Kas ir kiek turi mokėti už kelius?
Europos Sąjungos bendrosios rinkos idėja remiasi keturių laisvių principu: laisvo kapitalo, prekių, paslaugų bei asmenų judėjimu. Transportas yra veiklos rūšis, kuri šį judėjimą – bent jau žmonių ir prekių atveju – realizuoja fiziškai. Transportas taip pat yra paslauga, kurios laisvas judėjimas yra vienas pagrindinių ES bendrosios transporto politikos tikslų. Šiuo metu ES yra panaikinta daugelis barjerų, trukdžiusių atsirasti bendrai transporto paslaugų rinkai, pvz., kvotos, skirtingi techniniai reikalavimai, muitinės bei tikrinimai ant šalių-narių sienų.
Transportas neįmanomas be kelių, o ES įprasta, kad keliai yra valstybės nuosavybė. Būtent todėl, kad “kelių rinka” yra kone absoliučiai valstybinė, iškyla klausimas – kaip finansuoti kelius ir kokia turi būti jų kaina. Kadangi nesant privačios nuosavybės nėra galimybių atsirasti rinkos kainai, svarbu užtikrinti vienodą apmokėjimą už kelius. Kitaip šio mokesčio skirtumai sudarytų kliūtis laisvam prekių, žmonių ir kapitalo judėjimui Bendrijos teritorijoje.
Kas apmoka išorines transporto išlaidas?
Kelių mokesčio dydis ir jo mokėjimo forma kelia daug prieštaringų diskusijų. Pavyzdžiui, diskutuojama, ar reikia į kelių kainą įtraukti išlaidas, susijusias su kelių transporto poveikiu žmonėms ir aplinkai, kaip šias išlaidas išmatuoti, kaip jas susieti su pačiu kelių naudojimo faktu.
Visuotinai sutariama, kad transportas, ir ypač kelių, turi daug neigiamų pasekmių žmonėms bei aplinkai. Tai yra avarijos, kuriose žūsta žmonės ir sugadinamas turtas, grūstys keliuose, dėl kurių žmonės praranda laiką, kenksmingų dujų emisija, dėl kurios padidėja sergamumas, klimato atšilimas, ozono skylės, triukšmas, vibracija, erdvių atskyrimas, užimta žemė, sugadintas kraštovaizdis ir pan. Šių reiškinių kaina ir yra išorinės arba netiesioginės transporto išlaidos. Dalį šių išlaidų padengia transporto naudotojai, dalis atsispindi kitų prekių bei paslaugų kainose (pvz., nekilnojamo turto ar draudimo kainose, darbo užmokestyje), dalį biudžeto lėšomis apmoka visuomenė, įskaitant ir tuos visuomenės narius, kurie visai nesinaudoja transporto paslaugomis.
Kadangi didžiausią poveikį žmonėms ir aplinkai daro kelių transportas, ieškoma būdų, kaip sumažinti kelių naudojimą. Vienas iš tokių būdų yra kelių mokesčiai, kurie pastaruoju metu nuolat didėjo. Be jų taikomos priemonės, kuriomis tiesiogiai ribojamas arba branginamas kelių naudojimas, skatinamos kitos transporto rūšys, pvz. geležinkelis, viešasis transportas.
Kelių mokestis turi atitikti naudojimąsi keliais
Tačiau egzistuoja ir kita medalio pusė. Kadangi kelių transportas yra labai svarbus ekonomikos plėtrai, jo apmokestinimo didinimas mažina įmonių konkurencingumą ir stabdo ekonomikos augimą. Yra tik vienas būdas efektyviai išspręsti dilemą, kaip išsaugoti įmonių konkurencingumą bei laisvą prekių, paslaugų ir asmenų judėjimą ir tuo pačiu sumažinti išorines išlaidas. Būtina kuo labiau susieti mokesčius su faktiniu kelių naudojimu. Kitais žodžiais, už kelius turėtų mokėti jų naudotojai. Kadangi dalis ES valstybių vis dar finansuoja kelius bendraisiais mokesčiais, principas “moka naudotojai” įgyvendinamas palaipsniui.
ES taikomi mokesčiai
Europos Sąjungoje krovininiam transportui (12 t ir sunkesniam) yra nustatyti trijų rūšių kelių mokesčiai: transporto priemonių mokestis, rinkliava ir naudotojo mokestis. Transporto priemonių mokestis yra taikomas šalyje registruotoms transporto priemonėms. Kiekviena valstybė narė pati nustato šio mokesčio dydį ir rinkimo procedūras, bet ES direktyva nurodo jo minimalų tarifą. Rinkliava yra mokama pagal nuvažiuotą atstumą ir transporto priemonės rūšį. Naudotojo mokestis suteikia teisę tam tikrą laikotarpį eksploatuoti transporto priemonę tam tikroje infrastruktūroje. Jo tarifai turi būti proporcingi naudojimosi infrastruktūra trukmei, bet ne didesni nei numatyti direktyvoje.
Šiuo metu ES šalyse daugiausia naudojami transporto priemonių ir naudotojo, vadinamoji Eurovinjetė, mokesčiai. Principą “moka naudotojas” labiausiai atitinka rinkliavos už konkrečios infrastruktūros naudojimą. ES Komisijoje kaip tik svarstomos galimybės kuo labiau susieti kelių mokesčius su faktiniu kelių naudojimu, ir šalys narės – ypač Vokietija ir Švedija – yra tuo suinteresuotos.
Lietuva nerealizuoja principo “moka naudotojas”
Lietuvoje taikomi ne tik mokesčiai, atitinkantys įtvirtintus ES teisėje, bet ir kelių mokestis, kurį nuo savo pajamų privalo mokėti visos įmonės, net ir tos, kurios apskritai nesinaudoja keliais ir neturi automobilių. Taigi Lietuvoje taikomas kelių mokestis yra visiškai nesusijęs su faktiniu kelių naudojimu. Atrodė, kad šio daug kritikuoto mokesčio panaikinimui visiškai pritaria ir specialistai, ir politikai. Tačiau Seimas, svarstydamas pasiūlymus nuo 2004 metų pereiti prie transporto priemonių registracijos mokesčio, paliko galioti ydingą senąjį kelių mokestį. Maža to, pakeistus įstatymą šis mokestis įmonėms dar išaugo.
Taigi, kuomet Europos Sąjungoje svarstomos galimybės kuo labiau susieti kelių mokesčius su faktiniu kelių naudojimu, Lietuvoje kelių naudotojai ir toliau mokės už kelius neproporcingai jų gaunamai naudai, o kai kurie ir toliau naudosis keliais veltui.
