Europos Sąjungai – 60. Rolandas Paulauskas
Europos Sąjunga mini savo 60-metį. Solidus amžius. Juokaujama, dar penketas metelių, ir – į pensiją. O rimtai, kokie buvo Bendrijos tikslai ir kokios jos pespektyvos, „Vakaro žinios“ paprašė savo įžvalgomis pasidalinti Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataro, politikos apžvalgininko Rolando PAULAUSKO.
Suvienyta Europa – visų laikų siekis
Kelias nueitas ilgas… Kadaise tai vadinosi „Anglies ir plieno sąjunga“ ir iš pradžių tai buvo tik noras, kad daugiau nekiltų jokie karai, pirmiausia, tarp Prancūzijos ir Vokietijos. Mes nuolat užmirštame, tačiau tarp šių dviejų valstybių nuolat kildavo karai – ir XVIII šimtmetyje, ir XIX, o XX šimtmetyje kilo net du karai… Pagaliau žmonės, kurie kontroliuoja visus procesus, nuo to paprasčiausiai pavargo ir pabandė iš pradžių sukurti prekybinę sąjungą, o po to visa tai evoliucionavo. Be to, nereikia užmiršti, kad po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Europoje dominavo Jungtinės Valstijos, o rytinę Europos dalį kontroliavo Tarybų Sąjunga. Įdomu dar ir tai, kad visos tos karinės bazės Vakaruose, kurios tuomet buvo pastatytos, egzistuoja iki šiol… Čia iškart reikia prisiminti garsiąją JAV diplomato Henrio Kisindžerio frazę: „Duokite man vieną telefono numerį, kuriuo aš galėčiau paskambinti į Europą…“ Jiems tiesiog buvo per daug vargo kalbėtis su kiekvienu atskiru Monaku ar Andora, todėl jie norėjo, kad čia būtų kažkoks vienas šeimininkas, per kurį būtų galima spręsti visus Europos reikalus, supaprastinant valdymą. Taigi, prie ES kaip politinio projekto sukūrimo ištakų stovėjo JAV ideologai. Nes jie iki šiol kontroliuoja Vakarų civilizaciją ir tokie stambūs politiniai projektai tiesiog negalėjo apsieiti be jų įtakos. Tautos priešinosi. Netgi kai Prancūzija stojo į ES, tai referendume lėmė tik procento dalys… Kai buvo bandoma prastumti ES Konstituciją, olandai ir prancūzai balsavo prieš, airiai buvo palaužti tik iš trečio ar ketvirto karto… Kai įvedinėjo bendrą valiutą, tai šiaip ne taip pavyko įkalbinti 19 narių, štai ir lenkai ką tik pareiškė, kad artimiausiam dešimtmečiui jie tokio žingsnio neplanuoja… Taigi, svajonę suvienyti Europą puoselėjo daug kas istorijoje: ir šventoji Romos imperija, ir kadaise Frankų imperija – tai iš esmės tie patys projektai. Tą bandė padaryti ir Napoleonas, ir Hitleris… Bandymų buvo gausybė, tačiau visa tai liko tik svajonėse. Tiesiog yra svajotojai, kurie visą laiką nori keisti šitą Dievo kūrinį, kuriame mes gyvename, šitą mūsų pasaulį su jo dėsniais, logika ir gyvenimo sankloda. Mums, čia gyvenantiems, labai daug kas nepatinka ir mes nuolat tai bandome keisti…
Kodėl ES projektas panašus į Lenino?
Šitie svajotojai savo fantazijas bandė realizuoti dešimtmečiais. Juk buvo Tomo Moro „Utopija“, Tomazo Kampanelos „Saulės miestas“, bolševikų vadinamoji socialistinė revoliucija, kurios metu per prievartą padarysime visus laimingus… Štai ir dabar po internetą klaidžioja Žako Fresko „Venus“ projektas, t.y. esą ištekliais paremta ekonomika… Ir visiems visada trukdė tautos, valstybių sienos ir visi nori kažkokios vienos bendros valdžios. Buvo galybė visokiausių fantazijų. Ir Europos Sąjunga yra viena iš tokių fantazijų. Kai aš kadaise agitavau nestoti į ES, tai mano samprotavimai rėmėsi suvokimu, kad tokios utopinės svajonės visada žlunga. Dėl to, kad pati žmonijos istorija rodo, kad negalima sujungti nesujungiamų dalykų.
Skirtingi interesai prieštarauja vieningai ES
Žinoma. O iš kur atsiranda tie interesų skirtumai? Iš skirtingų klimato sąlygų, iš išteklių skirtumų, kai vieni jų turi galybę, o kiti neturi nieko, iš skirtingo žmonių išsilavinimo, skirtingos istorinės patirties – galybės skirtumų, kurie egzistuoja kiekvienoje tautoje ir valstybėje. Kas vienam gerai, tai kitiems būtinai bus blogai, o kai bandoma sujungti labai skirtingas tautas į vieną darinį, tuomet misija tampa neįmanoma…
Negi nėra alternatyvos ES?
