JAV ir pasaulio finansinė krizė: per daug socializmo, per mažai modernaus valstybės vaidmens

Tokį JAV vykdytos monetarinės politikos apibūdinimą pateikia „Royal Roads University (Canada) profesorius, Columbia University (JAV) mokslinis bendradarbis, vadybos bei ekonomikos mokslų daktaras Valdas Samonis, PhD, CPC. Tebesitęsiančios ekonominės krizės fone su dr. Samoniu kalbamės apie dabartinę padėtį, ją lėmusias priežastis, pasekmes bei išėjimo iš jos perspektyvas.

-Prieš ateinant į valdžią prezidentui G. Bush, JAV ekonomika buvo gana stabili, šalies biudžetas – teigiamas. Šiandien JAV – ištikta gilios ekonominės krizės, kokios nebuvo nuo pat Didžiosios depresijos. Ar dėl to, kas atsitiko Amerikoje, kalta tik Bush administracija ir netvarkinga, nemoderni šalies finansų sistema, ar ekonominės suirutės atsiradimą sąlygojo dar ir kitos priežastys?

-Prieš atsakant į šį klausimą, reikėtų pažymėti, kad ši finansine-ekonominė krizė toli gražu nėra vien tik Amerikos problema. Panašios problemos, o tiksliau – dar sunkiau sprendžiamos, matomos ir Europoje. Amerikos “kaltė” yra ta, kad nuo jos viskas prasidėjo, nes JAV pirmauja tiek gerose, tiek nevykusiose inovacijose. Taip, Amerikoje dėl susiklosčiusios padėties didžiausia atsakomybė tenka G. Bush bei jo administracijai, nors pamatus tokiai finansinei betvarkei savo socialistine, neatsakinga monetarine politika padėjo ilgametis “Federal Reserve” banko vadovas Alan Greenspan. Jis finansavo nereikalingą amerikiečiams G. Bush karą Irake ir išpūtė nekilnojamojo turto burbulą. Niekaip nesupratau tų, kurie dievino A. Greenspan, jam išeinant į pensiją. O teko dirbti su tokiais, pavyzdžiui, su garsiuoju lenkų reformatoriumi prof. Balcerowicz. Kaip komunizmas buvo „sovietų valdžia plius visos šalies elektrifikacija“, taip A. Greenspan valdymo metu Amerikoje pasidarė taip: JAV valstybinis socializmas – tai G. Bush valdžia plius visiems prieinamos besaikės paskolos. Ypač nuo 2002 metų. Argi ne gražu: kiekvienam norinčiam – po namą? Bet realybėje reikia dar ir skaičiuoti bei numatyti savo veiksmų pasekmes globalioje ekonomikoje. Toks prezidento Bush ir „Federal Reserve“ banko vadovo Greenspan ekonomikos valdymas nebuvo paremtas jokiomis rimtomis 21 amžiaus ekonomikos analizėmis, išskyrus galbūt paviršutinišką Japonijos problemų stebėjimą. Jų valdymo metais šalyje nebuvo rimtos ir modernios finansų priežiūros sistemos, be kurios rinkos ekonomika gali tapti kortų nameliu, finansine piramide (Ponzi schema). Finansinės priežiūros institucijos buvo neveiklios. Prezidento bei jo administracijos dėmesys buvo sutelkti į karą Irake, o bet koks finansinis reguliavimas buvo apleistas, primityvus. Tai ilgainiui ir išaugino tą neregėtą finansinį “burbulą”, kuris kažkada turėjo sprogti, nes juo trumparegiškai naudojosi ir jį pūtė ir Europa. Be JAV pasaulis krizės galėjo laukti dar kokius metus. Tačiau, esant tokiai pasaulinei finansų sistemai, ši krizė buvo neišvengiama, kadangi Europos socializmas turi dar didesnių ir dar sunkiau sprendžiamų problemų. Iš kitos pusės, kaltas ir finansinis JAV gyventojų lengvabūdiškumas, ypač nenoras ar nesugebėjimas taupyti, gyvenimas ne pagal išgales, bet skolon. Tačiau, kaip minėjau, tokį elgesį primygtinai skatino pati vyriausybė. Situacija šalyje buvo maždaug tokia: „Mes čia sau karą Irake kariaujam, išsigalvojam kažkokius priešus, o jūs darykite, ką norite. Norite vogti – vokite, norite apgaudinėti savo mažiau finansiškai išprususius bendrapiliečius – darykite tą, jūsų valia!“ To rezultate – didžiausia po 1929 m. Didžiosios depresijos finansinė krizė. 

