoms tikrai nebūtų galėję taip paveikti viso pasaulio finansų rinkų, jeigu ne prasidėjusi krizė antrarūšių būsto paskolų rinkoje.

Antrarūšes, dar vadinamos „antrojo šanso“, paskolos yra skirtos tiems, kurie dėl savo kredito istorijos negali pretenduoti į rinkos kaina (palūkanomis) skolintojų išduodamas paskolas. Dažniausiai tai būna kreditų negražinę ar kitų finansinių sunkumų praeityje turėję asmenys.

Dėl didesnės rizikos šios už paskolas mokamos daug didesnės palūkanos, o tai esant stabiliai ekonominei situacijai žada daug didesnį pelną skolintojams. Kuo didesnė rizika skolinti, tuo didesnės paskolos palūkanos.

Kadangi antrarūšių paskolų teikėjai dažniausiai teikia paskolas ekonomikos svyravimams jautrioms asmenų grupėms, klientų mokumo problemos iškilo netrukus po kainų burbulo sprogimo.

Dabartinę krizę sustiprino ir metodas, pagal kurį paskolos buvo struktūruojamos – paskolos gavėjas pirmus dvejus metus moka sumažintas palūkanas, o po to kas pusmetį jos yra nuolat didinamos. Jeigu gavėjo pajamos nepadidėja, jam tenka itin didelis finansinis krūvis, kurio nepakeldamas jis yra priverstas atsisakyti išperkamo nekilnojamojo turto.

Palūkanoms padidėjus daugiau nei planuota, su problemomis susidūrė didelė dalis skolininkų, o nukritus kainoms paskolų gražinimo dažnai neužtikrindavo net turto pardavimas, nes jo rinkos kaina tapo mažesnė nei paskolos dydis.

2006 m. pabaigoje prasidėjo antrarūšių paskolų teikėjų bankroto banga, kuri tęsiasi iki šiol. Nuo 2007 m. pradžios turto vertintojų „Markit“ duomenimis, blogų antrarūšių paskolų padaugėjo nuo mažiau 5 proc. iki 60 proc. ir daugiau.

Neįvertinta rizika

Nors nekilnojamojo turto kainų sprogimas ir paaiškina antrarūšių paskolų sektoriaus griūtį bei nekilnojamojo turto sektoriaus problemas JAV, lieka neaišku, kaip šio santykinai mažo sektoriaus krizė galėjo tapti „pasauline finansų rinkų“ krize.

To priežastis galima rasti pastaruoju metu finansų pasaulyje vyravusiame pelnų vaikymesi, dažnai nepaisant rizikos. Jau kurį laiką įvairūs ekspertai stengėsi atkreipti dėmesį į „rizikos ištroškusius“ investuotojus, kurie apakinti augimo daugelyje pasaulio rinkų siekė padidinti savo uždarbį, dažnai nepaisydami su didesne investicijų grąža susijusios didesnės rizikos.

Daug stambių institucinių investicinių fondų siekdami didinti pelnus dalį savo lėšų investavo į JAV nekilnojamojo turto rinką, dalis jų tapo rizikingų, tačiau potencialia labai pelningų, antrarūšių paskolų finansuotojais investuodami į su šiomis paskolomis susietus vertybinius popierius.

Kylant nekilnojamojo turto kainoms tai atrodė gana rimta investicija, tačiau visuomet buvo laukiama, kol įvyks nelaimė. Nuo 2006 metų pradžios dalies institucinių investicinių fondų vertė smarkiai krito padarydama milijoninius nuostolius.

Kas nutiko rugpjūtį?

Krizės prasiveržimas įvyko tik šį mėnesį, kai daugelis stambių bankų deklaravo būsimus nuostolius. Sukrėtimas prasidėjo tada, kai Vokietijos bankas „IKB Deutsche Industriebank AG“ pranešė apie problemas dėl investicijų į antrarūšes paskolas, bei kai antras pagal dydį Eurozonos bankas „BNP Paribas“ dėl likvidumo krizės užšaldė du institucinius investicinius fondus, kurių vertė per 1,6 mlrd. eurų.

Šis sprendimas sutapo su didžiausio JAV banko „Citigroup“ pranešimu apie 700 mln. dolerių nuostolius paskolų sektoriuje šių metų liepą ir rugpjūtį (prognozuojami banko nuostoliai trečią 2007 m. ketvirtų siekia 3 mlrd. dolerių), bei daugelio kitų finansų milžinų nuostolius.

Tačiau netgi šie nuostoliai negali paaiškinti tokių kritimų akcijų rinkose. Šiuo metu nuostoliai dėl paskolų sektoriaus problemų vertinami tik apie 35 mlrd. dolerių, o tai paaiškintų tik 0,2 proc. kritimą JAV finansų rinkose, o praėjusią savaitę JAV biržos indeksai krito apie 1,5 proc., arba 7,5 karto daugiau. Per visą krizės laikotarpį bendras pasaulio rinkų smukimas viršijo 8 proc.

Kodėl tai atsitiko? Rodos, kelis stiprius signalus apie neįvertintą riziką ir jos padarytus nuostolius vienu metu gavę investuotojai, anksčiau buvę akli, staiga praregėjo. Tokio mąsto problemos privertė daugelį investuotojų, anksčiau nepaisiusių rizikos, iš naujo įvertinti savo investicijas. Jei jie apsiriko vienoje srityje, galėjo apsirikti ir kitoje.