Tai ir įvardykime, atmesdami tas mums sąmoningai peršamas kalbas, kurios tik suvelia smegenis. Aišku, visiems yra gerai keliauti be sienų. Bet tai reguliuoja Šengeno sutartis, o ne Briuselio komisarai – galima priklausyti Šengeno sutarčiai ir nepriklausyti ES. Eikime toliau – ekonominiai reikalai, kuriuos reguliuoja trys E raidės, t.y. Europos ekonominė erdvė. Taigi, ES yra grynai politinė sąjunga, t.y. bandymas sukurti vieną valstybę ar imperiją. Tokį didelį darinį iš tikrųjų ir tegalima išlaikyti tik vienos valstybės rėmuose, arba šis darinys subyrės. Imperija arba išsiskirstymas. Visi tie, kurie įsivaizduoja, kad yra trečias kelias, yra svajokliai, kurie nori to, ko niekada pasaulyje nebuvo ir nebus. Jeigu yra Prancūzija, Anglija, Ispanija ar ta pati Lenkija – valstybės su savo didinga istorija ir savo istorinėmis valstybinėmis ambicijomis, tai kaip tu jas priversi klausyti kažkokio komisaro iš Rumunijos? Kai tik Anglija pajuto pavojų savo valstybingumo tradicijai, ji iškart ir pasitraukė. Vakarų visuomenės jau pavėlavo. Mano akimis žiūrint, tie procesai ten tiek toli nuėję, kad tos istorinės valstybės ir tautos jau nebeturi jokių šansų išlikti. O štai Rytų Europa kol kas dar nieko tokio esminio neprarado. Tai būtent ir yra alternatyva. Jeigu mes dabar susiimtume, nustotume tikėti pasakomis, tai dar turėtume galimybę kurį laiką išlikti ir kaip tautos, ir kaip valstybės.
60-ųjų Romos sutarčių metinėse ES šalių vadovų raginimai išlikti vieningiems
Šeštadienį Romoje susirinkę Europos Sąjungos (ES) vadovai mini Romos sutarčių pasirašymo 60-metį. Šis susitikimas – tarsi lūžis Bendrijos istorijoje, nes kitą savaitę Didžioji Britanija oficialiai pradės išstojimo iš ES procesą, praneša naujienų agentūra AP.
Lyderiams stengiantis pabrėžti, kad vienintelis būdas Bendrijai judėti pirmyn globalizuotame šių dienų pasaulyje – išsaugoti vienybę. Iškilmėse nepasirodžiusi Didžiosios Britanijos premjerė Teresa Mei (Theresa May) tapo simboliu krizės, kurią turi įveikti ES narės.
Europos Komisijos (EK) pirmininkas Žanas Klodas Junkeris (Jean-Claude Juncker) „Brexit“ pavadino tragedija.
Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas (Donald Tusk) teigė, kad vienybė – vienintelis kelias, galintis padėti išlikti ES.
„Europa kaip politinis subjektas arba bus vieninga, arba jos nebebus visai“, – ES šalių lyderiams, susirinkusiems toje pačioje Kapitolijaus rūmų salėje, kur prieš 60 metų – 1957 metų kovo 25 dieną – buvo pasirašytos Romos sutartys, įkūrusios Europos ekonominę bendriją, vėliau išaugusią į Europos Sąjungą, sakė jis.
„Tik vieninga Europa pasaulyje gali būti suvereni Europa, – sakė D. Tuskas. – Tik suvereni Europa savo tautoms garantuoja nepriklausomybę, o savo piliečiams – laisvę.“
Savo kalbose ES valstybių vadovai taip pat pripažino, kad Bendrija pavirto sudėtinga struktūra, pamažu praradusia ryšį su savo piliečiais. Padėtį dar labiau pasunkino pastarąjį dešimtmetį kelias Bendrijos nares ištikusios gilios finansų krizės.
Minėjimą surengusios Italijos premjeras Paolas Džentilonis (Paolo Gentiloni) tvirtino, kad per pastaruosius dvylika metų ES vystymasis sustojo, o tai, jo nuomone, sukėlė Bendrijos atmetimo krizę.
Vis dėlto Romoje vykusiame susitikime nuskambėjo ir optimistinė žinia.
„Taip, mes turime rūpesčių, taip, iškilo sunkumų, taip, ir ateityje pasitaikys krizių, bet mes laikomės išvien ir judėsime pirmyn, – sakė P. Džentilonis. – Esame pakankamai stiprūs, kad judėtume į priekį.“
Sesijos pabaigoje visų 27 valstybių narių vadovai pasirašė Romos deklaraciją, kurioje sakoma, kad „Europos vienybė yra drąsus, toliaregiškas siekis“.
„Susivienijome už geresnę ateitį. Europa yra mūsų ateitis“, – rašoma deklaracijoje.
respublika.lt