-Ką Jūs galvojate apie G. Bush?–

Prezidentas Bush yra gana simpatiškas žmogus. Atrodo, jis stengiasi kažką daryti, asmeninės antipatijos aš jam nejaučiu. Bet, pažiūrėjus iš istorinės perspektyvos, tikriausiai tai yra pats blogiausias prezidentas JAV istorijoje. 

-JAV – tai valstybė, kurioje sutelkti didžiausi pasaulio protai, kur dirba žymiausi įvairių sričių mokslininkai. Ar galėjo atsitikti taip, kad ekonomikai sparčiai ritantis žemyn tie „protai“ tylėjo ir neperspėjo, kur link viskas eina?

-Jie netylėjo. Pavyzdžiui, buvęs Harvardo universiteto prezidentas profesorius Larry Summers, šių metų ekonomikos Nobelio premijos laureatas profesorius Paul Krugman bei kiti jau seniai tą rašė. Tačiau iš man žinomų žymių ekonomistų dirbti su prezidentu Bush nenorėjo nei vienas. Žmonės yra praktiški. Jeigu jie mato, kad darbo rezultatai niekur nenuves, kam jiems gadinti savo reputaciją? Iš kitos pusės, tų, kurie bandė kažką sakyti, nuomonės klausoma nebuvo. G. Bush Washington administracijos sistema yra tokia, kad jeigu tu nesi administracijoje, nesi taip vadinamas „insider“, gali sakyti ką tik nori, tavęs niekas neklausys. O dar viena priežastis yra tai, kad tiek aš, tiek kiti mokslininkai turime pripažinti, jog kažko vis tik nenumatėme, ypač nesupratome globalizacijos pasekmių. Niekas nenumatė to greičio, kuriuo ši krizė per pasaulį pasklis. O, pasirodo, esant šiuolaikinėms technologijoms, šiuolaikiniam informacijos greičiui, reikėjo to tikėtis. Čia drįstu pasakyti, kad prieš 3 metus parašiau analizę, kuri gan tiksliai diagnozavo šias finansines raidos problemas pasaulyje ir net siūliau sprendimus, bet iki šiol nesugebėjau sudominti stambesnių lyderių.  

-Ar krizė JAV dabar yra giliausia, ar čia dar tik pradžia?

-Aš manau, kad mes pamatėme dar tik trečdalį to, kas bus. 

 -Tačiau ar matote šalies išėjimo iš šios situacijos perspektyvą?

-Matau. Mano manymu, trumpalaikėje perspektyvoje bus vykdoma gana aktyvi ir gana efektyvi finansinio bei ekonominio stimuliavimo politika. Ji jau duoda pirmus rezultatus, jau kažkiek mažėja trumpalaikių kreditų problema (credit crunch), nors kol kas dar pamažu. JAV atsigavimas didele dalimi vyks per pasaulinę prekybą, t.y. – importą ir eksportą. Amerikos ekonomika yra novatoriška, lanksti ir produktyvi, ir jeigu dolerio vertė ilgainiui nukris, atsigaus visas eksporto sektorius. Kodėl taip atsitiks? Amerikiečių darbininkai ir biznio lyderiai yra efektyvūs, palyginus su Europa. Jeigu dolerio vertė nukrenta, automatiškai krenta ir prekių bei paslaugų vertė, todėl padidėja jų paklausa. Tolimesnėje perspektyvoje reikės dar ir ekonomikos ilgalaikio modernizavimo – ypač energijos, sveikatos bei kitose srityse. Bet aš matau, kad JAV smarkiai atpigusiu doleriu prieis prie teigiamo importo-eksporto balanso ir ilgainiui per modernizavimą sustiprins savo ekonomine sistemą. Ateityje ekonominiame pasaulio žemėlapyje Amerika jau bus kiek mažesnė (augant kitoms didžiulėms valstybėms – Kinijai, Indijai, pokomunistinėms šalims), tačiau išliks didžiausia pasaulio ekonomika.  

-O doleris kaip rezervinė valiuta?

-Čia situacija jau šiek tiek kita. Doleris kaip rezervinė valiuta išliks, bet išliks tik kaip viena iš kokių bent trijų rezervinių valiutų. Šalia jo stiprias pozicijas užims euras, Kinijos juanas, japonų jena. Dabar kiekvienos valstybės centriniam bankui nebeužteks turėti vien tik JAV dolerių atsargas. Bankai turės paįvairinti savo atsarginių valiutų „krepšelį“. Tačiau tai atspindi pasaulio pažangą ir yra teigiamas reiškinys. 

-Kaip vieną iš priemonių, norint išeiti iš krizės, Jūs minite legalios imigracijos į JAV padidinimą. Tačiau jau dabar nedarbo lygis JAV siekia 6.2%. Kaip, esant tokiam nedarbo lygiui, imigracija gali pagerinti padėtį?