Tada atsitiko du dalykai. Pirma, rizikingo finansinio turto kainos krito. Antra, žmonės pradėjo pardavinėti rizikingus finansinius instrumentus ir investuoti į saugius vertybinius popierius. Kitaip tariant, žmonės mažiau pirko akcijų ar kitų rizikingų vertybinių popierių ir dažniau rinkosi saugias vyriausybių obligacijas ar tiesiog nusprendė laikyti pinigus bankuose.

Likvidumo krizė

Pasikeitęs investuotojų elgesys pakeitė situaciją bankuose. Dėl indėlių padaugėjimo padidėjos pinigų kiekis, įšaldytas banko rezervuose. Pasikeitė bankų elgesys ir tarpbankinių paskolų rinkoje – rinkoje vyraujant netikrumui ir sutrikimui jie mažiau norėjo skolinti kitiems bankams, dėl to pinigų kiekis rinkose dar sumažėjo.

Pinigų kiekio mažėjimas finansų rinkose sukėlė procesą, vadinamą „likvidumo“ krize. Nesiekdami mokslinio tikslumo likvidumą galime apibrėžti kaip lengvumą turtą paversti mokėjimo priemonėmis – pinigais: likvidus turtas yra lengvai parduodamas.

Kad finansų rinko funkcionuotų gerai, vertybiniai popieriai turi būti lengvai perkami ir parduodami. Kai likvidumas „išdžiūsta“ – finansų rinkos nustoja funkcionuoti. Pinigų kiekio, laisvai plaukiojančio rinkose, sumažėjimas lėmė likvidumo sumažėjimą ir taip lėmė nuosmukį daugelyje pasaulio rinkų.

Centrinių bankų įsikišimas

Bent jau kol kas krizės augimą sustabdė centrinių bankų įsikišimas. Per kelias dienas centriniai bankai įvairiose pasaulio šalyse pinigų rinką papildė daugiau nei 326 mlrd. dolerių. Bankams pavyko normalizuoti padėtų pinigų rinkose, bei numušti tarpbankinių paskolų palūkanas. Netrukus po injekcijų atsigavimo ženklus parodė ir daugelis finansų rinkų.

Didžiausia injekciją – 207,5 mlrd. eurų – padarė Europos Centrinis bankas, siekdamas tarpbankinių paskolų palūkanas numušti iki artimų bazinei palūkanų normai, kuri euro-zonoje yra 4 proc. Mažesnes injekcijas atliko ir JAV, Kanados, Šveicarijos, Japonijos, Singapūro centriniai bankai.

Tokio mąsto operacijos nėra įprastas reiškinys. Paskutinį kartą panašaus dydžio injekcijos buvo vykdomos po tragiškų rugsėjo 11 d. Įvykių, kai dėl techninių kliūčių nedirbo keletas stambių Niujorke įsikūrusių bankų, todėl didelės lėšos buvo kelioms dienoms įšaldytos jų sąskaitose.

Krizės pasekmės

Nors dar neaišku, ar krizė tikrai jau baigėsi, aktyviai diskutuojama dėl pasekmių pasaulio ekonomikai. Visuotinai sutariama, kad krizė atvėsins kredito rinkas visame pasaulyje, įnešdama daugiau drausmės, tačiau neaišku kaip tai paveiks kitas rinkas.

Daugelis ekspertų nemano, kad pasunkėsiantis skolinimasis gali vesti prie pasaulio ekonomikos sulėtėjimo. Keletą pastarųjų metų įmonės visame pasaulyje demonstravo aukštus pelnus, todėl tolesnes investicijas turėtų sugebėti finansuoti iš nuosavų lėšų. Apie kapitalo „perteklių“ Lietuvos bei regiono rinkose yra užsiminę ir Lietuvos ekonomistai.

Vis dėlto yra šiek tiek nerimaujama dėl augančių rinkų, kadangi jų augimas iš dalies buvo finansuojamas paskolomis.

Taip pat pasaulyje laukiama ir keleto perdaug rizikavusių investicinių fondų žlugimo. Dauguma fondų turėtų ištverti krizę ir netgi turi potencialo sustiprėti pasinaudoję bankrutuojančių konkurentų išpardavimais.

Lietuvos krizė taip pat neturėtų stipriau paliesti. Rizikingų antrarūšių paskolų Lietuvoje beveik nėra, todėl masinio nemokumo problemos labai mažai tikėtinos, o sugriežtinta skolinimo tvarka gali išeiti į naudą, nes pristabdytų nekilnojamojo turo bumą.

Investiciniai projektai taip pat neturėt sustoti, nes jie dažnai finansuojami bent iš dalies Europos sąjungos fondų lėšomis, o ir patys verslininkai, kaip jau buvo minėta, Lietuvoje tikrai nejaučia kapitalo stygiaus.

Nereikia nerimauti ir dėl Lietuvoje veikiančių bankų likimo. Lietuvos ir net juos valdantys užsienio (daugiausia Švedijos) bankai yra smulkūs pasauliniais mastais, todėl liko rizikingų didžiųjų bankų žaidimų nuošalyje.
Panašus krizės poveikis bus ir kaimyninėse – Rytų ir Vidurio Europos rinkose.