Informacija apie šeškus

Kiekvienas šeško šeimininkas privalo žinoti:
kad šeškus privaloma skiepyti
kad patelę daugeliu atveju reikia sterilizuoti
kaip išsirinkti veterinarą

Vakcinos

Šeškus privaloma skiepyti nuo pasiutligės ir maro. Skiepai nuo pasiutligės, be savo pirminės paskirties, reikalingi ir tam atvejui, jei jūsų šeškas įkąstų svetimam žmogui. Turint vakcinavimo pažymėjimą nekils problemų nei jums, nei jūsų gyvūnui, nei nukentėjusiam žmogui. Kitu atveju jūsų gyvūnas gali būti užmigdytas.

Maras – plačiai išplitus liga, susirgęs ja šeškas žūsta. Gyvūnas gali užsikrėsti maru ne tik kontaktuodamas su sergančiu žvėreliu – šios ligos sukėlėjų jūs galite atsinešti iš lauko ant avalynės, rūbuose ir t.t. Būtent dėl to skiepyti privalu net ir tuomet, jei jūs įsigijot šešką tik laikymui namuose.

Gyvūnėlius galima pradėti skiepyti nuo 2,5-3 mėnesių amžiaus. Lietuvoje šeškus skiepija vakcinomis skirtomis šunims („Geksadog”, „Trivirovak”, „Nobivak” ir kt.).

Paprastai šeškui reikalinga 1/3 šuns dozės. Dažniausiai gyvūnai skiepijami tokia tvarka: pirmoji vakcina – nuo maro, antroji (po 2-3 savaičių) – nuo maro ir pasiutligės, po to kasmet nuo maro ir pasiutligės. Degelmintizacija („kirminų išvarymas”) prieš skiepijimą ne visada būtina, dažniausiai tik šeškams iki 2 mėn. amžiaus ir tik naudojant tam tikrus vakcinų tipus.

Kai kuriems gyvūnams pasireiškia šalutiniai vakcinos poveikiai: padidėjęs seilių išsiskyrimas, pykinimas, paleisti viduriai, kvėpavimo sutrikimai, silpnumas, vietinės alergiškos reakcijos pasireiškiančios išpurtusia oda vakcinavimo vietoje. Daugeliu atveju šios reakcijos greitai praeina, tačiau dėl viso pikto pabūkite 30-40 min. po skiepijimo pas veterinarą.

Patinų ir patelių kastravimas

Jei jūs nesiruošiate veisti šeškų, juos būtina kastruoti – tiek patinus, tiek pateles.
Nekastruotas patinas labai neramus, palieka šlapimo žymes, pastoviai ieško patelės ir pridaro daug eibių. Kastruotų patinų kvapas žymiai silpnesnis nei nekastruotų (o tiksliau kvapo beveik nėra), jie nežymi teritorijos, netampa agresyvūs rujos metu, susilpnėja jų lytiniai instinktai, dėl to daugiau bendrauja su žmogum. Skirtumas tarp kastruoto ir nekastruoto šeško toks pats, kaip ir tarp kastruoto ir nekastruoto katino.

Pateles privalu kastruoti dėl kitų priežasčių. Rujojanti patelė 90% atvejų pati negali baigti rujos. Išsivysto taip vadinama „užsitęsusi ruja”: dėl sutrikusio hormonų balanso prasideda uodegos plikimas, patelė stipriai sukūsta, tampa suglebus. Greitai išsivysto aplastinė anemija, kuri dažnai tampa mirties priežastimi. Tokių atvejų žinoma labai daug.

Šeškai kastruojami tuomet, kai jų augimas ir vystymasis sustoja ir jie tampa lytiškai subrendę, t.y. 6-8 mėnesių. Patinus jau galima kastruoti, kai išsivysto sėklidės ir jie pradeda žymėti teritoriją, pateles – kai joms sukanka 6 mėnesiai. Ruja visiškai netrukdo kastruoti patelės.

Kastruojant patinams pašalinamos sėklidės, o patelėms kiaušidės ir gimda. Patinų kastravimas – nesudėtinga operacija, kurią gali atlikti bet kuris kvalifikuotas veterinaras, turintis patirties su katinais. Patelių kastracija – žymiai sudėtingesnė procedūra, ir tikrai būtų geriau jei tai atliktų veterinaras turintis tokios patirties su šeškais.

Kaip išsirinkti veterinarą

Patartumėm kreiptis į veterinarą, jau turintį šeškų gydymo patirties ar bent jau į specializuojantį egzotinių gyvūnų gydyme. Reikalas tame, kad daug šeškų ligų specifinės ir jų simptomai tikrai ne visada sutampa su analogiškomis kačių ir šunų ligomis. Daugelis Lietuvos veterinarų tokios patirties deja neturi. Jei nerasite tinkamo gydytojo veterinarijos klinikose, bandykit kreiptis į zoologijos sodo veterinarinę tarnybą arba paieškokit tarp privačių veterinarų.

Šalyse, kur šeškų, kaip naminių gyvūnų laikymas stipriai išplitęs, yra daromi šeškų ligų tyrimai, kuriami nauji profilaktikos ir gydymo metodai. Deja Lietuvoje šiuo metu šeškų veterinarija ne tik prastai išvystyta, bet jos iš viso nėra.