-Šiai dienai, į JAV duris beldžiasi maždaug 4.7 milijonai žmonių. Čia aš kalbu apie legalią imigraciją. Nelegali imigracija, vykstanti per Meksikos sieną yra sunkiai kontroliuojama. Bet ją reikia kontroliuoti, nes tokiu būdu ir patenka į šalį ne patys kokybiškiausi žmonės. Legali imigracija, ypač išsilavinusių žmonių ir verslininkų, valstybei duotų daug kokybiškos darbo jėgos, protų, kapitalo ir t.t. O, kaip žinia, tokie žmonės gali sukurti daug darbo vietų. Mat verslūs žmonės atsiveš savo pinigus, o išsilavinę sukurs inovacijų, kuriomis remiasi JAV ir kitos pažangios šalys.Neseniai Cayahuga County (OH), iždininkas pareiškė, kad norint nugriauti gyventojų paliktus namus, jam reikia 350 milijonų dolerių. Kodėl skirti tokią sumą nugriovimui, jeigu tuos namus galima atiduoti naujiems imigrantams? Čia taip paprasta nėra, bet kažkokį sprendimą galima rasti. Kiekviena krize – tai rizika bei pavojus, bet kartu ir naujos galimybės, ypač jauniems, išsilavinusiems, novatoriškiems žmonėms.

 -Ką manote apie iždo sekretoriaus H. Paulson 700 milijardų gelbėjimo planą. Padės jis ar ne? Ar, kai jis buvo pasiūlytas, jam pritarėte?

-Taip, tai buvo mažiausiai bloga išeitis. Vaizdžiai tariant, kai gaisras jau sukeltas ir siaučia, jį reikia gesinti, ilgai galvoti nebėra kada. Maždaug tokia ir buvo šio plano funkcija. Po to galima galvoti, ką daryti toliau, kas čia kaltas ir t.t. Nuo lapkričio 15d. Washingtone vyks serija globalių konferencijų, kuriose pasauliniu mastu bus bandoma išsiaiškinti kas įvyko ir kokias gaires ateičiai paruošti visam pasauliui, ypač jo finansinei struktūrai. H. Paulson planas – tai amerikiečių mokesčių mokėtojų pinigų investavimas į blogos situacijos sprendimą, tikintis, kad, jai pagerėjus, tie pinigai sugrįš. Šiandien man atrodo, kad ir tų 700 milijardų neužteks. Gali reikėti dvigubai didesnės sumos, gal net daugiau, jeigu skaičiuoti ir ekonomikos stimuliavimo išlaidas (economic stimulus).  

 -Ar sutinkate su kai kurių finansinių analitikų teiginiu, jog šis planas – tai privataus kapitalo nacionalizacijos pradžia?

-Iš dalies sutinku. Bet tai nėra nacionalizacija istorine prasme, kokia ji buvo suvokiama komunizmo šalyse ar net Vakarų Europoje. JAV įvyko tik dalinis privataus sektoriaus nacionalizavimas, valstybė įsiterpė trumpalaikiai ir tik ypatingos krizės atveju. Sutrikusiai rinkai ji garantavo finansinius srautus ir padarė „piniginę injekciją“. Dabar šį planą finansuoja mokesčių mokėtojai, kurie atsako už visas skolas ir valstybines investicijas. Tačiau tikimasi, jog kai ekonomika atsigaus, tos akcijos, kurios buvo nupirktos, atneš tam tikrą pelną, kuris iš dalies ir vėl sugrįš mokesčių mokėtojams. Sukūrusi atitinkamas modernios priežiūros struktūras, valstybė į nacionalizuotų bankų valdymą nebesikiš, ji tik stebės, analizuos, perspės ir švies visuomenę finansų-ekonomikos srityje. O nacionalizacija, kaip įprasta manyti komunizme, suvokiama taip, kad valstybė nusavina ir diriguoja visus finansinius-ekonominius procesus. 

-Minėjote, jog po naujojo JAV prezidento rinkimų numatomas kongresas dėl naujos pasaulio finansinės tvarkos ir kad jau dabar yra aišku, jog jame bus kovojama dėl JAV noro vykdyti dolerio devalvacijos politiką ir kitų valstybių nenoro, kad tai būtų daroma. Paaiškinkite, kokia nauda JAV iš infliacijos?

