Kas yra Krizė?
Pirmą kartą apie krizę išgirdau daugiau kaip prieš metus, kai finansų analitikai taip pagrindė prasidėjusį įmonių akcijų vertės kritimą. Tiesa, tuomet buvo kalbama apie krizę Jungtinėse Amerikos Valstijose. Vėliau tokių kalbų vis daugėjo, akcijų kainos ir toliau krito, bet visgi… Tai juk taip toli, o ir akcijų tuo metu aš dar neturėjau.
Po to buvo Islandija ir dėl krizės pirmasis nacionalizuotas bankas Europoje. Tada supratau, kad krizė persikėlė jau į Europą. Islandija – arčiau, bet vis tiek toli, o aš tuo metu atostogavau. Islandijoje. Netgi džiaugiausi, kad Islandijos kronos vertė euro atžvilgiu kritusi – viskas daug pigiau. Ir kokia dar krizė, kai man atostogos? Krizė nerūpėjo.
Vėliau apie tai išgirdau, kai Vokietijos kanclerė A.Merkel informavo Vokietijos parlamentą apie krizę, kuri apima Vokietiją, tačiau ji irgi teigė, kad krizė atėjo iš JAV. Tai jau arčiau, bet… vis dar toli.
Lietuvoje tuo metu vyko rinkimų kampanija į Lietuvos Respublikos Seimą. Jokios krizės apraiškų nebuvo. Rinkimų programose partijos pristatė savo pozicijas, tačiau nei viena iš jų nekalbėjo apie krizę ir jos įveikimo planą. Maža to, viešojoje erdvėje netgi buvo kalbama apie pagalbą Islandijai, taip grąžinant moralinę skolą. Griežtai – Lietuvoje nėra jokios krizės.
Viskas prasidėjo po antrojo rinkimų į Seimą turo, kai preliminariai buvo susitarta dėl valdančiosios koalicijos. A.Kubilius susitiko su Finansų ministerijos specialistais ir sužinojo, kad ir Lietuvoje visgi yra krizė. Sužinojo ir kartu su partneriais ėmėsi rengti krizės įveikimo planą.
Susimąsčiau. Negi krizė atėjo ir į Lietuvą? Negali būti! Nesąmonė! Krizė negali ateiti į Lietuvą per vieną naktį. Juk G. Kirkilo vyriausybė irgi turėjo žinoti apie krizę. Kodėl krizė atėjo tik po rinkimų? Gal tai tik politikų kalbos?
Toliau viskas pasileido nežmonišku greičiu ir mastu. Televizijos ir radijo laidos, internetiniai portalai mirgėte mirgėjo nuo žinių apie krizę. Viena žinia už kitą baisesnė, tarytum žiniasklaidos priemonės pradėjo varžytis: kuri pateiks baisesnę žinią apie krizę.
Sunerimau, bet gyvenau kaip gyvenęs ir vargo dar nemačiau.
Kas yra krizė supratau tuomet, kai mano darbo vadovai informavo, kad šiemet lojalumo premijos, vadinamojo tryliktojo atlyginimo, nebus. To priežastis – krizė, o ir visuomenės požiūris į tryliktus atliginimus krizės metu. Pirma mintis, kuri atėjo į galvą, sužinojus šią naujieną, buvo – krizė atėjo ir į mano kiemą. Ir tai man visai nepatiko.
Kas būtų buvę, jeigu rinkimus būtų laimėję ne krikdemai, o socialdemokratai ir naująjai vyriausybei vadovautų ne A.Kubilius, o G.Kirkilas? Gal ir krizė nebūtų atėjusi į Lietuvą taip staiga?! Gal aš būčiau gavęs tryliktą atlyginimą?! Gal tuomet krizė būtų palaukusi bent iki švenčių?!
Atostogaudamas Islandijoje kalbėjausi su vietiniais islandais apie krizę jų šalyje. Dažnas jų pasiguosdavo, kad situacija yra bloga, pasišaipydavo iš savo Vyriausybės, kuri, beje, irgi tuo metu šalyje nematė jokios krizės. Islandai nenoriai kalbėdavo apie krizę. „Jeigu daug kalbėsi apie krizę, tai ji tik daugiau įsisiautės ir bus tik dar blogiau! Tiesiog reikia daugiau ir sunkiau dirbti ir krizė praeis“ – optimistiškai kalbėjo islandai.
Neteigiu, kad apie krizę nereikia kalbėti ar jai nereikia ruoštis. Visgi, ar krizė neišsikerojo mūsų sąmonėje labiau, nei ji jau paveikė šalies ekonomiką? Ar tikrai kiekvieną, kad ir pačią mažiausią problemą, reikia teisinti artėjančios krizės baubu? Gal gyvenkime taip, kaip gyvenome, džiaukimės net ir mažiausiomis smulkmenomis. Gal tuomet krizė praeis net nepastebėta? Juk Šv. Kalėdos – stebuklų metas.