-Pabandysiu paaiškinti paprastai. Doleris – pasaulio rezervinė valiuta. Todėl JAV, turėdama jį savo rankose ir norėdama atiduoti skolas, paprasčiausiai gali imti ir prispausdinti daugiau pinigų ir taip atsiskaityti su kreditoriais, bent tol, kol jie dar dolerius priims. Prisipažinsiu, jeigu mano rankose būtų šios problemos sprendimas, aš kaip valstybės vadovas elgčiausi būtent taip, bandydamas palengvinti savo mokesčių mokėtojų padėtį ir naštą perkelti ant kitos valstybės pečių. Infliacijos padidėjimas – lengviausias kelias JAV (išskyrus vargšus), tačiau sunkiausias jos kreditoriams, pavyzdžiui Kinijai. Kinai tą žino ir stengiasi šį smūgį sumažinti. Jau dabar šiuo klausimu vyksta intensyvios derybos. Kinija nori, kad visos skolos būtų apmokėtos JAV mokesčių mokėtojų pinigais, o ne dolerio devalvacija. 

-Teigiate, kad turinti beveik 500 milijardų biudžeto deficitą ir oficialią 10 trilijonų užsienio skolą (neoficialiais duomenimis, kalbama net apie 50 trilijonų), JAV dar nėra labiausiai prasiskolinusi šalis tarp išsivysčiusių valstybių?

-Tikrai, ne. Didesnes skolas turi Japonija ir Italija, matuojant nacionalinio produkto procentu. Įdomumo dėlei reikia pažymėti, jog netgi didžiajame pramoniniame septynete (G7) tik vienintelė Kanada turi teigiamą biudžetą ir išmoka savo senas užsienio skolas. Visos kitos Vakarų didžiosios valstybės turi deficitus ir skolas, kurių daugumoje neišmoka, bet iš jų palaipsniui „išauga“. Didelių problemų su skolomis turi tik „trečiojo pasaulio“ šalys, ypač Afrika, kurioje man teko dirbti. 

– Ši krizė labai stipriai paveikė Europą. O kaip Lietuva?

– Iš tiesų, Vakarų Europa nuo šios krizės nukentės labiau negu JAV. O labiausiai šioje situacijoje nukentės tokios šalys kaip Lietuva – pokomunistinės Rytų Europos šalys ir Afrika. Dėl daugelio neišnaudotų galimybių ir vis dar tęsiamo sovietinio-nomenklatūrinio paveldo bei modernaus valstybės vaidmens nebuvimo aš Lietuvai matau nelinksmas ekonomines-demografines perspektyvas. Kad tokioje sunkioje ir painioje situacijoje išsilaikytų ir sulaikytų baisų „nukraujavimą“ – jaunų žmonių emigraciją, visuomenės spartų senėjimą ir t.t.- Lietuva turi ryžtis paspartinti gerai apgalvotas finansines-ekonomines ir valstybės modernizavimo reformas bei kūrybiškai pasinaudoti pasaulio reformų patirtimi (JAV, Kanados, Airijos, Estijos, Slovėnijos, Čekijos, Lenkijos ir t.t.), o ne tik laukti Rusijos malonės (kaip komunistai visada daro), ar kad Briuselis vestų už rankos ir duotų pinigėlių. Paradoksalu, tačiau okupanto primestas atsilikimas finansų bei kitose srityse laikinai sušvelnina šios pasaulinės finansinės krizės smūgį Lietuvai. Tačiau tai – tik labai artimoje perspektyvoje, todėl čia yra pavojus, kad ir vėl pritruks ryžto esminėms reformoms, kurios pašalintų sovietinį paveldą, sumodernintų Lietuvą. Nebent, jeigu valstybės vairą perims energingi reformatoriai, jų tarpe ir jaunimas- ypač išsilavinęs ir/arba padirbėjęs Vakaruose. 

***Valdas Samonis yra kilęs iš Seinų- Punsko krašto. Gimė tremtyje Lenkijoje, politinių kalinių šeimoje, tampriai dirbusioje su Lietuvos partizanų vadovybe. Mokėsi Lenkijoje, JAV (Fulbright Scholar), Kanadoje, Anglijoje. Paskelbė per 200 mokslinių straipsnių bei knygų pokomunistinių kraštų bei globalios žinių ekonomikos temomis; dirbo su garsiais reformatoriais bei Nobelio premijų laureatais. Konsultavo eilę pasaulinių firmų („Andersen Consulting“, „Medley Global Advisors“), organizacijų („UNCTAD“, „World Bank“, Europos Sąjungos, „The African Capacity Building Foundation“) bei vyriausybių, tarp jų Lenkijos, Čekijos, Kanados bei Afrikos. V. Samonis Lenkijoje yra oficialiai pripažintas laisvės kovotoju, už kovą prieš komunizmą įrašytas į oficialią rezistencijos knygą.